Aš vyrus traukiu ir esu jų turėjusi, praktiškai niekada nebuvau viena, be to, ne vienas nori „įsitempti“ mane į lovą, bet rimtai draugauti ir gyventi kartu nori tokie, kurie žiūri kaip kuo daugiau gauti iš manęs, o patys nenori duoti.
Ištekėjau anksti 19 metų už mylimo vyro, mūsų draugystė prasidėjo jo iniciatyva, po to ji pradėjo mažėti ir išlaikyti santykiams t.y. kiek laiko praleisti kartu iniciatyvos ėmiausi aš, mes apsivedėme.
Gimė du vaikai. Labai greitai prasidėjo vyro pavydo priepuoliai, ko iki vestuvių visiškai nebuvo, net minčių tokių nebuvo, kad jis gali būti pavydus, pradėjo gerti, įžeidinėti, žeminti, pakėlė ranką. Pasakiau, kad išeitų ir jis išėjo.
Pragyvenome 7 metus. Aš jau buvau apsisprendusi, kad nebesitaikysiu, o jis bandė dar ilgai, sekiojo, nepaliko ramybėj. Iš karto po skyrybų pradėjau bendrauti su vyru, jis buvo bendradarbis, jis mane labai palaikė, rūpinosi, su juo jaučiausi gerai, tačiau kai prisipažino, kad mane myli ir pasiūlė gyventi kartu, išsigandau...
Bijojau, kad nepavyks, nes įžvelgiau, taip man atrodė, dvi rimtas priežastis: kad jis pedantas, o aš nelabai tvarkinga, kad sekso jam reikėjo žymiai daugiau nei man, be to, jo nemylėjau. Bendravome apie pusmetį. Po to labai greitai atsirado vedęs vyras, jis parodė iniciatyvą, aš tuo metu plaukiau pasroviui, kažkaip savaime taip gavosi kad tapom meilužiai, po to susitikimai dažnėjo, jis pradėjo lankytis pas mane namie, padėjo buityje, pasilikdavo net per šventes...
Sakė, kad myli, aš taip pat jau buvau jį įsimylėjusi, tačiau kažkodėl fiziškai jis mane pradėjo traukti mažiau... (Beje, tas laikui einant atsitinka su visais vyrais, ir jie nesupranta kodėl aš atšąlu ir sekso kiekis mažėja, o man tada pradeda norėtis tik kokybės ir retai).
Pasiūlė gyventi kartu, pasakė žmonai ir atsikraustė pas mane. Mūsų gyvenimas ilgai netruko, nes jis pradėjo susitikinėti su žmona slapta nuo manęs... Kai sužinojau, išvariau jį... buvo labai skaudu, nes jį dar mylėjau, bet supratau, kad nieko nebebus ir paleidau. Bendravome apie tris metus. Gėriau tranxeną ir įtikinėjau save, kad praeis... praėjo...
Susipažinau su vyru, jis rodė iniciatyvą, po to lyg mažiau o aš daugiau, po to gal aš mažiau, jis daugiau... tas žaidimas man patiko, įsimylėjau, jis sakė irgi, jaučiausi mylima. Po metų pradėjome gyventi kartu ir viskas pasikeitė...
Išgirdau, kad laukė, kada galės pasakyti, kad nemoku gyventi, mano darbas netinkamas man, nemoku rengtis, valgyt gaminti, tvarkytis ir t.t. Žodžiu viską darau blogai, ne taip, kaip reikėtų ir po kiekvieno pykčio, kai jam kas nors nepatikdavo jis pasakydavo „su tokia (pikta, netvarkinga... ir pan.) aš gyventi negaliu“ ir išeidavo...
Po kelių dienų sakydavo, kad myli ir negali be manęs gyventi, atsiprašydavo, man tai patikdavo, ir grįždavo. Man būdavo skaudu, kad gali taip paprastai išeiti dėl smulkmenos ir kuo toliau, tuo labiau galvojau, kad nemyli jis manęs... Taip tęsėsi apie tris metus. Po vieno išėjimo nebegrįžo...
Tas tampymasis man įvarė nepasitikėjimo savimi kompleksą, aš tikrai pradėjau galvoti, kad esu kažkokia ne tokia, netinkama, be to, jis sakė, kad aš ne moteris, o vyras, kad nemoku būti švelni... Tarp kitko, aš žiūrėdama atgal ir dabar galvoju, kad gal neįvertinau vyrų pastangų, nepastebėjau meilės, kartais kaltinu save.
