Man yra 25 metai ir iki šiol nesu turėjęs itin rimtų santykių su merginomis. Esu rimtai draugavęs gal tik porą mėnesių, tačiau tai toli gražu nėra tai, apie ką svajoju, apie ką yra rašoma knygose, kuriose yra vertinami ilgalaikiai žmonių santykiai ir prisirišimas. Tuo tarpu realiame gyvenime merginos, kurios man patinka, nustumia mane į šoną ir tikisi, jog būsiu joms tik draugas.
Vieną kartą jau buvau laimingas, tuomet maniau, jog pradėjau santykius su man patinkančia mergina, maniau jog ir aš jai patinku, mudu bučiuodavomės, susitikinėjome, tikrai stengiausi dėl jos padaryti viską, kas buvo mano jėgose.
Būčiau galėjęs atvažiuoti pas ją naktį, jei tik jai būtų manęs reikėję, nes kai visą gyvenimą esi atstumiamas, pradedi branginti žmogų, kuris tau patinka ir kuris galvoji, jog tau jaučia tą patį. Juk koks nuostabus jausmas yra jaustis mylimam!
Tačiau po poros mėnesių draugystės pajutau, jog kažkas yra negerai ir ji man pasakė, kad taip manęs per tą laiką ir nepamilo. Jos nuomone, mūsų santykius reikia nutraukti...
Tai man buvo labai sunku, nes ir vėl buvau atstumtas. Ji sakė, kad tai jos problema, o ne mano, tačiau aš dalį atsakomybės prisiimu sau, nes tai jau nebe pirmas kartais, kai man patinkanti mergina su manimi nori būti tik draugais...
Stengiuosi mokytis iš klaidų, tačiau dabar jau pasiekiau ribą, kai nebežinau, kur reikia eiti ir ko siekti. Per tuos nepavykusius santykius nei karto net nebuvome susipykę su mergina, kuri mane atstūmė, visada stengiausi būti geras.
Aišku, per daug nenoriu teisinti savęs, toli gražu nesu idealus. Gal man tiesiog trūksta daugiau vidinio pasitikėjimo ar stiprybės. O gal kaltas mano ūgis, mat esu gana žemas ir lieknas. Mano ūgis yra tik 172 cm. Iš lieknumo galbūt tik privalumas tas, jog galiu valgyti ką tik noriu ir vis tiek nepriaugu svorio.
Galbūt merginos nesijaučia saugiai su manimi, nors ir stengiuosi sportuoti, tačiau tikrai nesijaučiu stipresnis už gerai sudėtą ir kokiais 15 cm aukštesnį vyrą. Kad ir kaip ten būtų, tikrai nesu patenkintas savimi, tuo koks esu ir kur mane veda gyvenimas. Tikrai nesistengiu žiūrėti į aukštesnes merginas, nes tikrai žinau, jog jos nežiūrės į mane.
Trumpai drūtai, esu pasimetęs, nes yra labai sunku jaustis nemylimam, kai labai stengeisi ir viduje jauti, kad viską padarei gerai. Tai net sunkiau, juk jei tikrai žinotum, kad kažkuriuo metu esi merginai padaręs blogų dalykų, nesirūpinęs ar pan., galėtum priimti tai kaip pamoką ir iš to mokytis, tuo tarpu dabar...
Jei manęs negali pamilti dėl mano fizinių savybių - tuomet nieko pakeisti nebegaliu, galiu susitaikyti, kad būsiu vienišas... Jei manęs nepamilsta dėl mano būdo, tuomet paklausiu kiek egoistiškai, ar būti geram yra patrauklu?
Bet kuriuo atveju jaučiuosi pasiklydęs, nusivylęs ir įskaudintas. Juolab kai matau savo draugus po truputį kuriančius bendrą gyvenimą su savo antromis pusėmis, kai tuo tarpu aš jaučiuosi tarsi stovėčiau kažkur toli nuo tokio gyvenimo ir jo niekad neturėsiu, nes toks aš esu - negaliu būti pamiltas. Bent jau iki šiol...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI NEGALI BŪTI PAMILTAS...
