Mes susipažinom prieš beveik 7 metus, buvom be proto įsimylėję ir laimingi, apakę nuo vienas kito, įkritę į vienas kitą iki pat sielos gelmių, kol negimė vaikas, kurio taip laukėme ir pagaliau sulaukėme...
Tie 2 metai, kol augo vaikas, buvo atšalimo metai, mes iki tol visada leisdavome nerūpestingai laiką kartu, atsiradus vaikui, žmona visą meilę skyrė jam, man beveik visai jos nepalikdama. Ji prisiėmė atsakomybę už namus, už vaiką, ji virė, skalbė, plovė, šveitė, o aš tik įsukdavau lemputę...
Ji bėgo kaip voverė rate, užsidariusi rutinoje ir pagaliau ta rutina užmušė mūsų meilę, nes mes jau buvome pradėję rietis taip pat smarkiai, kaip ir mylėjome. Ji pykdavo už tai, kad neprisidedu prie namų tvarkos palaikymo, vaiko auginimo, tik parnešu algą namo ir spoksau televizorių, sėdžiu internete.
Aš pykdavau už priekaištus ir dėmesio stoką. Viskas pasikeitė, kai ji su vaiku atostogavo vienoj šaly, o aš tuo pat metu kitoje.
Grįžome skirtingi: aš pasiilgęs ir daug ką pergalvojęs, ji - atšalusi. Tai buvo smūgis man, nors prieš tai jau mačiau ženklų, kad ji jos jausmai atvėso... Mačiau, bet nesupratau, nesuvokiau.
Suvokiau kelionėje ir grįžęs, tačiau bijau, kad nebūtų per vėlu. Ji sako, kad nieko nebejaučia man, bet sapnuoja, kaip mes kartu ir ilgisi tos meilės ir artumo, sako, kad ilgisi tų prisiglaudimų prie manęs ir buvimo kartu, bet jos viduje tuščia - ji man nieko nebejaučia. Ji abejinga man, šalinasi manęs, mes nebesimylim, bet tai sapnuoja.
Aš pasikeičiau, nes pajutau, kad dėl meilės galiu vėl būti toks, koks buvau pradžioje: rūpestingas, mylintis, dėmesingas, švelnus. Pradėjau daryti tai, ką turėjau daryti - namų darbus, remiu ir palaikau ją, žaidžiu su vaiku, kuris yra mano džiaugsmas ir kurio meilė man yra atvira ir tyra.
Stengiuosi duoti savo žmonai viską, ko nesugebėjau per tuos 2 metus, palaikau ją ir stengiuosi per daug nelįsti į akis, negąsdinti jos, duoti savo pabėgusiam Sielos Draugui laiko apsispręsti. Bet ar man yra dar vilties išsaugoti ją, jos palankumą, sužadinti jausmus, ar yra man vilties matyti, kaip užaugs mūsų vaikas, matyti, kaip jis baigs mokyklą, ar yra vilties pasenti kartu?...
Ji dabar nori būti nepriklausoma finansiškai, gerbiu jos norą, ji nori būti atsiplėšusi, kad nejaustų kaltės ar pareigos jausmo, kad niekas jai nedarytų įtakos. Ji sako, kad jau prieš kelionę buvo nusprendusi nebesaugoti mūsų santykių, tačiau dabar yra pasimetusi ir nežino ką daryti, ji nori pabėgti nuo atsakomybės jausmo, nuo santykių su vyrais, ji nori susiprasti, o aš negaliu apsiprasti su mintimis, kad galiu prarasti pačius brangiausius žmones - Ją ir mūsų vaiką - Šeimą.
Padėkite mums!
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI PABĖGA MEILĖ
Jūsų laiškas skamba kaip pagalbos šauksmas. Jums norisi išlaikyti rankose išslystantį Sielos Draugą. O ji neprisiima atsakomybės ir nori susiprasti. Iš to galima padaryti išvadą: jos ir jūsų meilė rėmėsi susižavėjimu, įsimylėjimu, kuomet viskas atrodė labai gražu ir lengva. Tokia nerūpestinga meilė dažniausiai neatlaiko ne tik septynerių, bet netgi ir trejų metų. O vaiko atsiradimas tik nutolina sutuoktinius, pakeliui sukeldamas nusivylimų ir pykčio.
Jai atrodė, kad jūs nepakankamai jai su vaiku padėdavote. Jums atrodė, kad ji skirdavo jums nepakankamai dėmesio. Tai irgi dėsninga ir vadinama „pirmąja santuokos krize“. Jos formulė: „mums buvo gera, kai mes buvome dviese, bet mes neatlaikome buvimo trise“. Vaikas jums – trečias nereikalingas, nes jis išstumia jus iš idiliško buvimo drauge su moterimi, „kol mirtis jus išskirs“.
Išskiria ne mirtis, ir netgi ne rutina, išskiria jūsų palikuonis. Ir neišskirtų tik tuo atveju, jei jūsų viduje negyventų toks pats vaikas, kuris nori tokio pat beatodairiško žmonos dėmesio. Tik mato žmonoje ne žmoną, o gerąją mamą. Kurios greičiausiai trūko jums vaikystėje.