Vėl gėriau tranxeną... Sunkiai išgyvenau, bet praėjo... Nebenorėjau mylėti, norėjau tik kad mane mylėtų... Susipažinau su vyru, jis buvo laisvas, pradėjome bendrauti, jis rodė didelę iniciatyvą, jaučiau, kad pagrindinis jo tikslas - lova, bet neprieštaravau tam, nes jis patiko, jaučiau, kad nepamilsiu jo, o bendrauti buvo gera, mūsų santykius galėčiau pavadinti „malonus laisvalaikio praleidimas“, nors iš jo pusės gal ir buvo kažkokių pastangų padėti man, rūpintis, bet kaip tada atrodė - ne tuo momentu kai reikėjo man, o kai jis pats taip nuspręsdavo...
Draugystė truko virš dvejų metų ir nutrūko savaime, kai jis vieną kartą nebepaskambino, nors aš jaučiau, kad taip bus... Šį kartą jaučiausi neblogai, aišku, trūkumą jaučiau, bet jokių vaistų nereikėjo...
Susipažinau su vyru, mūsų draugystė prasidėjo mano iniciatyva, bendravome, jis man atrodė stiprus ir labai vyriškas, nors iniciatyvą jis tai rodydavo, tai ne, kuo toliau, tuo man susitikimų reikėjo daugiau, jis pradėjo trauktis, man labai norėdavosi prie jo prisiglausti, kad apkabintų, ko su ankstesniais vyrais nebūdavo, bet...jis pasakė, kad negalės man duoti to, ko man reikia... Ir viskas baigėsi... Nežinau ko ten man pagal jį reikia, ko jis negali duoti...
Esu sugniuždyta, gėriau xanaxą. Esu pasimetusi ir net nežinau kaip suformuluoti savo klausimą, nes jų tiek daug: kas man yra? Kodėl mano meilės tokios nesėkmingos? Kaip reikėtų elgtis, kaip padaryti kad vyras pasakytų: aš dėl tavęs noriu padaryti viską? Kaip galima mylėti, jei visada po to tenka kentėti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP GALIMA MYLĖTI, JEI VISADA PO TO TENKA KENTĖTI?
Iš jūsų laiško supratau, kad jums dabar virš trisdešimties, todėl jūs pradėjote rūpintis savo santykiais su vyrais. Iki šiol atrodo, jūs tiesiog „kažkaip savaime“ susipažindavote su vyrais, nes juos traukdavote, po to išsiskirdavote ir gerdavote trankseną arba ksanaksą.
Iš visų šių istorijų jūs išsinešėte miglotą supratimą, kad vyrai kažko iš jūs nori, bet dažniausiai - sekso. O jūsų kulinarinius bei tvarkymosi sugebėjimus kai kurie iš jų labai kritikuoja. Matyt, tame yra dalis tiesos, nes moterys, mokančios ir mėgstančios gerai tvarkyti butą bei gaminti, nebūtinai turi būti tiek pat patrauklios.
O labai patrauklioms moterims nebūtinai turi gerai sektis virti, plauti bei tvarkytis. T.y., jos galbūt gražiai sutvarko savo veidą ir figūrą, bet neturi laiko ir energijos tiek pat skirti aplinkai.
Todėl supratusi, kas jums sekasi, o kas – ne, jūs galėtumėte vystyti tuos savo sugebėjimus. Virti, plauti bei tvarkytis galima išmokti, jei pašvęstumėt tam kurį laiką. Žinoma, jūs neturite tai daryti tiek daug, kad tai sutrukdytų jūsų patrauklumui. O kažkiek daugiau, nei iki šiol - galite.
Jūs klausiate, kodėl jums „nesiseka“ su vyrais. Aš to nepavadinčiau nepasisekimu. Jūsų pasisekimas akivaizdus, tik vyrai, iš pradžių susižavėję jumis, o vėliau susipažinę su jumis iš arčiau, atrasdavo visokius trūkumus. Visi žmonės turi trūkumų, ir tai niekaip nesusiję su jokia sėkme. Tiesiog į mūsų gyvenimą anksčiau ar vėliau ateina žmogus, kurio trūkumus mes galime toleruoti, o jis gali toleruoti mūsų trūkumus.
Jei mes patinkame vienas kitam, tai ir liekame kartu ilgam. O jūsų vyriškiai jūsų trūkumų netoleruodavo. Ir jiems nesinorėdavo tęsti su jumis tolimesnių santykių, nes jiems reikėdavo idealo. Iš pradžių jūs atrodydavote jiems toks idealas. Po to jie nusivildavo, ir jų meilė trukdavo kokius trejus metus. Atsitikdavo tai ne iš karto.
