Rašau su problema. Tikėjausi, kad su laiku ji praeis, juk sakoma - laikas gydo ir viskas pasimiršta. Tikėjausi, kad užaugsiu ir būsiu protingesnė. Bet tiesa ta, kad man šis posakis ir laukimas to palengvėjimo stebuklo nepasiteisino. Ir branda irgi neišgelbėjo.
© Shutterstock nuotr.

Jau ketverius metus esu įkliuvusi ir nežinau kaip išsilaisvinti iš šitos painiavos... Pamėginsiu Jums kuo tiksliau nupasakoti situaciją ir galbūt Jūs galėsite man padėti. 

Viskas prasidėjo prieš beveik penkerius metus. Su vaikystės drauge atsikraustėme į Vilnių studijuoti, gyvenome kartu. Po kelių mėnesių ji susirado vaikiną. Jis tikrai šaunus ir mes visi labai susidraugavome. Jis nemažai laiko praleido pas mus.

Taigi, gana logiška, kad netrukus namuose ėmė lankytis ir jo artimi draugai bei jo vyresnis brolis. Iš pradžių aš pamaniau, jog jo brolis pasipūtėlis ir arogantiškas mulkis, taigi atvirai jį ignoruodavau ir net nesistengiau palaikyti gerų santykių ar kurti draugiško ryšio.

Jis kaip ir susidomėjo manimi, visad stengdavosi pakalbinti, pakibinti, pabūti šalia kai ateidavo, susirado soc. tinkle. Bet aš visada maniau, kad jis tik šaiposi iš naivios mergaitės, mat buvau ganėtinai putli, o jis sportiškas gražuolis su mergišiaus reputacija.

Tačiau jis vis nepasidavė. Neilgai trukus ir mano draugė tai pastebėjo. Ėmė klausinėti ar domiuosi juo ir pasakoti, koks jis šaunus ir geras, ir kad jis tik atrodo "šiknius" iš pirmo žvilgsnio. Pamaniau, draugė blogo nepatars, ir kiek atsileidau, prisileidau jį arčiau. Ėmėme gan neblogai sutarti, vis pasikibindaavome, paflirtuodavome.

Vasarą keturiese išvažiavome į užsienį padirbėti. Porelė, žinoma, gyveno atskirame kambaryje, o mums su juo teliko tenkintis bendra lova kitame kambaryje (mat galėjome sau leisti išsinuomoti tik dviejų kambarių butuką). Iš pradžių nieko tarp mūsų nevyko, vakarus leidome kalbėdamiesi, gerdami arbatą ar alų, žiūrėdami filmus.

Bet su laiku, manau tai niekam nebuvo netikėta, mudu permiegojome. Tiesą sakant, nuo to prasidėjo mūsų vasaros romanas, trukęs iki pat grįžimo namo. Buvo tikrai tobula. Praleisdavome daug laiko kartu, gyvenome kartu. Sutarėme labai gerai. Draugė su vaikinu nepaprastai džiaugėsi mūsų santykiais ir labai palaikė. Aš negalvojau, kas bus grįžus į Lietuvą, tiesiog mėgavausi. Sakė, kad vis spėliojo, kada tai pagaliau nutiks. Manau, tada jį įsimylėjau.. 

Tačiau grįžus į Lietuvą tarsi pabudau iš sapno ir atsidūriau savo baisiausiame košmare. Jis nieko nepaaiškinęs nutraukė santykius ir visus ryšius. Nebeateidavo į svečius, nebeskambindavo, nebeidavo niekur kartu su broliu. Pastarasis niekaip negalėjo paaiškinti brolio elgesio, bet labai apgailestavo ir palaikė mane.

Žinau, kad bandė išsiaiškinti ar bent prikalbėti brolį paaiškinti, kas nutiko. Bet su laiku nuleido rankas. Mane apėmė visiška neviltis, tarsi iš po kojų būtų buvusi išmušta žemė. Jaučiausi siaubingai. Negalėjau valgyti ir gerti, negalėjau miegoti, ištisai galvodavau tik apie jį.

Nežinau, ar tai buvo iš meilės ar veikiau nuo šoko. Ilgai negalėjau patikėti, jog viskas baigta, vis laukdavau ir tikėdavausi, kad jis grįš, paaiškins viską ir vėl būsime laimingi. Žinau, tai skamba labai naiviai... 