Manau, kad dvidešimt penkerių metų amžius - pats tinkamiausias momentas pajausti, kad nesi mylimas. Nes tie vaikinai, kurie šiame amžiuje galvoja, kad yra mylimi, greičiausiai gali pasakyti tai tik apie savo motinas: taip, jos mus myli. O pasakyti tai apie savo merginas - netgi tas, kurios yra „mylimos“ - jie negali. Nemyli jų merginos, nors tu ką. O jei ir sako, kad myli, tai po kokio mėnesio - kito pergalvoja ir pasako: „nežinau, ar myliu“. Lygiai taip pat atsitinka, kaip ir jums.
Bet jums visa tai atrodo visai kitaip. Jūs pasaulį matote kaip neteisybę. Štai yra aukšti, stiprūs vaikinai, ir kaip ir priklauso, šalia jų atsiranda dailios ir aukštos panelės. Kadangi šie vaikinai dar ir nėra „geri“, tai jų „blogumas“ - irgi koziris. Jums gamta pašykštėjo kokių penkių centimetrų (o geriau būtų dešimt- dvylika), ir todėl jūs nepatinkate. Be to, jūs esate labai geras, o merginoms to nereikia. Joms reikia, kad vyras „pastatytų jas į vietą“.
Tiesos jūsų požiūryje greičiausiai yra: dažna mergina sako: „noriu, kad vaikinas būtų aukštesnis už mane“. Ir dažna pasako: „man nepatinka, kai vaikinas būna per geras, man reikia, kad su juo būtų įdomu, kad jis nevykdytų visko, ko aš noriu“.
Tačiau visa tai neturi nieko bendro su meile, kurios taip norisi. Patrauklumas, seksualinis reitingas, galimybė paglostyti savimeilę - visa tai yra. O mylėjimo kaip sugebėjimo būti artimuose santykiuose - nėra. Nes meilės santykiams tokie dalykai kaip ūgis ir charakteris visiškai neturi reikšmės. Bet nemanau, kad aš jus įtikinsiu: galvosite, kad kalbėsiu apie „vidinio grožio svarbą“ ir panašius mitus?
Visiškai ne - jūsų savigarbai, pasitikėjimui savimi, saugumo jausmui tikrai padėtų, jei mergina būtų mažesnė už jus, o tokių yra labai daug, jūs visgi ne liliputas koks nors. Ir tikrai neverta jums visuomet būti labai paslaugiu, turėkite orumą ir savo interesus gerbkite tiek pat, kiek ir merginos. Bet grįžkime prie tikrovės.
Tad jūs galvojate, kad aukštiems blogiukams labai pasisekė? Ir dabar jų gyvenime prasidėjo rojus?
Neilgai trukus - maždaug po tiek pat laiko, kaip ir jūsų mergina - tos laimingos merginos pareikš savo vaikinams: „man atrodo, kad aš tavęs nemyliu“. O jei nepareikš, tai pagalvos. Ir pasakys apie tai draugei. O jei ne draugei - tai psichoterapeutui. O jei ne psichoterapeutui - tai į „Panelę“ ar į „Delfi“ parašys. Ir labai dėl to graušis, nes juk iš pradžių atrodė, kad myli.
Kodėl taip yra?
Todėl, kad jūsų amžiaus merginos yra tiek pat neužtikrintos savo jausmais, kaip ir vaikinai. Jos labai nori meilės, labai siekia būti mylimos, tačiau aukšti blogiukai dažniausiai būna laba egoistiški, mėgsta alų, kompiuterinius žaidimus ir kitas merginas.
O merginos svajoja apie romantiką, nes idealizuoja savo vaikinus, todėl greitai nusivilia. Bando jiems duoti dar daugiau meilės, o jie vis vien lieka egocentriški. Ir dar su draugais kur nors vakarais alų geria. Permiega su kuo nors. Juk dailūs aukšti vyrai turi pagal statistiką „daug seksualinių partnerių“.
