Amerikiečių psichologas Erikas Bernas rašė, kad pagrindinės mūsų gyvenimo kryptys nubrėžiamos dar vaikystėje, pamatai paklojami šeimoje. Tėvų pavyzdžiu mes ne tik planuojame savo karjerą, bet ir vadovaujamės romantiškuose santykiuose. Sutikę naują žmogų mes jį nesąmoningai priimame pagal mūsų galvose prieš daugelį metų susiklosčiusią schemą.
Vaidmenys poroje taip pat apibrėžiami labai anksti – kas vadovauja, kas paklūsta, kas kalbės, o kas klausysis, kas priiminės sprendimus, o kas juos vykdys. Vienaip ar kitaip renkasi abu partneriai. Jie tarsi sudaro nerašytą sutartį, pagal kurią kiekvienas iš kito gauna būtent tai, ko pačiam trūksta.
Ana pasakoja, kad ji buvo studentė, o Dmitrijus – dėstytojas. Atėjusi su juo pasikalbėti apie savo disertaciją, ji išgirdo, kad neturi ambicijų, o tema negyvenimiška. Ana išbėgo apsiverkusi, tačiau pavymui išgirdo, kad Dmitrijus jai galėtų padėti, jei ji to norėtų. Taip jis tapo jos mokytoju, o ji jį įsimylėjo.
Iš anksto nulemti ne tik mūsų sprendimai, bet ir tai, kaip mes juos priimame. Mūsų elgesys priklauso nuo mūsų patirties šeimoje. „Jeigu ankstyvojoje vaikystėje mums trūko tėvų meilės, mes stengsimės kompensuoti tai nuolat keisdami partnerius“,- teigia psichoanalitikė Marija Timofejeva.
Atsitraukti, kad priartėtume
Santykių pradžioje abu partneriai stengiasi surasti kuo daugiau bendrų taškų. Tuo pačiu metu vyksta ir vienas kito tyrinėjimas – kiekvienas stengiasi išvengti kito aštrių kampų ir nenori kito išgąsdinti savo reakcija. Įsimylėjimo jausmas reikalauja mūsų eiti į kompromisą, jei mums kas nors nepatinka.
„Kai aš bandžiau susidraugauti su Nataša, aš apsimečiau, kad esu sužavėtas jos šuns, - pasakoja Maksas. Tačiau greitai tai peraugo į tikrą išbandymą – man tekdavo keltis su aušra, kad jį pavedžiočiau. Nebegalėdavau normaliai išsimiegoti. Visa tai vyko dėl mano melo. Aš nebenorėjau toliau būti melagis“.
Tačiau ir visiškas atvirumas santykių pradžioje gali jiems pakenkti. Sociologo Jeano Claude Kaufmano nuomone, pastangos paslėpti savo tikrąsias mintis ir jausmus būdingos visoms poroms, kurios tik pradeda kurti santykių pagrindus.
„Jeigu nuolat mylimam žmogui sakysime tiesą, ką galvojame apie jį, apie jo įpročius, elgesį, mes galime jį atstumti, - teigia Kaufmanas. –Paslėpdami savo reakciją mes padedame jam atsiskleisti, pasijusti saugiam, tai reiškia, mes gauname ir galimybę jį geriau pažinti“.
Keistis pačiam ar bandyti pakeisti kitą?
Kai mes tampame vienas kitam artimesni, ir tos partnerio savybės, kurios anksčiau nebuvo pastebimos, pradeda kristi į akis. Mes pradedame suprasti, kad pirminis žmogaus įvaizdis, veikiamas partnerio elgesio ir veiksmų, dingo, liko realus žmogus. Ir jis netgi gali atrodyti svetimas.
„Gyvenimo palydovo pasirinkimas visada sukelia vidinį konfliktą, - teigia geštalto terapijos specialistė Marija Andrejeva. –Santykiuose neišvengiamai atsiranda fazė, kai idealaus partnerio įvaizdis sužlunga, kai mums reikia pasirinkti, ar priimti partnerį tokį, koks jis yra, ar išsiskirti“.
Būtent tokiu atveju atsiranda noras „šiek tiek“ pataisyti mylimą žmogų. Tokiais momentais mes manome, kad reikia tik paaiškinti jam ar jai, kuo mes nepatenkinti, ir visos problemos išsispręs. Ir nustembame, kai pajuntame pasipriešinimą.
„Kad permainos įvyktų, mums reikia pripažinti, kad kitas žmogus vystosi kitaip ir yra kitoks. Mes negalime jo uždaryti į narvelį, pasiekti, kad jis elgtųsi taip, kaip mes norime“,-tęsia M. Andrejeva. Kitas variantas – pasistengti prisitaikyti prie partnerio. Tačiau ir šiuo atveju santykiai vargu ar bus harmoningi.
„Mes turime būti labai priklausomi vienas nuo kito, - mano M. Andrejeva. Distancija leidžia matyti žmogų tokį, koks jis yra, lengviau suprasti jo sudėtingumą. Tik tokiu būdu pavyks pasiekti tokį santykių modelį, kuris tenkins abu“.
Psichiatras Edouard‘as Zarifian‘as išskiria tokias stadijas, kurias pereina kiekviena santykius kurianti pora:
Susižavėjimas – apie ją/jį jūs svajojote visą gyvenimą;
Identifikacija – jis/ji – būtent tas žmogus, apie kurį jūs svajojote visą savo gyvenimą;
Pilnatvės troškimas – jis/ji turi būtent tai, ko man trūko;
„Toks nusistatymas vienaip ar kitaip padeda įsiteigti, juk mūsų geras galvojimas apie save nepriklauso nuo partnerio asmenybės, - teigia E. Zarifian‘as. Svarbu suprasti, jog tai tik santykių pradžia. Kad jie įgautų naują lygį, reikia atsisakyti išankstinių nusistatymų ir pažvelgti į partnerį naujai, lyg būtumėte nepažįstami.“