Praėjo beveik metai, kol sugebėjau daugmaž atsitiesti ir nusprendžiau nebelaukti ir nebegaišti savo laiko. Ėmiau susitikinėti su kitais vaikinais. Tačiau netrukus po to (matyt, brolis informavo, kad jau atsigavau ar kaip) Jis vėl ėmė lankytis bendrose šventėse ir lankytis pas mus.

Jaučiausi tvirtai ir pasiryžusi jį vėl ignoruoti ir atsispirti jam. Tuo metu jau kelias savaites turėjau vaikiną, jis man tikrai patiko. Jis elgėsi labai grubiai su manimi, ignoravo, įžeidinėjo ir laidė aštrius juokus apie mane. Draugė su vaikinu užstodavo, bet regis, jam buvo per daug smagu.

Labai pykau. Bet kartu buvo labai skaudu. Tai tik dar labiau skatino neapykantą jam už tai, ką man padarė. Bet viename baliuje nebuvo mano vaikino ir jo merginos ir mes nemažai išgėrėme. Susiriejome ir pykomės visą vakarą. Net nežinau kaip, bet visgi viskas baigėsi seksu. O to po vėl visiškas ignoravimas ir pažeminimai iš jo pusės.

Apsimetėme, kad nieko nebuvo. Abu turėjome antrąsias puses. Po kelių savaičių draugės vaikino gimtadienyje istorija pasikartojo. O po to dar ir dar kartą. Nebegalėjau žiūrėti savo vaikinui į akis, man buvo labai gėda, buvau jam neištikima ir mane graužė sąžinė. Išsiskyriau su juo. Tačiau Jis net nežadėjo skirtis su savo gražuole mergina.

Pažadėjau sau, jog nebepasiduosiu impulsui ir nebesimylėsiu su juo. Bet tiesa ta, jog mylėdavomės kiekvieną sykį, atsidūrę toje pat patalpoje be jo antrosios pusės. Pajutau, kad ėmiau laukti tokių nutikimų, netgi pati ieškoti progų. Jis nebebuvo man toks grubus. Tačiau vis tiek nebendravome nei prieš, nei po sekso. Jis apsirengdavo ir skubiai dingdavo.

Bandžiau viską nutraukti ne kartą, vis susirasdavau vaikiną ir kurdavau naujus santykius. Bet vis grįždavau pas Jį. Kad ir tai vienai nakčiai. Nežinau, kaip tai paaiškinti. 

Po kurio laiko jis ėmėsi iniciatyvos ir išdrąsėjo. Ėmė man rašyti ir skirti pasimatymus. Nors kokie čia pasimatymai, beveik visada važiuodavome pas jį arba likdavome pas mane ir mylėdavomės. Kartais mašinoje. Tapau jo asmenine meiluže. Atvažiuodavo kai norėdavo, paskui vėl, kaip įprasta, išeidavo lyg niekur nieko.

Nors, tiesą sakant, taip tebėra iki šiol. Kaskart jam išvažiavus jaučiuosi pažeminta, man liūdna ir pikta, pasižadu nebepriimti jo. Man jau nebe aštuoniolika, metas kurti šeimą. Noriu vyro ir vaikų. Bet kaskart susikūrus santykius vis sugadinu juos. Nes kaskart išduodu vaikiną su juo. 

Aš niekada tokia nebuvau. Mano moraliniai standartai buvo ir yra aukšti, ir smerkiu bet kurią merginą, besielgiančią šitaip. Smerkiu ir pati save. Nesuprantu, kodėl negaliu nugalėti to nenormalaus potraukio jam. Jis vis dar su savo mergina, o mane jis aplanko naktimis.

Draugė viską žino, ji nekvaila, o ir nuslėpti per sunku. Ji matydavo kaip keisdavausi po susitikimo su juo. Man visada būdavo labai liūdna ir slogu. Žinau, kad ji nepritaria mano elgesiui, žinau, kad linki man geriausio, ir kad nesąžininga jos prašyti mus dangstyti. bet ji tikra draugė. Saugo, gina ir palaiko mane. Guodžia kaskart jam išvažiavus. 

Aš tikrai noriu pabėgti iš šito pragaro. Noriu susikurti funkcionalius ir gerus santykius, noriu vyro ir vaikų. Bet nežinau, ar kas nors gali norėti mane tokią nenormalią vesti. Negaliu garantuoti, kad atsispirsiu jam. Žinau, kad jis manimi tik naudojasi, bet jau ketvirti metai jis vis grįžta, o aš vis jį priimu. Ir vis kažko tikiuosi, nors žinau, kad to nebus. Niekada. 

