JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as atsisako vakarieniauti dviese su kita moterimi, išskyrus savo žmoną. Taip elgdamasis jis išreiškia pagarbą savo žmonai Karen ir parodo nuoseklumą savo griežtiems religiniams įsitikinimams. Vieni komentatoriai tokį elgesį vertina, kaip veiksmingą sprendimą nesugebantiems savęs kontroliuoti vyrams, kiti mano, kad toks elgesys yra globėjiškas, seksistinis ir įžeidžiantis. (Beje, toks požiūris nėra retas: viename tyrime apie 5,7 proc. apklaustųjų pareiškė, kad mokėjimas už priešingos lyties atstovo maistą kavinėje ar restorane yra neištikimybės apraiška).
Kad ir kaip vertintume M. Pence‘o apsisprendimą, jiedu su žmona bent jau turi apsibrėžę griežtas ribas, koks elgesys su priešinga lytimi jų šeimoje priimtinas, o koks ne – dauguma heteroseksualių porų tokių ribų toli gražu neapsibrėžę.
Retas žmogus galėtų konkrečiai apibrėžti, ką reiškia būti neištikimu, ir nesugeba realistiškai įvertinti, kokia tikimybė, kad partneris (-ė) bus neištikimas (nors patys yra neištikimi). Jie taip pat neįsivaizduoja, kaip reaguotų sužinoję apie partnerio (-ės) neištikimybę (juos stebina daugumos žmonių reakcijos).
Toks požiūris vyrauja, ir toks komunikacijos ir tarpusavio susitarimo bei supratimo trūkumas sukelia daug skausmo – dauguma psichologų mano, kad mes turėtume dažniau ir atviriau kalbėtis apie neištikimybę.
Išsiaiškinti, kiek žmonių buvo neištikimi savo partneriui (-ei), nėra lengva, juolab, kad tyrėjams tenka tikėti nuoširdumu žmonių, kurie linkę į neištikimybę (reiškia, yra linkę meluoti). Dėl to duomenys apie neištikimybę labai skiriasi, ir dažniausiai priklauso nuo to, kaip jie yra surinkti. Pagal didžiausius rodiklius, apie tai, kad santykiuose yra buvę neištikimi, prisipažino 75 proc. vyrų ir 68 proc. moterų (nors naujesniais, 2017 m. duomenimis, vyrų ir moterų neištikimybės rodiklis praktiškai nebesiskiria). Pagal vieną mažiausių paskelbtų rodiklių, apie neištikimybę prisipažino 14 proc. apklaustųjų – tai vis vien yra nemažas skaičius.
Vis dėlto apie tai, kad partneris (-ė) yra buvęs (-usi) ar bus neištikimas (-a), mano tik tik 5 proc. žmonių, o tai reiškia, kad net pačiais konservatyviausiais apskaičiavimais, neištikimybės apraiškų pasitaiko daug dažniau nei manoma.
Galbūt mes pernelyg pasitikime savo partneriais.
„Tie iš mūsų, kurie nėra panirę į depresiją, paprastai apie ateitį galvoja pernelyg gerai, ir nelabai susimąsto apie tai, kad gali nutikti ir blogų dalykų, – sako Susan Boon iš Kalgario universiteto. – Galbūt todėl ir neįtarinėjame partnerio (-ės) neištikimybe. Be to, santykiuose yra svarbu pasitikėti partneriu (-e) ir nekontroliuoti jo (jos) elgesio.“
Vis dėlto viena iš problemų yra tai, kad žmonės skirtingai vertina, kas yra neištikimybė.
Tyrėjai gali pateikti apibrėžimą, kas jų manymu yra neištikimybė, tačiau respondentai nebūtinai su juo sutinka, nes kiekvienas žmogus neištikimybę interpretuoja savaip.
„Žmonės paprastai neįvertina to, kiek jų partneriai pritaria neištikimybei ir yra neištikimi, lyginant su savo pačių neištikimybės apraiškomis, sako S. Bonn. – Keista, kodėl poros nesikalba šia tema, turint omenyje, kaip dažnai ji nagrinėjama filmuose ir apdainuojama dainose. Iš dalies taip yra todėl, kad mes nesuvokiame, jog standartai skiriasi. Klaidingai manome, kad mano partneris (-ė) apie neištikimybę galvoja lygai taip pat kaip aš. Be to, kalbantis apie neištikimybę atsiranda jos prielaida. O žmonės paprastai yra linkę tikėti, kad jiems taip tikrai nenutiks.“
Apytikriai 70 proc. žmonių nėra aptarę su savo antrąja puse, kas laikytina neištikimybe. Pavyzdžiui, ar pažinčių programėlės parsisiuntimas jau yra neištikimybės apraiška? 18-25 proc. „Tinder“ vartotojų programėle naudojasi būdami įsipareigoję santykiuose. Ko gero susitikinėjimas su žmonėmis, su kuriais susipažinai „Tinder“, jau laikytina neištikimybe. Nenuostabu, kad „Tinder“ vartotojai, kurie jau yra santykiuose, labiau linkę į atsitiktinį seksą. Atsakydami į klausimą, ar yra galvoję apie tai, ar partneris (-ė) yra buvęs (-usi) neištikimas (-a), respondentai galėjo neištikimybę traktuoti pasirinktinai. Dėl to 5-ių procentų statistika, ko gero, dar labiau stebina. Vieni žmonės neištikimybe laiko tik seksą, kitiems neištikimybės apraiška jau yra ir flirtas. Net ir galėdami interpretuoti neištikimybę, mes vis vien pernelyg optimistiškai manome, kad mums taip niekada nenutiks.
