Tačiau tada Džedas pradingo dešimčiai dienų, o jo telefonas buvo išjungtas. „Kai jis grįžo namo, aš supratau, kad kažkas nutiko, nes ji buvo visas „saldus“ ir dar parnešė man gėlių“ prisimena Elison (49). „Staiga mano instinktai paaštrėjo.“
Elgdamasi lyg niekur nieko, Elison pagamino Džedui vakarienę ir negailėjo vyno tikėdamasi, kad jis užmigs kietu miegu.
„Kol jis knarkė, aš iškart šokau prie jo telefono ir radau, kad jame buvo pilna žinučių nuo jos. Savaime aišku, jie turėjo romaną jau ilgą laiką, pastarąsias 10 dienų jis praleido kartu su ja prabangiuose viešbučiuose, kai ji stengėsi įtikintį jį palikti šeimą. Man sulinko keliai, atrodė, lyg man kas nors trenkė į pilvą ir aš niekaip nenustojau drebėti.“
Mažutė ir daili Elison, televizijos prodiuserė iš Rytų Londono, pažadino Džedą trankydama jam galvą jo telefonu. „Aš tiesiog išprotėjau, galvojau, kad jį nužudysiu. Aš nuplėšiau jo storus marškinius ir trankiau jį. Mano galvoje rodėsi vaizdai, kuomet man tikrai buvo sunku su vaikais, o jis ramindavo, kad dirba ilgai, tačiau, žinoma, jis būdavo su ja. Jis pabėgo iš namų suplėšytais marškiniais, o ant jo nugaros liko mano nagų žymės.“
Tokie pasakojimai kaip Elison šokiruoja, tačiau yra pakankamai dažni atvejai. Sudėtinga apskaičiuoti statistiką, tačiau manoma, kad maždaug šeši iš dešimties susituokusių vyrų bus neištikimi kažkuriuo momentu.
Tačiau tik trejos iš dešimties santuokų baigiasi skyrybomis. nesantuokiniai romanai nebėra pagrindinė skyrybų priežastis, teigia Grant Thornton įmonė, kurios kasmetiniame tyrime apie skyrybas Didžiojoje Britanijoje pateikiami rezultatai sako, jog dabar „atšalimas“ yra didžiausias skyrybų pretekstas.
Net jeigu daug romanų lieka nepastebėti, poros vis tiek sugeba atsigauti po išaiškintos neištikimybės. Nuo Dominique Strauss-Kahn‘o žmonos iki ledi Archer, Hillary Clinton ir begalinio skaičiaus futbolininkų žmonų, yra daugybė kitų žymių žmonų, kurios toleravo savo vyrų išdavystę.
Tačiau atrodo, kad publikai kur kas labiau patinka istorijos apie apgautas keršytojas. Ledi Sarah Graham-Moon tapo visų apgautų moterų heroje, kai ji sudraskė mergišiaus vyro kostiumus į skutelius, o jo prabangaus vyno Château Latour butelius išdovanojo kaimynams. O Velso princesė Diana sulaukė pagyrimų už ironišką komentarą „trise santuokoje“ apie jos vyro romaną su Camilla Parker-Bowles.
Kaip teigia konsultantė Džiulija Koul, „After the Affair“ autorė, nors dauguma moterų pritaria, kad teoriškai visiškas netoleravimas yra geriausias pasirinkimas „išspirk jį iš namų“ nuosprendžiui vykdyti, vis dėlto praktiškai jo nevykdo.
„Moterys nuolatos sako, kad „Jei mano sutuoktinis taip pasielgs su manim, tai bus mūsų santykių pabaiga.“ Tačiau tai nėra taip paprasta įgyvendinti, kai taip iš tiesų nutinka. Juk reikia išspręsti tiek daug praktinių dalykų - ką daryti su namu, vaikais... O dar prisideda jausmų maišatis.
„Juk negali taip paprastai „išjungti“ savo meilės kitam žmogui kaip kokio jungiklio. Daugybei žmonių sudėtinga išsiskirti ir tai užtrunka kur kas ilgiau, nei jie tikis.“ Galiausiai, Koul mano, kad maždaug 50 procentų santuokų išgyvena išdavystes.