O iš kur jie gauna tas partneres? Ką, jie su visomis susituokia? Ne, jie visas nuvilia, nes nuskriaudžia ir išduoda. Merginos, žinoma, nenori visko griauti. Kai kurios iš jų anksto apsikrauna vaikais ir ima paskolas, todėl galvoti apie kažkokius kitus vaikinus negali.
Kitos - gali, ir taip ir padaro. O trečios net ir nebando ilgam gyventi kartu, tik pasipuikuoja viena prieš kitą, kokį gražuolį turi. Po to jį pakeičia geresniu. Abi pusės tik bando įvairiausius santykius, neturėdamos jokių instrukcijų ir kriterijų, todėl niekas negali jiems tiksliai pasakyti, ar tai meilė, ar tik prisirišimas, o gal pripratimas, o gal susižavėjimas? Ir visą tą laiką svajoja būti mylimi. Nelengva jiems, ką čia pasakysi...
O jums lengva?
Jums nelengva dėl pavydo, neteisybės ir menkumo jausmo. Ir į pagalbą jums netrukus ateis stebuklingas savisaugos mechanizmas - psichologinė kompensacija. Nes visuomet, kai žmogus dėl ko nors jaučiasi nuskriaustas, jo psichikoje gimsta DIDYSIS TEISYBĖS ATSTATYMO PROJEKTAS.
Gaila, tačiau kai kuriems žmonėms šis projektas būna labai destruktyvus: prasimušti į radikalius politikus ir naikinti visus kitokius žmones (gėjus, žydus, juodaodžius, azijiečius, musulmonus, turtuolius ir pan.) Arba tapti interneto „troliu“. O gal naktimis pradūrinėti visiems konkurentams padangas.
Kitiems kompensacija virsta siekiu didybės: pats didžiausias automobilis, pati didžiausia muzikos kolekcija, fantastiškiausias draugų kiekis „Facebook‘e“ ir tūkstančiai įkeltų nuotraukų, kur jis matomas egzotiškiausių kraštų fone.
Tačiau daliai žmonių kompensacija reiškia ką kita: vystyti tai, kame esi stiprus iš prigimties. Menas, šokis, dainavimas, sportas, rankiniai įgūdžiai, poezija, kritinė analizė, kompiuteris, skaičiai, kulinarija, bendravimas, humoras, žinios... Kiekvienas žmogus turi kažką, ką išmoko greičiausiai ir pirmiausiai. Prisiminkite tai, o geriau - surašykite ant popieriaus lapo. Ir pradėkite daryti vis daugiau to, kas yra šiame sąraše, t.y. kas jums nuo mažens išeina geriausia, nesvarbu, ar už tai moka pinigus.
Po keleto metų jūs tapsite įgudęs, dar po kelerių metų - žinomas, o dar po kelerių metų - reikalingas žmogus. O brandžiame amžiuje - meistras. Ir kažkaip nepastebimai – jūsų nuostabai - kažkokiame laikotarpyje šalia jūsų atsiras būtent ta mergina, kurios jums reikia. Jūs jai patiksite ne dėl ūgio, veido formos, blogumo ar gerumo. O dėl to, kad jūs toks esate. Ir ne kitoks. Ir jums tuomet prasidės rojus?
Ne, jums prasidės santykiai. O jų metu jums reikės judėti links intymumo, meilės, artumo. Judėti link- o ne „mėgautis meile“. Nes meilė - tai tas, į ką žmonės eina visą gyvenimą. O ne tai, ką jie jaučia nuo šešiolikos iki dvidešimt šešerių. Apie tai, beje, galite pasiskaityti klasikiniame psichologo Eriko Eriksono veikale „Aštuonios gyvenimo pakopos“- nuorodas lengvai rasite internete.
Taigi, mano manymu, jums reikalinga užsiimti savęs kūrimu. O aukšti vaikinai, kurie to nedarys, tegul vėliau jums pavydi.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
