Brendimas ir pavyduliavimas
Daugeliui tėvų pažįstamas nuostabos, bejėgiškumo jausmas ar sutrikimas, kai jie staiga suvokia, jog vyriausias vaikas visai nesidžiaugia šeimoje atsiradus jaunesniam. Vaikiškai sąmonei sunku susitaikyti su būtinybe dalintis tėvų meile. Toks pavyduliavimas kartais būna katastrofiško masto. Brendimo proceso metu, sumaniai laikantis pasirinktos auklėjimo strategijos, šis vaikiškas pavyduliavimas palaipsniui slopsta, vaikų draugiški ryšiai nugali konkurenciją.
Gan aštriai pavyduliavimo kančios gali būti išgyvenamos ir paauglių, kai, pavyzdžiui, mergaitės tyčiojasi viena iš kitos arba rezga intrigas, o berniukai vienijasi prieš bendraamžius arba tylomis kenčia, nesiryždami prieiti prie savo simpatijos ir stebėdami varžovo sėkmę.
Štai vienas pavyzdžių: „Man malonu praeiti pro gražų vaikiną, jis man mirksi, o mano Maksas žvelgia į visa tai ir sako, kad jam tai nepatinka. Jis pavyduliauja, jam pradeda virpėti rankos.“ Arba: „Mane tiesiog žudo tie jo begaliniai kvaili klausimai „kodėl jis tau rašo? Ką tu veiki klasėje, juk aplink tave nuolat sukasi vaikinai?“
Kriziniu 13-16 metų periodu paaugliai, ypač berniukai, neretai jaučiasi bjauriaisiais ančiukais, nepatraukliomis būtybėmis. Nevertindami savęs, jie abejoja viskuo ir visais. Jie užstringa ties savo trūkumais, nesėkmėmis, slepiasi už abejingumo sienos. Prie to gali prisidėti ir nepasitikėjimas savo seksualumu, susijęs su pirmųjų eksperimentų nepasisekimais.
Amžiui bėgant, liguistas pavyduliavimas dingsta, užleisdamas vietą pasitikėjimui ir savivartei. Tačiau kartais jaunatviškos pavyduliavimo kančios apima ir suaugusius, nesugebėjusius susitvarkyti su paauglišku drovumu.
Suaugusiųjų pavyduliavimas
Jei vaikišką pavyduliavimą galima numalšinti tėviška meile ir globa, tai paaugliškas silpsta pats - augant, tvirtėjant savivartei. Suaugusiojo pavyduliavimas dažniausiai nulemtas charakterio ypatumų.
Labiau pavyduliauti linksta žmonės, kurie yra įtarūs, impulsyvūs, nepastovūs, nepasitikintys savimi, infantiliški. Kai kurie jų nori matyti savo išrinktajame patikimą apsaugą nuo visų gyvenimo negandų. Ir tuomet bet koks jo atsisakymas nuo šio vaidmens gali sukelti partnerio pavyduliavimą iš baimės tą apsaugą prarasti. Globėjui gi pavydas gali atsirasti iš baimės pasirodyti nereikalingu savo globotiniui, kuris staiga ima demonstruoti per daug nepriklausomybės.
Kiti gi, priešingai, nori partneryje matyti nepriekaištingai paklusnią žmoną arba atsidavusį vyrą. Jiems sunku įvertinti realaus partnerio privalumus dėl širdyje gyvos svajonės apie idealą. Todėl antroji pusė, nusileisdama idealui, iš anksto pasmerkta pavyduliavimo kančioms.
Nepagrįstas pavydas kyla ir ten, kur tarp partnerių, gyvenančių neregistruotoje santuokoje, iš anksto neaptariamos santykių taisyklės. Vienam jie atrodo ilgi ir rimti, o kitas manosi esąs laisvas, kadangi nieko nežadėjo. Dažnai nuo pavydo kenčia susituokę ne iš meilės, o dėl patogumo. Apskritai jaunų šeimų pavyduliavimas menamam varžovui ar varžovei - dar vienas santuokos etapas. Čia pasireiškia gyvenimiškos patirties stoka, būtinybė derintis vienam prie kito, spręsti tokias problemas, apie kurias jaunavedžiai nė negalvojo.
Tarp kitų pavyduliavimo priežasčių - nepasitikėjimas savimi, savininkiškumas, nepasirengimo giliems santykiams maskavimas, įsitikinimas priešingos lyties klastingumu, įprotis kontroliuoti situaciją, negatyvi santykių patirtis ir net savo pasąmoningas troškimas išduoti.
Iš pirmo žvilgsnio skirtingos priežastys iš tikro turi daug ką bendro... Bet kokiu atveju, reikia turėti omenyje, kad dviejų suaugusių žmonių santykių kokybė visuomet priklauso nuo jų abiejų pastangų.