Patarkite, ką man daryti. Kaip man ištrūkti iš šito gėdingo gyvenimo periodo ir gyventi normalų visavertį gyvenimą? Esu suaugusi moteris, dirbu ir jau gyvenu viena (draugė ištekėjo) su kate. kaip tikra senmergė. Kaip gi man pagaliau pamiršti šį vyrą, užvaldžiusį mano gyvenimą? 

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Ketveri metai priklausomybės nuo žmogaus, kuris be jokių įsipareigojimų naudojasi jūsų kūnu. Ketveri metai kuomet jūsų kūnas, jūsų asmuo negali pasitraukti iš šio santykio ir jį palaiko.

Įvardindama laiko tarpą jaučiu viso to, ką jūs aprašėte, svorį ir reikšmingumą. Kuomet pasakymas „pasitelkite valią, vertybes ir panašius dalykus“ netenka prasmės. Nes tas laiko tarpas ir be galo stabilus abipusis ryšys kalba apie stiprią giją, kuri yra tarp jūsų ir kito.

Taigi pirmiausia iškeltas laiko faktorius, man yra žinia, kad tai nėra vien noro elgtis arba nesielgti reikalas. Jus jungiantis ryšys yra stipriau už sprendimą nebesimylėti su šiuo žmogumi.

Antras veiksnys, kuris mane liečia jūsų laiške, yra jūsų stiprus poreikis išgyventi tai, ką išgyvenate. Apie jo galią kalba jūsų pasirinkimas atsisakyti kitų santykių, liekant tiesoje su savimi, atsižadėti savo troškimo kurti šeimą, gimdyti vaikus, kad tik liktų žmogus, kuris atneša tai, kas jus neabejotinai palaiko.

Taigi tas stiprumas veda prie klausimo, kas yra tas laidas, be galo tvirta jungtis, kuri jus laiko ir neleidžia pasitraukti? Ir būtent ši vieta, bandymas ją atrasti, suvokti, priimti, yra vienas pirmųjų žingsnių judėjimo kita kryptimi link. Tačiau ją išsiaiškinti galėtumėte asmeninių, ilgalaikių terapijų metu. Nes tai, kas vyksta su jumis, liečia kažką esminio, tikėtina, skaudančio, žeidžiančio ir laukiančio, kol pirmiausia bus pamatyta.

Šioje vietoje svarbu žinoti tai, kad prie kitų asmenų gali rišti ne tik mieli ir gražūs patyrimai ar viltis, kad jie kada nors bus išgyventi šiame santykyje. Su tuo gali sietis jūsų vaikystės patirtys, nesąmoningi tikėjimai apie save, apie savo vertę. Tomis gijomis gali būti ir šiame konkrečiame santykyje atsiradę jausmai: gėda, nevertumas būti su kitais, tam tikras priklausymas nuo kito asmens buvimo būdo.

Čia reikėtų paliesti ir tai, jog tokį ryšį sukuriate judu abu. Ne tik jūs negalite nutraukti jo, bet ir jūsų partneris, tikėtina, palaiko tokį bendravimą, kuris neabejotinai liečia ir jo asmenį ir yra jam reikalingas. Gali būti, jog jūsų aprašytas ryšys stipriai jungia ne tik jus prie kito, bet ir kitą prie jūsų. O tai tik dar labiau susilpnina galimybę perklausti jo prasmę, ar galimybę iš jo išeiti.

Taigi bandymas tiesiog pamiršti šį žmogų, tiesiog nuo jo pasitraukti gali būti išties nemenkas iššūkis jūsų asmeniui. Jei žiūrėtumėte į šiuos santykius kaip į atspindį kažko, kas stipriai gyvena jūsų viduje, tai primintų operaciją. Dėl to labai raginčiau leisti sau ieškoti pagalbos ilgesnėje psichoterapijoje, kuri padėtų atrasti, kas yra ta jūsų asmenybės dalis, kuriai reikia šių santykių kaip maisto, ir kuri užgožia visas kitas, kaip jūs įvardinate, trokštančias normalaus, tradicinio gyvenimo.

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (282)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (89)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (9)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (280)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (296)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (351)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (116)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (7)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (4)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (77)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...