Atrodo viskas būtų paprasta: susidėčiau daiktus ir grįžčiau į tėvynę, bet šiuo metu mokausi ir negaliu mesti mokslų. Esu bedarbė ir palikti šios valstybės nesinorėtų net baigus mokslus, bet labai bijau eiti ieškoti darbo, niekada nesu to dariusi.
Kiaurom dienom galvoju, kaip susitvarkyti gyvenimą, kaip įveikti visas baimes ir blogas mintys, o galiausiai viskas susideda ir atrodo, kad išprotėsiu. Niekaip negaliu apsispręsti, nes visko bijau ir daug galvoju.
Pasikalbėti su tėvais neišeina, nes pas mane nelabai geri santykiai su mama, tėvo neturiu, niekas manęs nesupranta. Prašau, padėkit, patarkit ką nors!
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI BAISU GYVENTI
Skaitydamas jūsų laišką taip pat, kaip ir jūs, pasijutau suirzęs, ir tuomet ėmiau galvoti, ar tik nesu įsijautęs į jūsų suirzimą. Kodėl man kyla suirzimas? Juk šiaip turėtų kilti gailestis ar užuojauta, o čia - pyktis. Manau, kad tai paaiškinama tuo, kad pykstate pati: ir ne tik ant senų žmonių, su kuriais gyvenate, bet ir ant savęs pačios.
Išeina, kad jūs nemėgstate savęs, ir tai labai suprantama, nes mėgti save sudėtinga, jei apie save tegali pasakyti: „negaliu“, „bijau“, „išprotėsiu“, „neišeina“, „neturiu“, „niekas nesupranta“.
Jūs gyvenate su neįgaliu vyru ir panašu, kad pati ėmėte save laikyti neįgalia, nepilnaverte moterimi. Bent jau spinduliuojate nepilnavertiškumo jausmą. Galbūt, šis jausmas - neišvengiamas sąskambis su jūsų vyriškio savijauta, t.y. jį mylėdama jūs pradėjote jaustis taip, kaip jis. Galbūt jūs atsinešėte šį jausmą iš tėvynės, o gal jis išsivystė tik jums ėmus gyventi užsienyje dėl kitų priežasčių - jums geriau žinoti.
Jums norisi supratimo ir patarimo. Tačiau tokiu atveju, kai žmogus yra neįgalus, suprasti jį gali tik toks pats neįgalus. O patarti jam nėra ką - juk jis jau save yra nurašęs. Todėl padėti sau galite tik jūs pati, jei iš invalido psichologijos pareisite į sveiko, įgalaus žmogaus psichologiją.
Tai gali nuskambėti keistai, bet jums reikia iš kažkur įgyti drąsos būti sveika. Nes įtikindami save, kad esame nesveiki, mes maitiname gyvenimo baimę. O primindami sau, kad esame sveiki - padrąsiname save rizikuoti, t.y. imtis atsakomybės.
Jūs suprantate, kad būti sveika jūs galite ne fizine prasme - juk jūs ir taip neturite kūniškų problemų. O sveika psichologine prasme: kuomet žinote savo stiprybės, turite vieną kitą gyvenimo tikslą, mokate mėgautis gyvenimu ir priimate gyvenimo negandas bei neišvengiamas kančias.
Pažiūrėkite į tuos žodžius, kuriais jūs save aprašote: dauguma jų prasideda dalelyte „ne“: „neįgalus“, „negaliu“, „neišeina“ ir t.t. ir pan. Netgi tėvo jūs neturite, gerų santykių su mama - irgi.
Apie ką kalba šie žodžiai? Apie tai, ko siekti ir kur judėti? Ne, jie kalba apie tai, ko nėra, arba ko norisi vengti, apie tai, kas kliudo pasitikėti savimi. Tarsi jūs būtumėte neįgalus žmogus, kuris būtų priverstas gyventi užsienyje, pririštas prie jūsų nemėgstamų žmonių ir iš jūsų būtų atimta galimybė rinktis kitokį gyvenimą.
Ir kaip gali jaustis žmogus, kuris įtikina save, kad jį supa dalykai, kurių reikia vengti? Iš jausmų jūs paminėjote vieną: „bijau“. O kaip gi gali būti kitaip? Jei aš bent minutę mintyse kalbėčiau su savimi žodžiais, kurie prasideda „ne“- aš tuoj pat pajusčiau, kad net šio laiško nei užbaigti galiu, nei noriu tai daryti.