Jūs rašote, kad po atostogų visa tai permąstėte ir supratote. Ir tuomet pasiryžote būti kitokiu. Atrodo, jūs atostogavote keletą metų, jei taip dramatiškai pasikeitėte: „rūpestingas, mylintis, dėmesingas, švelnus, pradėjau daryti tai ką turėjau daryti - namų darbus, remiu ir palaikau ją, žaidžiu su vaiku, kuris yra mano džiaugsmas ir kurio meilė man yra atvira ir tyra, stengiuosi duoti savo žmonai viską, ko nesugebėjau per tuos 2 metus, palaikau ją ir stengiuosi per daug nelįsti į akis, negąsdinti jos...“
Natūralu, kad jūs norite „pasitaisyti“. Jūs suprantate šį pasitaisymą kaip vienintelę priemonę išgelbėti jūsų sąjungą. Kad mainais už jūsų gerumą jūsų draugė atšils jums. O iš tiesų - atleis jums jūsų egoistišką nesirūpinimą. Ir jūs užsitarnausite jos šiltus jausmus jums.
„Koks jis tyras ir geras“- pagalvos ji ir tai uždegs jos šiltus jausmus jums. Tai būtų idilija. Tai nelabai panašu į gyvenimą. Jei mes atšalome žmogui, o jis atkakliai rodo mums savo gerumą, mes jaučiamės kalti ir pykstame, o iki šiltų jausmų mums toli. Geriau jau veikia atviri ir pikti pokalbiai. Su sąlyga, kad juos užbaigiame gerais žodžiais ir norime išlaikyti santykius abu.
Tačiau šansų, kad taip atsitiks, yra. Pasitaiko, kad žmonės nėra vienas kito įsimylėję, susituokia tėvų spaudžiami ar racionaliais sumetimais. Iš pradžių jiems sunku kartu. Tačiau geriau pažinus vienas kitą, tarp jų vystosi prieraiši meilė, kuri metams bėgant stiprėja. Tai taip vadinama „lėta meilė“.
Tik tam, kad ji išsivystytų jūsų atveju, reikia, kad:
Jūs abu suvoktumėte, kad skirtis neapsimoka, o būti kartu - apsimoka;
Jūs abu leistumėte sau atsisakyti įsimylėjimų, taigi savotiškai subręsti iki įsitikinimo, jog „aš jau buvau susižavėjęs ir man to pakaks“. Jūs turite priimti tą gyvenimišką faktą, kad įsimylėjimai nesitęsia daug metų, ir atšalimas- jų natūrali baigtis.
Jūsų atveju, deja, nepanašu, kad santuoka atrodo jums neišvengiama. Nei jūs, nei ji nesusaistyti nei ūkiniais įsipareigojimais, nei religija, nei giminės nuomone. Tėvai nejungė jūsų, ir jūs apsigyvenote kartu dėl jausmų. Jūsų antroji pusė jausmų nebejaučia, todėl nemato reikalo būti su jumis. Jūs jaučiate jai, kaip rašote, „meilę“.
Tačiau išanalizuokite save geriau: o ką jei ji labiau panaši į desperatišką bandymą išlaikyti tai, ką turėjote? Ir jūsų stebuklingas „pasitaisymas“ – ar tik nebus jis skirtas situacijos gelbėjimui? Tuomet vargu ar jūs išliktumėte toks pat geras, jei jūs iš tiesų pabandytumėte vėl tęsti gyventi kartu.
Labiau tikėtina, kad įtikinęs savo draugę būti su jumis ir pamatęs, kad tai pavyko, jūs jaustumėte nuoskaudą ir pretenziją jai: „aš juk pasikeičiau, o tu kodėl ne?“ O tuomet atšaltumėte jai pats.
Parodomieji geri darbai juk neskatina prieraišios meilės.
Kitas dalykas, jei visas jūsų rūpestingumas ir dėmesingumas iš tiesų taptų jūsų asmenybės bruožu. Jeigu jūs rūpintumėtės ne tik vaiku, bet ir šiaip žmonėmis: giminaičiais, draugais, kaimynais ir nepažįstamais. Ir ne tam, kad jūs kas nors pastebėtų, o tam, kad geriau jaustumėtės pats. Ir tai negarantuotų konkrečios moters meilės.
Jūs ją paleistumėte. Ar sugrįžtų būtent ji, ar kita, negali būti užprogramuota. Svarbu, kad jūs abu priimtumėte tą faktą, kad jums gera, įdomu ir naudinga būti kartu. Kad abu priimtumėte vaiko auginimą kaip svarbią jūsų sąjungos vertybę. Kad nuvertintumėte susižavėjimų svarbą.
Akivaizdu, kad vienpusiškai tokio klausimo neišspręsi. Ir valinga pastanga „aš darysiu šitaip“ nieko verta. O vertę šiuo atveju turi tai, kuo jūs pats sielos gilumoje tikite. Ir tam, žinoma, gali pasitarnauti profesionalus šeimos konsultantas, susitikęs su jumis abiem.
Taip pat mano nuomone, jums padėtų sena amerikiečių fantastinė komedija „Švilpiko diena“. Jos herojus labai nori patikti vienai moteriai. Ir įgijęs sugebėjimą pradėti kiekvieną dieną iš naujo, stengiasi iš visų jėgų. Jis nori pasirodyti labai geras, dėmesingas, rūpestingas ir įdomus. Kai jam tai pavyksta - paaiškėja, kad tiesiogiai rezultato jis nepasiekė. Tačiau pastangos nenuėjo veltui.
Jis tiesiog pamėgo būti kitokiu žmogumi. Tuomet jo nauji sugebėjimai tapo jo asmenybės dalimi. Ir tai neturėjo nieko bendro su jo išrinktosios meile jam. Tačiau jis ją sužavėjo. Ir dabar jam to nelabai reikėjo.
Linkiu jums prarandant susižavėjimą išmokti atrasti save. Tai duoda kur kas daugiau, nei visų žmonių meilė bendrai paėmus.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
