Dabar aš neįsivaizduoju be jo savo likusio gyvenimo. Kodėl esu tuo tikra? Turbūt todėl, kad mes suprantam, kai prarandam, kai gyvenimas mus gerai supurto, mes suprantam, kad tai gyvenimo pamoka...
Bet apie viską nuo pradžių...
Esu ištekėjusi, turiu nuostabų vyrą, du vaikus, bet dėl mano sunkaus charakterio mūsų santuoka griūna.
5 metai, kai susituokę, kartu jau 12 metų. Prieš 12metų buvau visai kitoks žmogus: simpatiška, liekna, linksma, randanti bendrą kalbą su visais (tikriausiai ir su pačiu velniu susikalbėčiau), besišypsanti mergina. Žinoma, pasikarščiuodavau, bet greitai atvėsdavau. Tokią mane ir pamilo mano būsimas vyras.
Po kažkiek metų mano antra pusė gavo pasiūlymą padirbėti užsienyje. Ttais laikais dauguma svajojo apie tokį pasiūlymą. Iš karto sutikome. Planavome, kad padirbės pora metų, užsidirbs ir grįš į Tėvynę. Išvažiavo, prasidėjo ilgos kupinos liūdesio ir ilgesio dienos, man jo labai trūko. Po pusės metų išvažiavau aš pas jį, viskas kaip ir gerai.
Vieną gražią dieną sužinojom, kad laukiuosi. Abudu buvom be galo laimingi. Grįžau gimdyti į Lietuvą, jaučiausi namie saugiau, turėjau nuostabią gydytoją, kuri prižiūrėjo mano nėštumą (užsienyje pabijojau gimdyti dėl kalbos žinių stokos, be to jų medicina mane nelabai žavėjo, vis dėlto pirmas nėštumas).
Prieš gimdymą grįžo vyras, tad gimdėm kartu. Kai sūnui sukako 3 mėnesiai išvykom visi vėl atgal į užsienį. Po metų susituokėm, dar po metų susiplanavom antrą vaikelį, ilgai laukti nereikėjo. Vėl grįžau į Tėvynę. Pagimdėm antrą sūnų. Bet atgal grįžti nenorėjau, nesu patriotė, bet mano namai, mano gimtasis kraštas, mano artimieji man daug ką reiškia, jaučiuosi saugi savo šalyje, žinau, kad galiu kreiptis pagalbos ir ją man suteiks.
Paklausit: „O kaip gi vyras?“.
Savo vyru labai pasitikėjau, žinojau, kad jis manęs neišduos, žinojau, kad jis mus myli.
Taip ir likau čia su dviem vaikais. Buvo be galo sunku be vyro, kiekvieną vakarą atsisėsdavau ir galvodavau: „Ačiū dievui, viena diena jau praėjo!“. Bet stengiausi iš paskutiniųjų, kad tik nereikėtų grįžti į užsienį.
Kodėl neprašiau vyro sugrįžti? Gailėjau. Ten jis turėjo gerą darbą, gerą atlyginimą, darbas buvo nelabai sunkus, darbo valandų buvo nedaug, o čia – paskola, vaikai, su darbais nelengva.
Bet bėgo metai, vaikai augo, man rūpesčių tik daugėjo, darėsi vis sunkiau... Pradėjau prašyti, kad vyras grįžtu, kiekvieną kartą išgirsdavau: „Kaip mes gyvensim?“. Mano vyras priprato, kad aš galiu su viskuo susidoroti pati, priimti visus sprendimus, net kraną galiu sutaisyti, kad esu geležinė ledi. Taip, tokia esu, bet aš labai pavargau tokia būti, noriu, kad vyras suremontuotų kraną, pasitarti su vyru, o ne pati su savimi, apkabintų, pabučiuotų ir t.t.
Ar nuo to, kad pavargau nuo rūpesčių, ar nuo vienatvės, ar dar nuo kažko, pasidariau pikta, irzli, visada rėkianti ant vyro. Kai vyras grįždavo į Lietuvą, namuose būdavo pragaras, aš visada rėkdavau, prie jo kabinėdavausi dėl kiekvienos smulkmenos. Kai jis išvažiuodavo, terorizodavau jį telefonu, skaipu, niekur neleisdavau išeiti, net slidinėti, nors žinau, kad jam labai patinka, man atrodė, kad jis tik geria, linksminasi, o kompaniją jam palaiko tik moterys. Aš jį tiesiog „smaugdavau“.
