Susipažinome studijuodami. Ilgus mėnesius sėdėjome greta per paskaitas, laisvu laiku šnekučiavomės ir dalinomės vienas su kitu savo svajonėmis, lūkesčiais, troškimais. Buvo gera: sutapo pasaulėžiūra, pasaulėjauta, nes abu mėgome gerą kiną ir buvimą gamtoje, važinėjimą dviračiais, keliones. Gal todėl ilgainiui ir tapome pora. Tiesą sakant, laukiau ir tikėjausi, kad taip nutiks, nes Povilas labai anksti man krito į širdį, tik stengiausi savo jausmus slėpti, neatviravau, galvojau, kad merginai pirmai prabilti apie savo jausmus nedera.
Baigę studijas susituokėme. Viskas buvo puiku: statėmės namus, susilaukėme sūnaus, kūrėme savo verslą, ir nors mums buvo vos per 30, nieko nestokojome. Mano vyras buvo pirmasis ir vienintelis mano gyvenimo partneris, jaučiausi su juo laiminga, tik... šiek tiek kitaip įsivaizdavau mudviejų intymų gyvenimą: tikėjausi ir troškau daugiau aistros, spontaniškumo, įvairovės. O Povilas visada būdavo santūrus, ribotas ir net, rodos, šaltokas. Net mano iniciatyva jo neįkvėpdavo. Rodos, net susigėsdavo, stabdydavo mane. Ilgainiui pradėjau galvoti, kad tai aš pati, prisiskaičiusi meilės romanų, trokštu aistros, kokios paprastame gyvenime tiesiog nebūna – tokia aistra tik knygose. Pabūgau, kad Povilas nežinia ko apie mane prisigalvos, ir su viskuo susitaikiau, nuleidau rankas.
Vieną dieną Povilą pasiekė žinia, kad jo klasė organizuoja susitikimą – buvo praėję 15 metų po mokyklos baigimo. Povilas su jauduliu jam ruošėsi. Net man padėjo išsirinkti naują suknelę, nors šiaip jau patarimais nesišvaistė ir savo nuomonės dėl mano aprangos nereikšdavo. Supratau, kad jo savivertė priklauso ir nuo mano išvaizdos.
Susitikimas buvo kaip susitikimas. Vieni mielai puikavosi savo pasiekimais, kiti santūriai viską stebėjo iš šalies, treti supuolė į mažas grupeles ir mėgavosi prisiminimais, bendravimu, gėrimais...
Tepažinojau tik vieną Povilo klasės draugę Viktoriją – mat ji buvo jo vaikystės namų kaimynė. Tad štai ji, išgėrusi nežinia kiek taurių vyno, man ir pakuždėjo, kad mokykliniais laikais mano Povilas turėjo labai karštą ir audringą meilės romaną su klasės drauge Lora. Tiesą sakant, vos įžengusi į pobūvių salę pastebėjau, kad tarp Povilo ir vienos merginos į akis krentančia išvaizda ėmė skraidyti kibirkštys. Tik neįsivaizdavau, kokia gili ir aistringa tų kibirkščių prigimtis, ir vijau visas nuojautas bei baimes į šalį – juk esame puiki pora, turime sūnų, namus, šeimos verslą. O be to, kas gi jau taip baigia mokyklą nepatyręs pirmosios meilės, viskas čia normalu.
Tačiau normalu nebuvo. Įsibėgėjus vakarėliui pastebėjau, kad nei Povilo, nei Loros bendrame būryje nėra. Viktorija tuo metu manyje jau buvo pasėjusi nerimo sėklą, todėl ne juokais susinervinau. Tačiau tuojau pat pro duris įplasnojo Povilas su plačiausia šypsena veide. Stvėrė nuo stalo pirmą pasitaikiusį stiklą ir vienu mauku susivertė į save visą jame buvusį viskį su visais nebaigusiais ištirpti ledukais – net girdėjosi, kaip jie barkšteli į jo dantis. Lora sugrįžo po nemažos pertraukėlės. Viena pati atsisėdo kamputyje ir svajingai, su nenuspėjama, bet daug pasakančia šypsena putliose lūpose, panirusi į save, užsimetusi koją ant kojos ir, lėtai aukštyn žemyn siūbuodama savo raudoną batelį, gurkšnojo vyną. Paskui kuo įžūliausiai įsmeigė į mane savo rudas akis, kliūstelėjo iš taurės paskutinius vyno lašus į liepsnojantį židinį, pašoko nuo suolo ir dingo.
