Gal manote, kad kančią ir nepatogumus dėl įsiplieskusios aistros, kurią tik stiprina geidulingi žvilgsniai ir nedviprasmiški gestai, trikdantys dalykinę darbo atmosferą, su kaupu atperka perspektyva užmegzti ilgalaikius, rimtus santykius ir galop susituokti? Vilčių, kad taip tikrai nutiks, deja, nėra daug. Kaip rodo tyrimų rezultatai, tik 31 proc. intymiai suartėjusių bendradarbių sukuria šeimas po ištisos virtinės slaptų ir rizikingų pasimatymų.

Aišku, laiminga pabaiga – nebūtinai vedybos. Kai kurie žmonės pritaria nuomonei, kad tarnybinis romanas ypač pasiteisina kaip priemonė, padedanti prastumti monotoniškas aštuonias valandas, kurias tenka praleisti darbe.

Kad ir kokia būtų siekiamybė, kartais verta žinoti, kaip gali pakrypti įvykiai peržengus formalius santykius skiriančią ribą.

Iškalbingiausiai apie tai byloja žmonių, pabuvojusių toje pavojingoje teritorijoje, liudijimai. Jie, kad ir kokie įvairūs, visgi turi šį tą bendro. Tai – apsimetinėjimas ir slapstymasis, be kurių sunkiai įsivaizduojamas kolegų elgesys po intymaus suartėjimo.

Net ir „geroms mergaitėms“, puikiausiai žinančioms, kad geidulingoms mintims apie bosą lemta likti tik svajonėmis, kartais smalsu, kas būtų, jei slapti troškimai išsipildytų. Tikėtinos realybės vaizdą padės susidaryti toliau perpasakotos istorijos iš portalo „Women‘s Health“. Gal šį tą žinant, bus bent kiek ramiau, kai vėl kils noras fantazuoti, kaip atsiduodate kolegai.

Tiesiai šviesiai pasakiau, kad noriu suartėti

Praėjus trejiems metams po universiteto baigimo mane metė. Kalbu apie visiškai netikėtą išdavystę – tokią, kurios nebuvo galima nei numatyti, nei nujausti. Žinoma, ir iki išsiskyrimo buvau atkreipusi dėmesį į vieną kartu dirbusį kolegą. Tuo metu atlikinėjau praktiką ganėtinai stambioje įmonėje. Man buvo mokamas atlyginimas, dirbau visu etatu, bet visgi buvau praktikantė, o dėmesį patraukęs kolega – penkeriais metais vyresnis vyriškis su labai aiškiomis karjeros perspektyvomis. Mudu dirbome skirtinguose skyriuose.

Taigi, praėjus maždaug dviem savaitėms po minėtos išdavystės kartu su keliais kolegomis susitarėme po darbo užsukti į barą ir šiek tiek pasilinksminti. Prie grupelės prisijungė ir jis. Kolegos vienas po kito išsivažinėjo namo ir galop bare likome tik mudu. Tada aš tiesiai šviesiai jam pasakiau, kad turime pasimylėti. Iš pradžių toks pareiškimas jį šokiravo, tačiau savo telefono numerį jis davė, o po kelių dienų parašė, kad galėtume susitikti. Deja, tą vakarą buvau užsiėmusi.

Lygiai po savaitės vėl ėjome į barą su tais pačiais kolegomis. Vakarėliui besibaigiant, kaip ir anąkart, likome dviese. Apsvaiginti alkoholio jautėmės ganėtinai išlaisvėję, todėl mano kvietimas užsukti į svečius nuskambėjo visiškai natūraliai. Mes, žinoma, mylėjomės. Lovoje jis buvo tiesiog neprilygstamas. Patirtas malonumas padėjo numalšinti išsiskyrimo sukeltą skausmą. Po tos nakties dar du ar tris kartus turėjome galimybę vėl suartėti, tačiau tomis progomis nepasinaudojome.

Netrukus ėmėme susitikinėti su kitais žmonėmis. Nei manęs, nei kolegos neslėgė joks nesmagumas, paprastai užeinantis po spontaniško sekso. Matyt, todėl, kad nė vienas neužsiminėme apie tai, kas įvyko, mums buvo lengva grįžti prie dalykinių santykių ir likti tik kolegomis.