Po didelio Elison šoko sekė kankinantis sumišimo periodas. Džedas persikėlė pas savo motiną keturiems mėnesiams, kol ji ėmėsi savo kasdienių darbų – ėjo į darbą, prižiūrėjo vaikus, būdama šoko būsenoje. „Atrodė, kad aš viską mačiau per storą stiklą. Man atrodė, kad visas mūsų gyvenimas kartu buvo melas, kiekviena džiaugsmo akimirka tapo tarsi sutepta, nešvari.“
Galiausiai po daugybės maldavimų, Elison leido Džedui grįžti į namus, tačiau ilgą laiką jų santykiai buvo baisūs. „Jis visur slampinėjo, darė viską, kad vėl taptų geru vyru, tačiau aš niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, ką jis padarė. Pavyzdžiui, beprausiant vaikus staiga man nutvilko mintis, kad kai aš, nieko negalvodama, tą dariau prieš metus, jis leido laiką su ja kažkokiame viešbutyje. Aš taip supykdavau, kad, atrodė, norėčiau sudaužyti visą kambarį į šukes.“
Ji nusišluosto akis nosinės kampeliu. „Jis taip pat supykdavo ir sakydavo: „Kodėl tu tiesiog negali visko pamiršti?“ tačiau tai tik dar labiau mane supykdydavo. Kokią jis turėjo teisę mane barti, kai niekas kitas, tik jis sukėlė tokį skausmą?“
Pora lankėsi konsultacijose, tačiau tai tik pablogino situaciją. „Konsultantė sakė, kad romanas yra simptomas, o ne priežastis ir Džedas nebūtų susitikinėjęs su savo meiluže, jeigu mūsų santykiuose viskas būtų buvę gerai. Aš buvau įsiutusi. Jis linksminosi su kita ir tai yra mano kaltė!“
Terapeutas ir knygos „Kaip man dar kada nors patikėti tavimi?“ Endriu G. Maršalas sako, kad 95 procentai porų, su kuriomis jis susitinka po neištikimybės, lieka kartu, nors apgavystės išgyvenimas priklauso nuo abipusio sąžiningumo ir pasiryžimo susitvarkyti santuoką ir vėl normaliai gyventi.
Jis neturi laiko Elison pasipiktinimui, kurį ji jautė, kai turėjo ant savo pečių susikrauti visą kaltę. „Žinoma, negalite prisiimti pusės savo neištikimo partnerio kaltės“, teigia jis. – „Tačiau privalote prisiimti prasto bendravimo ir padėties, į kurią pakliuvo jūsų santuoka dėl pernelyg didelio dėmesio skyrimo darbui ir vaikams, o ne partneriui, kaltę. Jeigu vaizduojate save nekalta/-u, daugiau nieko, be barimo, negalite daryti; be to, žmonės kur kas geriau priima žodinį, o ne fizinį „paauklėjimą“.
„Be jokių abejonių, mes turėtume siekti būti ištikimais vienas kitam, tačiau žmonės klysta, ir jei kas paslysta, mes turime būti supratingi. Emocionalūs žodžiai, tokie kaip „išdavystė“ ar „kaltumas“, tik pablogina situaciją.
Po daugkartinių terapijos sesijų Džedas pareiškė, kad vietoje ieškodamas šilumos kitos glėbyje, jis turėjo pasidalinti su Elison savo nusivylimu santuoka ar karjera. Savo ruožtu Elison pripažino, kad buvo daug progų, kuomet ji galėjo kur kas labiau remti savo vyrą.
„Man buvo labai sunku“ – teigia Elison. –„Aš esu pakankamai arogantiška, todėl man labai sunku savo poelgius pripažinti netinkamais. Mano pagrindinis užsiėmimas buvo būti tobula, todėl aš nuolatos „nurašydavau“ Džedą. Dabar matau, kaip pradėjo augti jo apmaudas, todėl jis ieškojo būdo man atkeršyti.“
Visa tai nutiko prieš du metus. Kartais pasitaiko blogų dienų, tačiau jos praktiškai pranyko. „Tose prastose rašliavose perskaitote, kad neištikimybė tik užgrūdina. Tai – visiškos nesąmonės, mat mane tik išsekino, bet atleidus Džedui dauguma skausmo pranyko. Supratau, kad jis nėra blogai pasielgęs blogas žmogus, bet geras žmogus, pasielgęs kvailai. Tačiau jeigu jis taip pasielgtų dar kartą, viskas būtų baigta.“
Kitos moterys – kur kas šaltakraujiškesnės. 42 metų namų šeimininkė ir trijų vaikų mama Marija, gyvenanti Home Counties buvo priblokšta, kai prieš penkerius metus iš draugų sužinojo, kad jos sutuoktinis Filas turėjo romaną su kolege.
„Buvo daugybė ginčų ir meilinimosi iš jo pusės iki kol viskas nurimo“ – sako ji. „Tačiau po maždaug metų aš pajutau, kad kažkas vėl vyksta. Pradėjau jį sekti, lyg koks Šeriokas Holmsas – tikinau kreditinės kortelės čekius, lyginau su jo užrašų knygelės duomenis ir galiausiai supratau, kad jis su kažkuo susitikinėja. Tačiau šį kartą aš neužsipuoliau jo – padariau išvadą, kad Filas man nebepatinka jau daugelį metų bei nuolatos kūriau visokiausius seksą nutolinančius pasiaiškinimus. Jis daug keliavo ir dar daugiau dirbo, todėl aš tiesiog pripratau prie vienišos motinos gyvenimo ir buvau laiminga su savo draugais, lankydamasi sporto salėje ar vedžiodama šunį. Vis dėlto nesimėgavau išsiskyrusios moters gyvenimu: man patinka mano gyvenimo būdas, vaikai yra prioritetas, o be to, aš neturiu nieko nusižiūrėjusi“.