Aš tikrai bijočiau ir versdamas save jį rašyti padaryčiau iš šito malonaus užsiėmimo kančią. Aš, žinoma, žinočiau, jog „privalau“ jį parašyti, tačiau kaip jis rašytųsi, jei aš kartas nuo karto sau priminčiau: „bet juk aš nemoku“... „bet juk man neišeina“.... „bet juk aš to niekad nesu daręs“...
O dar priminęs sau, kad už mano nugaros nėra nei gero tėvo, nei geros mamos - aš pasijausčiau silpnas, bejėgis, išsigandęs vaikas, kuris nori tik vieno: su siaubu nusisukti nuo gyvenimo. Susisukti embriono poza į antklodę ir nematyti šio baisaus pasaulio. Nes tvarkytis su gyvenimu, daryti jame ką nors gali tik tada, kai ką nors bent kiek sugebi.
Ir tik kai galvoji ne apie tai, ko nėra, o apie tai, kas yra, kas gali būti sukurta, ir čia neišvengiamai reikia nuo „ne“ mąstymo pereiti prie „taip“ mąstymo. T.y. prie to, kas yra, pradedant nuo savo sugebėjimų.
O dabar pažiūrėkime, kokius sugebėjimus jūs paminėjote savo laiške. Jūs jau ketverius metus, t.y. nuo dvidešimties metų, turite vyrą. Tai jau šis bei tas - taigi turite jaunystę ir seksualumą. Ir esate patraukli, bent jau vidutinio amžiaus vyrams. Dar jūs sugebate mokytis, ir mokytis ne sava kalba. Sugebate prisitaikyti svetimame krašte.
Manau, kad turite tėvą, nes visi žmonės jį turi, tik jis negyvena su jūsų mama. Mamą jūs irgi turite, nesvarbu, kokios kokybės jūsų santykiai. Jūs apie tai nerašote, bet galima įtarti, kad sugebate rūpintis kitais, jei jau gyvenate su invalidumą turinčiu žmogumi.
Tačiau sugebate ne tik žavėti, mokytis, prisitaikyti, rūpintis. Sugebate nemėgti, pykti, mąstyti. Sugebate atmesti. Tik apie tai jūs ir pati daug rašėte. Todėl ką, jei jūs susikoncentruotumėte į tai, ką galima priimti? Priimkite savo stiprybes, savo sugebėjimus.
Surašykite juos ant lapo. Skaitykite po vieną kiekvieną dieną iš ryto. Taip jūs žingsnis po žingsnio išlipsite iš neįgalumo pelkės.
Bet ar gali žmogus pats save „už plaukų“ ištraukti iš pelkės? Galbūt jam vis dėlto reikia už kažko užsikabinti. Nuo kažko atsispirti.
Užsikabinti galima už „aš moku, aš galiu tą ir aną“. O atsispirti galima nuo savo tėvų. Aš supratau, kad jūs nepalaikote ryšio su tėvu ir neturite šiltų santykių su motina. Tačiau negaliu susilaikyti nepriminęs jums gydytojo Berto Helingerio „maldos tėvams gyvenimo aušroje“. Iš pradžių ji skaitoma motinai, po to - tėvui.
Brangioji mama,
aš priimu viską, ką tu duodi man, viską, be išimčių.
Aš priimu visa tai už pilną kainą, kiek tai kainavo tau ir kiek kainuoja man.
Aš ką nors iš šito sukursiu, tavo džiaugsmui (tau atminti).
Tai neturėjo būti veltui.
Aš gerbiu ir saugoju tai,
Ir jei bus leista, perduosiu toliau,
taip pat, kaip ir tu.
Aš priimu tave kaip savo mamą,
ir priklausau tau kaip tavo dukra
Тu — ta, kuri man reikalinga,
o aš - ta, kuri reikalinga tau.
Tu didelė, o aš maža.
Тu duodi, o aš imu.
Brangioji mama!
Aš džiaugiuosi, kad tu išsirinkai tėtį.
Jūs abu - tie, kurie man reikalingi. Tik jūs!
Sėkmės būti drąsia
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