Niekas neturėjo jokių priekaištų, nes sugebėjome išlikti dalykiški

Nuo pat pradžių žinojau, kad romanas, į kurį leidausi su vienu iš drauge dirbusių redaktorių, turės likti paslapty. Neišsiduoti buvo nelengva, nes darbo kolektyvas – mažas, o bendravimas su kolegomis – gana intensyvus. Kai redaktorius, su kuriuo vogčiomis susitikinėdavome, tapo mano viršininku, tiesa apie intymų mūsų ryšį vis dėlto išaiškėjo.

Įdomu tai, kad niekas nė nemanė priekaištauti, kadangi darbe mudu elgėmės išskirtinai dalykiškai. Deja, asmeniniai santykiai kartais pašlydavo dėl tam tikros įtampos. Oficialumas tikrai nebuvo natūralus mūsų bendravimo palydovas, tačiau jis buvo būtinas, kad bendradarbiai neimtų manyti, jog man daromos tam tikros nuolaidos. Visgi man buvo apmaudu, kad mano straipsniai niekada nepasirodydavo pirmuose leidinio puslapiuose. Kartkartėmis mes dėl to susipykdavome.

Dirbti su išrinktuoju iš tiesų nelengva, bet nesakyčiau, kad nerekomenduoju ryžtis tokiam išmėginimui. Kad ir kaip būtų, pernai atšventėme vestuves.

Lig šiolei laukiu bendrų pasilinksminimų, erotinio masažo bei vylingų šypsnių, ir visa tai kol kas turiu

Kad ir kaip ilgai mano dėmesį traukė vienas iš tame pačiame biure dirbusių vyriškių, niekaip nepasitaikė progos užmegzti su juo artimesnę pažintį. Mes dirbome skirtingose komandose, tačiau jo darbo stalas buvo visai šalia maniškio.

Ir štai per viena ekspromtu biure įvykusį kolegų susibūrimą mes atsidūrėme vienas greta kito. Pasinaudojau proga – tarstelėjau porą frazių, lydimų koketiškų žvilgsnių. Aš, tiesą sakant, nežinojau, ar jis laisvas, tačiau mano pasiųsta žinutė buvo suprasta teisingai, be to, priimta, kaip ir tikėjausi. Tą patį vakarą kartu su būriu bendradarbių mudu nuėjome į barą. Kolegos tolydžio skirstėsi, kol likome dviese. Dar užsisakėme keptos vištienos ir, kai ją baigėme, drauge važiavome namo. Mums buvo pakeliui – tiko tas pats tramvajus. Išlipdama jam pasakiau: „Taigi, pasimatysime rytoj darbe.“ „Labai tikiuosi“, – atsakė jis su šypsena.

Per porą paskesnių dienų vis susidurdavome lifte, nors anksčiau to nenutikdavo. Pradėjome rašyti vienas kitam žinutes. Netrukus ėmėme mąstyti, kad verta susitikti. Po antro pasimatymo dar beveik valandą kalbėjomės prie mano namų durų, nes vis dar nesiryžau pakviesti jo vidun. Tokios strategijos laikiausi neilgai. Darbe mes niekam neprasitarėme apie apsilankymus mano namuose.

Slaptumas mūsų santykius pavertė nutrūktgalviškais ir neapsakomai smagiais. Nežinant, į ką išvirs tokia situacija, apima šioks toks nerimas, tačiau, kol ji dar nesibaigusi, galima mėgautis visa užvaldančia aistra, įdomiais pokalbiais ir panašiais dalykais. Be paliovos ilgiuosi mūsų išeigų, erotinio masažo ir įelektrinančių šypsenų darbe. Visa tai aš kol kas gaunu. Ar tai blogai?

Po penkerių metų mudu – laimingai susituokę

Ieškojau darbo kitame mieste, kuriame mano tuometinis partneris ketino studijuoti. Viena iš kolegių supažindino mane su įmonėje, kuri man kėlė interesą, praktiką atlikinėjusiu žmogumi. Galop aš toje įmonėje ir įsidarbinau.