„Supratau, kad pirmąją neištikimybę sureikšminau, nes apie tai sužinojau paskutinė – mane kankino socialinio pažeminimo jausmas. Šįkart aš pradėjau žiūrėti į viską pro pirštus ir tai jam pasakiau: jis gali daryti ką tik nori, kol neviešina savo romano, neįsimyli meilužės ar „neužstato“ jai vaiko. Prancūzės taip daro, kodėl aš negalėčiau?“
Kuo moterys vyresnės, tuo, rodos, lengviau pritaiko prancūziškąją neištikimybės tolerancijos (jei ne pozityvaus skatinimo) filosofiją.
Neseniai socialinio tinklapio „Safa Zone“ paskelbtas tyrimas atskleidė, kad moterys, sulaukusios pilnametystės 7-ąjame dešimtmetyje, į ištikimybę žiūrėjo kur kas optimistiškiau negu jaunesnės, galimai idealizuojančios, moterys: 42 procentai apklaustų jaunesnių moterų sakė, kad neištikimybė yra „amorali, be jokių pateisinimų“, kai tuo metu tą teigė 36 vyresnių (55 metų ir daugiau) moterų.
69-metė Elizabet Luard, parašiusi memuarus „Mano, kaip žmonos, gyvenimas“ apie 40 metų trukusią santuoką su Nikolu Luardu, pritaria žiūrėjimo pro pirštus principui. Nikolas, penkių jų vaikų tėvas ir „Private Eye“ savininkas, buvo serijinis mergišius. „Žmonės yra kur kas mažiau tolerantiški nei mūsų laikais“, teigia Elizabet.
„Tais laikas toks vyrų poelgis buvo laikomas normaliu. Dabar jaučiamas spaudimas – visi nori išardyti šeimą ir gyventi toliau. Tačiau motina supranta, kad tai ne tik dėl jos, juk svarbu, kaip visa tai paveiks vaikus. Žinoma, po romano viskas atrodo kitaip, bet tu tiesiog „persikeli“ į kitą situaciją, kurioje tu supranti su kuo susiduri.“
Psichologė Doroti Rouv mano, kad toks sprendimas – pasenęs ir žeminantis: „Pakankamai nemažai moterų nusprendžia toliau gyventi su vyro neištikimybe, nes jis siūlo kitus privalumus, bet kartą praradusios pasitikėjimą vyru, nebegalite grįžti į praeities gyvenimą, nes nebegalėsite jo gerbti bei jausite, kad turite jį stebėti. Laimei, šiuolaikinės moterys nebėra finansiškai priklausomos nuo savo vyrų – jos gali rasti gerą skyrybų advokatą ir išeiti.“
Viena taip pasielgusi moteris buvo 49-metė namų šeimininkė ir keturių vaikų motina Dženi iš Solihull. Ji išsiaiškino, kad jos vyras Ričardas turėjo ilgametį romaną su vietine pažįstama moterimi.
„Jis sudaužė man širdį. Išspyriau jį iš namų, bet tuomet pasijutau apgailėtinai, klausiau savęs „Kaip aš susitvarkysiu viena, netgi jeigu jo nekenčiu?“. Taigi, jis grįžo, tačiau aš fiziškai negalėjau jo prisileisti arčiau ir niekaip negalėjau nustoti apie ją galvojusi. Kiekvieną kartą, kai jis bandydavo pasimylėti su manimi, aš atstumdavau. Galiausiai išėjau miegoti į vieną iš lovų vaikų kambaryje. Kartėlis tiesiog sugraužė mane. Niekaip negalėjau netikrinti jo telefono ar nekraustyti jo kišenių, nuolat skambindavau ir klausdavau, kada grįš namo. Jeigu jis vėluodavo grįžti – negalėdavau užmigti.
Mes išeidavome į restoraną pavakarieniauti, tačiau po kelių gėrimų aš prabildavau apie tai, o jis sakydavo „Na va, vėl viskas iš naujo“, ir mes pradėdavome pyktis. Vienas draugas pasakė, kad pasitikėjimas buvo lyg sudužusi vaza – kartą sudužus, niekas negali jos suklijuoti į tokią, kokia ji buvusi. Žinoma, gali suklijuoti detales, tačiau siūlių nepaslėpsi. Tiesa, tada radau Viagros jo stalčiuje – tai tarsi viską sunaikino.“
Po keturių mėnesių ji ir Ričardas nusprendė skirtis. „Galbūt kažkas buvo blogai su manimi, kažkas, su kuo aš negalėjau susitaikyti. Terapeutas, pas kurį lankėmės, sakė, kad aš sureagavau per smarkiai. Jeigu būčiau kur kas mažiau jį mylėjusi, turbūt būčiau įstengusi su tuo susitaikyti, tačiau aš jį mylėjau be proto. Nesuprantu, kaip moterys gali su tuo gyventi. Galbūt jos pagamintos iš tvirtesnės medžiagos negu aš.“
