Mums įdomu pažiūrėti, kaip pora pasikeičia, jei yra įdedama į naują konteinerį, kuris vadinasi “santuoka”.

Na, pirmiausia joje atsiranda vestuvių atributai: balta suknelė, žiedai, gėlės, vestuvinės nuotraukos ir prisiminimai. Jei taip, tada santuoka - dar vienas linksmas nuotykis poros istorijoje. O poros istorija ir vaikai - du brangiausi santuokos turtai, kurie ją tik ir gali įprasminti. Štai bendra istorija: “vieną kartą buvo Jonas. Ir buvo Inga. Ir štai jie susituokė. Ir pirmą kartą susitikus Ingai nulūžo batų kulniukas. O Jonas jį pritaisė...” Matote: bendra istorija - tai, kas praturtina kiekvieno iš jų gyvenimą. Dabar jie visą gyvenimą prisimena: atsimeni, kaip dar tik buvome pradėję draugauti, tau nulūžo kulniukas...” Jei poros gyvenime niekas nevyktų, jie pajaustų, kad gyvenimas nuobodus. O nuobodžias istorijas ir prisiminti nuobodu. Todėl vestuvės – labai geras istorijos paįvairinimas: “Pameni, per vestuves tu buvai kažkur dingusi ir aš tavęs visą naktį ieškojau...”

Dabar imkime vaikus. Jei vaikai gimsta poroje, jų galvoje vis tiek yra ne poros, o tėvelių programa. Tai reiškia, kad berniukas Marius negimsta su programa: ”mane augins mylintys vienas kitą šaunus dėdė Jonas ir tokia faina teta Inga”. Ne, jo galvoje yra “tėvelis ir mamytė, kurie yra vyras ir žmona”. Vaikui reikalinga patvari struktūra, kurią porai suteikia santuoka. Nelaisvė? Taip, būtent ši tėvų nelaisvė ir yra saugiausia forma vaikui augti. O kaipgi meilė? Argi vaikui ne svarbiau, kad tėvai mylėtų vienas kitą? Meilė visada geriau, nei nemeilė. Tačiau pagalvokime logiškai. Kaip vaikas patiria meilės jausmą - kaip kažkokį pastovų daiktą, ar kaip kintamą? Kaip kintamą, aišku - juk jis ne kartą šalia meilės pajaučia neapykantą, nuobodulį ar kokį nors pavydą. Vaikas iš savo patirties žino, kad meilė - dalykas nepastovus. Todėl jei jo saugumas stovėtų ant tokio kintamo pagrindo, kaip tėvų meilė, jam būtų neramu.

Tradicija, aiškios taisyklės - kas kita. Santuoka ir yra tradicija ir taisyklės. Daiktai krenta žemyn. Dūmai kyla į viršų. Mamos teka už tėvelių bažnyčioje. Tėveliai uždirba, po to prie jų prisideda mamos. Mamos ir močiutės gamina valgyti, liūliuoja, dainuoja daineles, seka pasakas. Tėveliai neša pinigus, taiso, tvarko, moko visokių fokusų. Jie – tokie, kokie turi būti normalūs tėvai. Toks aiškumas užtikrina vaikui: aš gyvenu normalioje šeimoje, vadinasi, pats esu normalus.

Jūs pasakysite, kad žinote normalių vaikų, augančių porose ar pas vienišas mamas? Aš irgi tai žinau. Berniukas Marius yra lankstus berniukas. Jis ir lesbiečių šeimoje augtų, gal ne visiškai ramiai, tačiau priėmęs situaciją tokią, kokia ji yra. Žinoma, jei šeimoje nekiltų skyrybų pavojus. Tačiau štai kitas berniukas – Achmedas - toks juodaplaukis, tamsesnės odos ir nusiminęs,- nusiminęs dėl to, kad jo mamytė nebemyli tėvelio. Tačiau kadangi mamytė susituokė su tėveliu pagal musulmonų tradicijas, jam kažkiek ramiau dėl savo ateities - nes jis žino, kad jie niekada nesiskirs. Jie, aišku, gyvens pykdamiesi, tačiau į galą gyvenimo susitaikys - lygiai taip pat, kaip ir senelis Saidas. Jiedu su močiute Fatima labai pykdavosi, tačiau galų gale susitaikė.