Aš susirgau paranoja. Nemačiau, nepastebėdavau nieko, ką jis darydavo gerai, prisimindavau viską, kas būdavo blogai, kas būdavo gerai tiesiog to net neprisimindavau. Ir visa tai tęsiasi metų metus. Vyras tylėjo, kartais net atsiprašydavo, kad gėrė alų su draugais, Kovo 8 atsiųsdavo gėlių. Jis tyliai kentėjo, niekam nesiskųsdavo, net man, tikėjosi, kad aš suprasiu, pasikeisiu. Pasidariau tikra ragana. Nesirūpindavau savimi, priaugau svorio, į kirpyklą nenueidavau mėnesių mėnesius, rengdavausi baisiai. Žiūrėdavau į veidrodį ir nepatikdavau sau, bet nieko nesinorėjo daryti. Taip ir gyvenau iki šių Velykų.
Pirmą kartą per Velykas jis negrįžo namo, paskambinau jam ir išgirdau jo neblaivų balsą. Na ir pradėjau maišyti žemę su dangumi, ko aš jam tik nepasakiau, jis man nieko negalėjo pasakyti, nes nedaviau jam įterpti žodį. Nutilau tik kai išgirdau: „Turiu kitą moterį“. Tada jis man pasakė viską, ko jis tikėjosi gauti iš savo žmonos, iš žmogaus su kurio jis sukūrė šeimą, iš žmogaus, kuris jam pagimdė du sūnus... Ir tai buvo tiek nedaug... Meilė, supratingumas, švelnumas, ramybė...
Tą vakarą man slydo žemė iš po kojų, galvoje sukosi viena mintis: „Viskas, praradau vyrą visiems laikams“. Nerašysiu kokios tamsios mintys lindo į galvą, jos buvo baisios. Bet supratau viena, kaip aš jį myliu, kaip jis mums reikalingas, kokia baisi moteris, žmona aš buvau. Paryčiais supratau, kad bandysiu vyrą susigrąžinti, kad nenoriu prarasti savo vyro...
Kitą dieną jis man paskambino, atsiprašė, kad tai netiesa, kad nėra kitos moters. Kad jį labai skaudina mano toks elgesys, kad jis labai išgyveno, kad tai buvo paskutinis variantas, kaip mane gerai papurtyti... Bet galiausiai jam atsibodo tokie santykiai, jis pavargo ir net nenori grįžti namo.
Galbūt mane daug kas išvadins naivuole – vyras pasakė apie kitą moterį, kitą dieną atsiprašė, gyvena sau laimingai, Lietuvoje žmona sėdi vaikais apsikrovus, o jis už tūkstančio kilometrų linksminasi. Tebūnie... Bet aš tikiu savo vyru, jeigu nebūčiau žinojus, kad pati kalta (žinoma, jis irgi ne iš šventųjų sąrašo), dėl savo charakterio, nebandyčiau kurti savo laimės iš naujo...
„Mielasis, noriu tau pasakyti, kad aš labai atsiprašau už tai, kad niekada nesusimąsčiau, ko mano vyrui reikia iš tikrųjų, kad visada buvau pikta, irzli, negraži, nesupratinga. O tau reikia tiek nedaug: meilės, šilumos, supratingumo, mano šypsenos ir, galiausiai, ramybės. Noriu pasikeisti, noriu išsaugoti mūsų šeimą, noriu būti kartu... Tu – nuostabus vyras, geras tėtis, puikus žmogus. Tu – mano laimė. Mano laimė visada buvo šalia, bet aš net nepastebėdavau to. Niekada nepagalvojau, kad laimė būna tokia trapi, kad ji gali lengvai sudužti, kad ją lengva prarasti...
Aš kursiu savo laimę iš naujo. Pažadu tau pasikeisti, pažadu sukurti mūsų šeimyninę laimę...
Tu mane pakviestum,
Aš tikrai atskrisčiau.
Tu mane pašauktum,
Aš tikrai ateičiau.
Pasakytum: Myliu!
Atsakyčiau: Irgi!
Pasakytum: Šalta!
Apkabinčiau ir sušiltum.
Aš tavę juk myliu,
Man tavęs taip reikia...
Bukime laimingi,
Neškime tą šviesą.
Kad vaikai matytų,
Mus laimingus dviese!
Myliu. Tavo žmona“
Dėkojame Alinai už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