Praėjus keliems mėnesiams mudu su partneriu išsiskyrėme, nors abu persikėlėme į kitą miestą. Kai tai įvyko, ypač didelio palaikymo sulaukiau iš vieno kolegos, į darbą priimto tą pačią dieną kaip ir aš. Jis visomis išgalėmis stengėsi mane užimti, kad niekad nesijausčiau vieniša.

Kai po išsiskyrimo buvo praėję keli mėnesiai, kartu su kolega užsukome į vieną barą. Po poros–trejeto kokteilių ėmėme bučiuotis. Kai kitą dieną susitikome darbe, aš stengiausi išvengti pokalbio – nesijaučiau pasirengusi naujiems santykiams, tačiau žinojau, kad jis jiems nusiteikęs. Kai kitąkart pasibučiavome, nuo pirmo bučinio buvo praėję net trys mėnesiai, tačiau praėjus dar penkeriems metams tapome laiminga sutuoktinių pora.

Tai buvo siaubinga

Tasai vyriškis man netgi fiziškai nebuvo patrauklus. Tačiau solidus jo amžius ir mano jaunatviškumas padarė savo. Buvau neseniai baigusi koledžą, o jis man rodė tokį dėmesį, kad nejučia tapo mano fantazijų objektu. Vos atsidurdavome greta, jis visada užmegzdavo pokalbį, pasiteiraudavo mano nuomones kokiu nors klausimu per susirinkimus, be to, žarstė komplimentus.

Man iš tiesų pakako vien fantazijų. Maniau, kad mano potraukis aprims. Tačiau po vieno darbe surengto vakarėlio, kai dauguma kolegų išsiskirstė, mes ėmėme jau atvirai flirtuoti. Tada ir supratau, kad jis taip pat apie mane svajoja. Paklausė, ar nenorėčiau šio bei to užkąsti. Nors ir jaučiausi soti vakarėlio vaišėmis, aš pasakiau, kad taip. Sukrimtę dar kelias skrudintas bulvytes, supratome, kad metas skirstytis. Jis pasisiūlė mane palydėti. Kai priėjome mano namus, pakviečiau jį vidun. Mylėjomės. Ir tai buvo siaubinga.

Žinojimas, kad teks jį susitikti pirmadienį darbe, man kėlė tikrą paniką – kad kiek ir būčiau susiveikusi nedarbingumą. Ignoravau visas per savaitgalį jo parašytas žinutes. Mintis, kad turėsiu su juo susidurti, man buvo nepakeliama: puikiai žinojau, kad jis norėtų palaikyti santykius, tačiau pati nieku gyvu nebūčiau dar kartą sugulusi su juo į lovą. Tas seksas buvo katastrofiškas. Deja, turėjau pasirodyti darbe. Ištisus tris mėnesius vengiau akių kontakto. Galop mano siunčiama žinutė buvo suprasta teisingai. Aš, žinoma, jaučiausi siaubingai, tačiau ką dar galėjau padaryti?

Jis stengėsi atkurti formalius santykius

Jau kurį laiką flirtavau su viršininku, ir vieną vakarą jis pakvietė mane užsukti į jo kabinetą. Pradėjome bučiuotis, tačiau kažkas staiga pabeldė į duris, tad, aišku, liovėmės. Netrukus vėl mane išsikvietė. Net skyrė keletą pasimatymų. Be to, kasdien rasdavo dingstį pasišnekučiuoti. Neilgai trukus vėl atsidūriau jo kabinete. Atsikvošėjau tik suvokusi, kad stoviu palinkusi virš jo darbo stalo. Man gniaužė kvapą – tai buvo nuostabu.

Netrukus sužinojau, kad jis – nelaisvas, todėl atsisakiau visų užmačių, už ką sulaukiau dėkingumo. Tasai žmogus žinojo, jog pasielgė nederamai, bet ne todėl, kad buvo mano bosas, o tik dėl to, kad buvo susisaistęs. Jis stengėsi atkurti formalius santykius ir aš su tuo susitaikiau. Galop visgi perėjau į kitą darbą, bet tikrai ne dėl jo.