Daugiau jos tą vakarą iki pat paryčių nebematėme. Tačiau būtent tada ji ir įsiveržė į mano gyvenimą, ir buvo jame – tarp manęs ir Povilo – kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį. Savo buvimu nuodijo visus likusius bendrus mudviejų gyvenimo metus. Nieko nereikėjo net klausti. Viskas buvo aišku kaip dukart du. Slapti šnabždesiai telefonu, naktinės žinutės, dingimas iš darbo be jokio paaiškinimo, vėlyvi sugrįžimai, svetimų kvepalų dvelksmas nuo drabužių, atsiribojimas nuo bet kokio artumo... Ir tas akiplėšiškas neigimas, kad niekas nevyksta, kad viskas yra kaip ir buvę, tik... jis pavargęs, jam nervinis išsekimas nuo nesibaigiančių verslo problemų, o aš tik viską apsunkinu, išsigalvoju, sergu paranoja, apleidau sūnų...
Žinojau, kad prieš sugrįžusius pirmosios meilės jausmus ir laukinę aistrą esu bejėgė. Tačiau bandžiau taikstytis su ta žeminančia situacija. Kol... Kol vieną gražią dieną ant namų slenksčio neišdygo Povilo kaimynė ir buvusi klasės draugė Viktorija. Nežinau, kokia buvo jos misija: mus su Povilu sutaikyti, ar galutinai išskirti. Nežinau, kodėl ji apskritai į tai kišosi, bet aš nepajėgiau išprašyti jos lauk. Aš pakviečiau ją į vidų, ir sužinojau tai, kas privertė mane galutinai apsispręsti išsiskirti su savo vyru. O priežastis labai paprasta.
Povilas tikrai net keletą paskutinių mokyklinių metų draugavo su Lora. Jis buvo ją beprotiškai įsimylėjęs, ir santykiai buvo nuėję gana toli. Tačiau tarytum nujausdama, kad bendros lemties būti negali (mat Lora augo asocialioje šeimoje, o Povilas buvo iš turtingos, inteligentiškos šeimos), Lora iš visų jėgų stengėsi Povilo valiai atsispirti. Ji nevengė ryšių su kitais vaikinais, net tyčia tuos santykius demonstravo, siekė Povilą įskaudinti, priversti šliaužioti aplinkui ją keliais. Tačiau Povilas jautėsi pernelyg pažemintas, tad baigęs mokyklą jis galutinai nutraukė su Lora ryšius, abu atsidūrė skirtinguose miestuose. Tada Povilo gyvenime atsiradau aš. Kartą, tėvų namuose drauge sutikdami naujus metus, Povilas ir Viktorija leidosi vienas kitam iš širdies paatvirauti. Ir tada Povilas pasakė, jog su Lora viskas baigta, jog tokia „nepasotinama kumelaitė“ nieku gyvu negali būti jo žmona – tokios jos negali parvesti į savo šeimą. O rimtiems santykiams ir santuokai jis pasirinks rimtą ir dorą merginą iš padorios šeimos, ir ją brangins, tausos ir neleis sau su ja išdarinėti tokių pašėlusių dalykėlių, kokius išdarinėdavo su Lora. Taip, Lora visada bus jo mintyse ir širdyje – pačiame slapčiausiame kampelyje. Lyg užgesinta liepsna, neregima šviesa, uždraustas vaisius...
Tačiau susitikus po daugelio metų užgesinta liepsna įsiplieskė neregėtu karščiu, aptemdė protą, sugrąžino atgal, ir visa tai, kas vyko po to – žmona, vaikas, namai – tapo nebesvarbu.
Vis dėlto su Lora Povilas gyveno neilgai. Stengiuosi nespėlioti, kodėl jiems viskas vėl baigėsi nesėkme, neprognozuoti, kas bus ateityje. Jau susikūriau naują gyvenimą – tokį, kuriame nėra trečio asmens, o neištikimybė neslegia labiau nei Puntuko akmuo.