Ypač sunku apibrėžti emocinę neištikimybę. Viena iš vietų, kur emocine prasme gali būti peržengiamos ribos, yra darbovietė. Sutampantys profesiniai ir asmeniniai interesai žmones suartina. Atsiranda tikimybė, kad nekalta draugystė gali peraugti į intymesnius santykius.
Viename tyrime tyrėjai apklausė moteris apie jų požiūrį į romantinius santykius darbe. Visų šių 30-40 m. moterų, kurios buvo užmezgusios ilgalaikius santykius, buvo paklausta, ar jos yra jautusios, kad santykių su konkrečiu žmogumi darbe ribos darosi nebeaiškios.
„Negaliu meluoti, nekantriai laukiu, kada jį pamatysiu darbe. Jaučiuosi kaip kvaila įsimylėjusi mokinukė, kuri visa net nutirpsta pamačiusi savo įsimylėjimo objektą.“
Tyrėjai padarė išvadą, kad nebūtina būti fiziškai neištikimam, kad kiltų apmaudas dėl emocinės neištikimybės. Pakanka slėpti informaciją, pasakoti kitam žmogui intymius dalykus, net galvoti apie kitą žmogų, ypač jei tai trukdo galvoti apie dabartinį (-ę) partnerį (-ę).
Tikėtina, kad visa tai gali nutikti darbe, ypač turint omenyje, kiek mes jame praleidžiame laiko, ir potencialią santykių su bendradarbiais dinamiką.
Apklausos dalyviai taip pat papasakojo apie „santykių apsaugą“ – esmines taisykles, apibrėžiančias tai, kas laikoma tinkamu, o kas jau nebetinkamu elgesiu. Jie taip pat pasakė, kad pasirinko pasitikėti savo antrąja puse, nes mano, kad pasitikėjimas yra sveikų santykių pagrindas.
„Aš dirbo treneriu sporto klube, ir mano darbe būna nemažai kūniško kontakto, nes turiu parodyti žmonėms, kaip teisingai daryti pratimus, – pasakė vienas iš apklaustųjų. – Todėl privalėjome apie tai pasikalbėti ir iš anksto aptarti. „Aš tavimi pasitikėsiu, nes toks tavo darbas, o tu neperžengsi ribų.“
Jūsų partnerio (-ės) požiūrį į neištikimybę dažniausiai atskleidžia jo (jos) draugų elgesys. Kuo jūsų draugų tarpe yra daugiau tokių, kurie jūsų žiniomis buvo neištikimi savo antrajai pusei, tuo didesnė tikimybė, kad ir jūs esate buvęs (-usi) neištikimas (-a), taip pat tuo didesnė tikimybė, kad prisipažinsite, jog nesate prieš neištikimybę ir ateityje.
Mus supančių žmonių požiūris į neištikimybę dažniausiai būna panašus į mūsų.
Yra žinoma, kad dauguma žmonių, gyvenančių monogaminiuose santykiuose, mano, kad neištikimybė yra moralinis blogis.
Tačiau koks elgesys būtų tinkamas po neištikimybės? Ar teisingiausia būtų pripažinti kaltę? Apklausose į tokį tyrėjų klausimą dalyviai paprastai atsako teigiamai. Tiesą sakant, net 90 proc. apklaustųjų pareiškė, kad norėtų žinoti, ar antroji pusė jiems buvo neištikima.
Vieno tyrimo išvadose teigiama, kad moralinio vertinimo pagrindas yra žmogaus noras atrodyti lojaliu ir tyru. Tiesą sakant, išlaikyti lojalumą yra svarbiau, nei apsaugoti kito žmogaus jausmus. Jei svarbiausias dalykas būtų neskaudinti kito, apklaustieji būtų sakę, kad išlaikyti neteisėtus santykius paslaptyje yra labiau etiška nei prisipažinti. Ar tokia veiksmų eiga iš tiesų yra geriausia, jau kitas klausimas. Viena iš pagrindinių skyrybų priežasčių JAV yra neištikimybė.
Prisipažinę apie neištikimybę neabejotinai įskaudinsite savo antrąją pusę, užgausite jos jausmus, tačiau iš esmės žmonių reakcijos skiriasi.