Mums tik reikėjo vienas kito tuo konkrečiu momentu

Dirbti pradėjome beveik tuo pačiu metu. Atrodėme tokie nervingi, kad tikrai galėjo susidaryti įspūdis, jog vienas kitam šį tą jaučiame. Jis buvo programuotojas, tad vienai mano kolegei (labai paslaugiai nusiteikusiai) ėmė nuolatos „streikuoti“ kompiuteris: ji kviesdavosi specialistą, kad šis išspręstų problemas, o iš tiesų norėdavo, kad mudu atsidurtume greta.

Pasikeitėme telefono numeriais – tiesiog dėl visa ko: kad aš žinočiau, į ką kreiptis, jeigu sugestų kompiuteris.

Darbo metu įpratome susirašinėti žinutėmis. Po kiek laiko skambindavome vienas kitam važiuodami namo. Galop supratau, kad susirašinėjame kaip normali pora. Pirmos užuominos apie suartėjimą – jo iniciatyva. Iš jų tapo aišku, kad jam patinku. Santykiai peraugo į meilę. Pirmojo bučinio vieta – automobilių stovėjimo aikštelė. Joje ir pasimylėjome. Skamba nekaip? O buvo nuostabu!

Deja, paaiškėjo, kad jis nebuvo laisvas. Jo mergina pastojo ir jie susituokė. Mes ir toliau susitikinėjome, kol aš nesutikau sau artimo žmogaus. Negalėčiau pasakyti, kad tas laikotarpis buvo vienas nuostabiausių, bet mes nesugebėjome atsispirti jausmams, todėl bendravimas tęsėsi. Tik kai pradėjau susitikinėti su kitu, suvokiau, kad privalau būti ištikima. Tasai vaikinas dabar – mano vyras.

Kolegą, kaip ir seniau, susitinku biure, tačiau mes pernelyg nesikalbame, ypač po darbo. Esame patenkinti dėl to, kaip susiklostė mudviejų gyvenimai. Net džiaugiamės vienas dėl kito. Manau, kad mums reikėjo vienas kito labai konkrečiu momentu. O šiaip – mes laukiamės vaikų ir žengiame pirmyn.

Pasistengiau, kad su manimi darytų viską, ką su buvusiąja

Aš susitikinėjau ne su vienu, o su keliais kolegomis. Neturiu supratimo, ar jie ką nors įtarė, bet aš, galima sakyti, iš širdies smaginausi. Labiausiai įsimintinas, matyt, buvo tas vakarėlis, per kurį susiėjome su vienu keliais mėnesiais anksčiau nei aš įsidarbinusiu kolega. Jis nemažai padėjo man darbe. Užsiminė apie merginą, tačiau ši aplinkybė manęs nesustabdė, nors šiaip jau gerbiu kitų žmonių santykius ir apskritai nesu linkusi flirtuoti. Per vieną vakarėlį jisai šiek tiek apsinešė ir ėmė pasakoti, kokius triukus išdarinėja lovoje su savo mergina. Toji kalba man pasirodė kaip bepročio monologas, tačiau mane tik užvedė. Aš išgirdau dalykų, apie kuriuos nė nenutuokiau, todėl aistra mane tiesiog užvaldė.

Po kurio laiko jis su drauguže išsiskyrė. Žinojau, kad išaušo mano šanso valanda. Pasiūliau susitikti kurį vakarą po darbo. Mes negrabiai vienas kitą glamonėjome, pratarėme vos vieną kitą žodį, tačiau prisipažinome, kad jaučiame vienas kitam trauką. Pakviečiau jį užeiti. Kai atsidūrėme lovoje, pasistengiau, kad jis darytų visa tai, ką darė su buvusia savo mergina. Tikrai nesigailiu. Nė kiek.

Susitikinėjome dar maždaug du mėnesius. Tada jis gavo darbą kitoje valstijoje, o aš nepakenčiu ilgų atstumų, taigi...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt