Tai išsiaiškinti pavyko Toronto universiteto (Kanada) mokslininkams. Tai, kas mums labai reikšminga, veikia mūsų požiūrį į šį įvykį bei nulemia, kaip tiksliai mes jį prisiminsime praėjus tam tikram laiko tarpui.
Romantikai greičiausiai pasakys, kad tai yra gyvenimo tiesa, o ne atradimas. Todėl Kanados mokslininkai pasirengė dokumentais įrodyti savo tiesą – tyrimo dalyviams buvo atlikta elektroencefalograma, atspindėjusi visas savanorius užplūdusias emocijas.
„Mes nustatėme, kad tiksliau prisimename tuos dalykus, kurie sukelia emocijas, nei tuos, į kuriuos reagavome neutraliai. Šie įvykiai gali būti teigiami, pavyzdžiui, pirmasis bučinys, vaiko gimimas ar apdovanojimų ceremonija. Gali jie būti ir neigiami – bendraklasių patyčios, artimųjų mirtis ar avarija. Abiem atvejais poveikis bus toks pats.
Dar daugiau, kaip mes ką nors prisimename, nulemia ir tai, kaip gerai mes tai prisiminsime vėliau. „Mes tai vadiname „emociškai sustiprintu ryškumu“ – tai tarsi blyksnis, nušviečiantis į mūsų atmintį įsirėžusius įvykius“, - pasakoja tyrimui vadovavusi psichologijos katedros darbuotoja Rebecca Todd.
Tyrinėdama smegenų veiklą, R. Todd vadovaujama komanda kartu su Mančesterio universiteto (Didžioji Britanija) ir Kalifornijos universiteto (JAV) tyrėjais nustatė, kad už emocinės įvykių svarbos „žymėjimą“ atsakinga smegenų sritis, vadinama migdolu, pradeda veikti aktyviau tuomet, kai žmogus stebi „aktyvius“ atvaizdus. Tai skatina regos centro ir už fizinių pojūčių apdorojimą atsakingos zonos veiklą.
Savo eksperimentą mokslininkai pradėjo nuo subjektyvaus suvokimo gyvumo nagrinėjimo. Atrinkę patyrimui būtinus atvaizdus, jie padalijo juos į tris grupes. Į pirmąją pateko tie, kurie kėlė neigiamas emocijas – prievartos scenos, rykliai, gyvatės, žaizdos ir panašiai.
Antrojoje buvo lengva erotika – šie vaizdai turėjo kelti teigiamas emocijas. Trečioje grupėje buvo neutralūs vaizdai, pavyzdžiui, eskalatoriumi besikeliančių žmonių nuotrauka. Visi vaizdai buvo šiek tiek pakoreguoti – jiems buvo uždėtas „triukšmas“, primenantis seno televizoriaus trukdžius.
Vėliau tyrimo dalyviams buvo parodyti šie vaizdai ir paprašyta jų nustatyti, kurie iš jų turi daugiau „triukšmo“, o kurie mažiau, lyginant su kontroliniais vaizdais.
„Mes nustatėme, kad nors iš esmės visi sėkmingai nustatė „triukšmo“ lygį, stipresnes emocijas kėlę vaizdai tyrimo dalyviams pasirodė esą „triukšmingesni“, nei neutralūs vaizdai. Jeigu nuotrauka buvo vertinama kaip mažiau „triukšminga“, tai reiškė, kad savanoriai matė ją aiškiau“, - komentuoja tyrimo vadovė.
Norėdami atmesti kitokias savo išvadų interpretacijas, tyrimo autoriai panaudojo ir kitus testus – o gal kam nors vaizdas pasirodė mažiau „triukšmingas“ dėl rėkiančių tonų ar pernelyg sudėtingos scenos. Vėliau mokslininkai apklausė savanorius, norėdami išsiaiškinti, kas jiems geriausiai įsiminė iškart ir praėjus savaitei. Apklausos metu jie buvo prijungti prie magnetinio rezonanso tomografo. Tyrimas parodė, kad emociškai svarbesni atvaizdai sukelia regos centro ir migdolo aktyvumo pliūpsnį.
„Dabar mes žinome, kodėl žmonės taip gyvai priima emocinius įvykius ir taip ryškiai juos prisimena. Supratimas, kaip emocingai žmogus reaguoja ir kokios smegenų sritys suaktyvėja, gali būti naudingas nustatant žmogaus jautrumą emocinėms traumoms, įskaitant įkyrius prisiminimus, kankinančius potrauminį streso sutrikimą turinčius pacientus“, - reziumavo psichologė R. Todd.