Psichologas iš Alabamos universiteto Gregas Tortoriello tyrė suvoktos nesėkmės poveikį žmonėms, konkrečiai, tiems žmonėms, kurie dėl savo asmenybės ypatybių potencialiai sunkiai priima nesėkmes. Pavyzdžiui, narcisistinių polinkių turintys žmonės, kurie nuolat siekia pritarimo, ir kuriems visada svarbu, kaip jie atrodo iš šalies.
„Įvertinome du narcisistinių asmenybių tipus – grandiozinį narcisizmą ir pažeidžiamą narcisizmą, – sako G. Trotoriello. – Grandiozinių narcisistinių polinkių asmenybė turi išpūstą savivertę ir labiau pasitiki savimi, o pažeidžiamas narcizas paprastai yra jautrus kitų vertinimui, jam dažniau būdinga žemesnė savivertė. Abiem atvejais nedidelė grėsmė gali paskatinti agresyvų elgesį.“
Viename iš G. Trotoriello atliktų tyrimų dalyviai turėjo įsivaizduoti, kad jų partneris (-ė) yra neištikimas (-a), ir tai pasireiškia įvairiais būdais. Tai ir emocinė neištikimybė – pavyzdžiui, antroji pusė vėlai vakare kalbasi telefonu su kitu žmogumi ir atsakinėja į jo (jos) žinutes, o ne į jūsų. Taip pat ir seksualinė neištikimybė.
„Dalyviai su grandiozinio narcisizmo apraiškomis kilus emocinės neištikimybės grėsmei norėjo įtvirtinti galią ir kontrolę santykiuose, – sako G. Tortoriello. – Tai išaugo į verbalinius grasinimus, grasinimus fiziškai susidoroti ir sekimą – nepamirškite, tai buvo hipotetinė reakcija į įsivaizduojamas situacijas. Tačiau mes nepastebėjome, kad ši neištikimybės grėsmė būtų paskatinusi daugiau neigiamų emocijų“.
Pažeidžiamo tipo narcisistinės asmenybės po emocinės neištikimybės apraiškų daugiau laiko nerimavo ir patyrė daugiau neigiamų emocijų. Neištikimybę jos priėmė asmeniškai.
Klinikiniu požiūriu narcisizmo kaip patologinio sutrikimo diagnozė yra vienareikšmiška – arba žmogus yra narcizas, arba ne. Dauguma bihevioristinės pakraipos psichologų, kaip kad G. Tortoriello, narcisizmą vertina kaip slankią skalę – šios savybės daugiau ar mažiau būdingos kiekvienam iš mūsų. Jo tyrime dalyvavo asmenys, kuriem narcisistiniai bruožai pasireiškė stipriau nei vidutiniškai, bet kuriems nebūtinai buvo diagnozuotas patologinis narcisizmas.
„Jei esate užmezgę santykius su tokiu žmogumi ir permiegate su kitu, narcizas, greičiausiai, bandys įtvirtinti dominavimą ir tai pasireikš gana destruktyviu elgesiu. Vis dėlto emocinės neištikimybės atveju viskas tampa labiau komplikuota, – sako G. Tortoriello. – Pažeidžiami narcizai gali ir neiškomunikuoti, kad jaučia nerimą dėl santykių ir kad santykiuose kilo sumaištis. Jei man reikėtų siūlyti intervenciją, pasiūlyčiau rasti būdų puoselėti komunikaciją būtent tokiuose santykiuose, kuriuose kaupiasi neišsakytos neigiamos emocijos.“
Atleidimas dažniausiai įmanomas tada, kai neištikimybė yra pavienis incidentas ir kai tas partneris, kuris buvo neištikimas, atsiprašo. Vis dėlto, kaip teigia ir G. Tortoriello, ir S. Boon, hipotetinėje situacijoje ir realybėje žmonės reaguoja skirtingai.
„Teoriškai žmonės sako, kad sužinoję apie partnerio (-ės) neištikimybę, su juo (ja) išsiskirtų, bet realybėje jie ne visada taip elgiasi, – sako S. Bonn. – Kartais santuoka nutrūksta dėl neištikimybės, bet ne visada.“
G. Tortoriello svarsto galimybę rinkti realius, o ne hipotetinius duomenis, ir nori tyrinėti abiejų partnerių pateiktas versijas. Ar mūsų partneriai mano, kad mes labiau linkę į neištikimybę, nei iš tiesų? Ar jie įžvelgia neištikimybę ten, kur kiti temato nekaltą flirtą?
Reikėtų turėti omenyje, kad nors žvelgiant iš viso gyvenimo perspektyvos neištikimybės tikimybė yra gana didelė – greičiausiai, ją patirs dauguma žmonių vienu ar kitu laikotarpiu – vis dėlto vertinant iš vienerių metų perspektyvos, tikimybė yra gana maža. Tad, ko gero, neverta jau dabar panikuoti ir skubiai apie tai kalbėtis.