Ir man atrodo, kad neretai tarp jūsų su vyrais prasidėdavo žaidimas: „Aš vejuosi - tu bėgi, tu vejiesi - aš bėgu“. Šitoks žaidimas nusistovi tarp patrauklių vyrų ir moterų santykių pradžioje, ir jo trukmė priklauso nuo to, kiek kuri nors pusė suinteresuota palaikyti santykius.
Kaip jūs ir pastebėdavote, dažniausiai jūs tų vyrų nemylėdavote, jums tik patikdavo jų elgesys: tai jie labai rūpestingi, tai labai jumis susižavėję. O jūs jų nemylėdavote, arba iš pradžių jie juos traukdavo, o vėliau jūs atšaldavote. Taigi visumoje jūs būdavote jiems šaltoka. Tačiau jie ugningai jus įsimylėdavo. Po to jūs įsimylėdavote. Tuomet jie atšaldavo.
Kadangi įsimylėjimas reiškia „aš negaliu be tavęs“, tuo metu, kai būdavo jūsų eilė įsimylėti, jūs tapdavote priklausoma, jūsų vertė krisdavo. Vyrai jumis nusivildavo. Jūs imdavote kentėti ir labai nerimauti. O kai būdavo jų eilė įsimylėti, jie tapdavo priklausomi, ir jų vertė krisdavo. Jūs jais nusivildavote. Ir galbūt jie irgi kentėdavo, ir netgi gerdavo trankseną ir ksanaksą.
Vadinasi, visa jūsų istorijos paslaptis gali glūdėti tame, kad jūs negalite išlaikyti lygią su vyrais vertę. Iš žaidimo nuolat kažkas turi iškristi, nes kurios nors pusės vertė būtinai krenta. Kokia yra išeitis iš šio žaidimo?
Pirmuoju punktu aš laikyčiau jūsų psichoterapiją, kurios tikslas jums būtų susipažinti su pačia savimi: kokios jūsų psichologinė savybės, kas jumyse išvystyta stipriau, o kas - silpniau. Tam reiktų stebėti save bent porą savaičių ir ateiti pas psichoterapeutą su užrašytomis situacijomis. Tai reikalinga, kad jūs galėtumėte išlaikyti savo vertės jausmą nepriklausomai nuo to, kokioje santykių stadijoje jūs esate. Kuo mažiau žmogaus vertė priklauso nuo santykių, tuo sėkmingesni tie santykiai.
Antruoju punktu aš pradėčiau pastebėti privalumus tų neidealių vyrų, kurie supa jus ir kurie visiškai nėra ypatingai geri ir patrauklūs. Užtektų, kad toks vyras jums tiktų ir jūs galėtumėte su juo gerai jaustis. Svajoti, kaip jūs rašote, apie vyrą, kuris pasakytų: „Aš dėl tavęs noriu padaryti viską“- ar tai nėra romantinė iliuzija?
Juk jei toks vyras ir atsirastų, tuomet jums irgi reiktų padaryti dėl jo viską - bet argi jūs esate ideali? Argi ne tiesa, kad jums nelabai sekasi tvarkyti buitį? Argi ne tiesa, kad jums mažiau reikia sekso? Idealą ieškoti gali sau leisti paauglės, o jūs jau ieškote kažko tikro, argi ne taip? Tikri dalykai negali būti idealūs, ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes galime priimti ir pamėgti paprastus, ne idealius žmones.
Trečiuoju punktu aš patarčiau jums mokytis su sekančiu jūsų vyru profilaktiškai aptarinėti, kas jums nepatinka jame, o kas - patinka. Profilaktika reiškia, kad jūs tai darote ne po trejų metų ir ne įtūžio metu, o ramiai ir iš anksto. Ir jūsų vyras, ir jūs turite išmokti išklausyti, kas nepatiko, kas patiko ir priimti tai.
Žinoma, tam reiktų, kad jūsų vyras būtų pakankamai brandus, kad nekeltų ant jūsų balso, o jūs turite taip pat mokėti dėstyti savo pretenzijas neužgaunant savo pašnekovo. Reikia tikėtis, kad jūs ir taip tai mokate.
Taigi, manykime, kad tuomet jūsų situacija su vyrais nustos eiti ratu ir jūs pagaliau padarysite kokybiškai naują žingsnį į harmoningus santykius.
Sėkmės jums.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