Žinoma, jei po kelerių, keliasdešimt ar kelių šimtų metų normalu bus augti būtent poroje, vaikas jausis normalus, jei jį augins tiesiog pora, o ne šeima. Daug kas tiki, kad šios dienos situacija - kai daugėja laikinų santuokų ir vienišų mamų,- tęsis amžinai ir progresuos. Tačiau man kyla įtarimų, kad santuoka yra užprogramuota žmonių psichikoje, ir santuokos poreikis išliks, nepaisant visokių demografinių stebuklų.

Taip, šiandien kas trečias vaikas gimsta ir auga be tėvo, taip, vos ne penkiasdešimt procentų porų po kelerių metų keičia sutuoktinius. Tačiau projektuoti į ateitį šios dienos tendencijas - viena iš dažnų prognostinių klaidų. Aš manau, kad ši statistika apima tik vadinamą civilizuotą pasaulį. O istorija rodo, kad visos civilizacijos būtinai pasikeičia kitomis civilizacijomis. Ir jei kokie nors senovės romėnai išdidžiai sakydavo: “mūsų papročiai yra amžini ir geriausi”, tai jų anūkai jau gyveno netgi ne saulėtoje Romoje, o kur nors lietingoje Britanijoje, meldėsi kitam dievui – krikščionių - ir tuokdavosi pagal naujas taisykles. Ir visi tie mūsų eksperimentai su vienu vaiku, didelėm pajamom ir mobiliu gyvenimo būdu mūsų anūkams gali labai ramiai pasikeisti tvirta šeima pagal kokią nors “naujojo islamo” ar “naujojo krišnaizmo” tradiciją.

Tačiau palikime vaikų ateities klausimą ir pažiūrėkime į santykius. Štai poroje santykiai remiasi gražia trijule - draugyste, meile ir seksualiniu patrauklumu. Nesusituokusios poros pagal statistiką mylisi netgi kiek dažniau nei susituokusios. Ir kam čia dar biurokratiškai įteisinti tokius gražius dalykus antspaudu pase? Palaukite, ką tik prisiminiau, kad ši trijulė - tokia, kokia tik turėtų būti. Pagal “Persiko šakelę”: protų bendrumas, širdžių bendrumas, kūnų bendrumas. Jei jis būtų, šis bendrumas, ir dar amžinas, tada tikrai nereikėtų tuoktis.

Žinoma, seksualinis patrauklumas – dalykas neamžinas, nors ir gali santuokoje atgimti. Tačiau jei dar yra kombinacija “bendros pažiūros ir simpatija”? Juk santuokos stabilumas nusileidžia draugystės stabilumui? Taip. Senus draugus turime vos ne pusę gyvenimo, o tokios stabilios santuokos dabar retos. Santuoka iš tiesų nepadaro santykių geresnių iš esmės, tačiau labiau reguliuojamais iš išorės, nes uždeda įsipareigojimus. Tarkime, giminės gali reguliuoti sutuoktinių gyvenimą. Uošviai juk atsiranda po santuokos? Atsiranda. O tai - ir minusas, ir pliusas. “Ką tu, klausia šešuras,- savo Ingai žadėjai? Baik kvailioti ir grįžk į šeimą”. O anyta vaikus pažiūri. Tačiau juk ir nesusituokusiųjų poroje įmanomi įsipareigojimai - tik jie ne popieriniai, o jausminiai?

Pareigingi žmonės ir susituokę, ir nesusituokę liks pareigingi. O jei žmogus nelabai atsakingas, tingokas ir nerimastingas? Jam santuoka - tai paspirtis. Ji stimuliuoja jį imtis vyro, tėvo ar žmonos vaidmens. Žinoma, jis gali priešintis ir vis vien tingiai žiūrėti televizorių, vaikščioti į išgertuves ir turėti meilužių. Tačiau turėdamas antspaudą pase jis yra labiau pažeidžiamas. Jam galima pasakyti: ”tai tu vyras ar ne vyras? Tai tu žmona ar ne žmona?” Taigi, jei žmonės susituokę, jų elgesį galima vertinti “gero“ ir “blogo” kategorijomis. Vadinasi - morališkai reguliuoti. Todėl visuomenei parankiau, kad žmonės tuoktųsi, o ne šiaip gyventų, susimetę daiktus.

Taigi, ką mes turime susituokus?

Mes turime minusus: retesnis seksas, nelaisvė, uošvių kontrolė, pažeidžiamumas prieš gimines ir visuomenės nuomonę;

Mes matome ir pliusus: vestuvės kaip nuotykis, vaikų stabilumas, uošvių pagalba, įsipareigojimai prieš visuomenę būti gerais;

Kol kas 4:4. Bet tai dar ne finalas. Netgi ne pusfinalis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją