Tačiau anksčiau ar vėliau ima lįsti pirmieji „ragiukai.“ Vis dažniau parodote nepasitenkinimą ar užsispyrimą dėl nereikšmingų dalykų, kitaip tariant „papučiate lūpą.“
Santykiai vis labiau įsibėgėja ir begalinė euforija vienas kitam ima sekti, nes vis geriau imate pažinti savo išrinktąjį ir suvokiate, kad vis dėl to tarp jūsų yra ir ne vienas esminis skirtumas. Galbūt skiriasi kai kurios jūsų vertybės, požiūriai į tam tikrus, gyvenime svarbius dalykus, asmeninės būdo savybės ir t.t. Atsiranda vis daugiau ginčų, nuomonių susidūrimų, nesusišnekėjimų, neapkalbėtų nuoskaudų. Dėl suvešėjusių konfliktų bendravimas teikia mažesnį malonumą, jaučiate įtampą, nerimą dėl santykių.
Vienas svarbiausių dalykų, norint išsaugoti santykius, – tai suvokti, jog konfliktai yra visiškai natūralus kasdienis procesas. Konfliktų yra tiek asmenybinių, kurie kyla mūsų viduje, tiek socialinių, kurie įtraukia du ir daugiau žmonių. Kilę konfliktai dar tikrai nėra tas signalas, reiškiantis, kad jūsų santykiai yra pasmerkti ir neverti būti išsaugotais. Kol jaučiate būtinybę spręsti konfliktus ir rasti abi puses tenkinantį sprendimą, tol tikrai verta skirti laiką ir jėgas dėl savo santykių gerovės.
Dėl kilusių neigiamų jausmų konflikto metu apima daug emocijų, kurioms dažnai pasiduodame, o tai ir lemia neigiamą konflikto algoritmą. Taip pat kartais konfliktai pareikalauja ne tik gebėjimo nepasiduoti emocijoms, bet ir atrasti savyje tolerancijos ar gebėti į situaciją pažvelgti empatiškai.
Štai jums keletas patarimų, kaip mažam nesutarimui neleisti įsiplieksti į didelį konfliktą ir apsaugoti save nuo durų trankymo.
1. Stenkitės valdyti savo toną bei intonacijas.
Žodžiai atspindi tik dalį informacijos, kurią mes norime perduoti pašnekovui. Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip tai sakome. Kai kalbame stipriai pakeltu tonu ar su itin išraiškingomis intonacijomis, nuteikiame partnerį priešiškai ir provokuojame atsakyti mums tuo pačiu, o tai veda tik į triukšmingą ir beprasmį šaukimą vienas ant kito.
Norėdami išsakyti tai, kas jūsų netenkina, tačiau nesukurti pagrindo užsiplieksti konfliktui, privalote išmokti valdyti toną ir intonacijas. Ramus tonas partnerį nuteikia bendradarbiauti ir iš tiesų apsvarstyti jūsų išsakytą priekaištą. Tai sunkus darbas su savimi, nes išmokti valdyti save ir savo emocijas išties nėra lengva, tačiau pastangos vertos rezultato.
2. Nepamirškite to, ką žinote apie savo partnerį.
Jei jūsų santykiai trunka ilgai ar bent kurį laiką, greičiausiai jau spėjote atrasti bent keletą tam tikrų mylimojo savybių, kurios yra tik tokios ir ne kitokios. Dažniausiai jūs jas vertinate neigiamai, tačiau žinote, kad tai yra tiesiog nekeistini charakterio bruožai, kurių turite ir pats/pati. Tai galėtų būti „pasimetimas laike“, kai žmogus niekada per daug neskuba, nors kartais ir spaudžia laikas, šypsenėlių nenaudojimas susirašinėjant ir t. t. Jei žinote, kad žmogus tiesiog toks yra ir savo veiksmais sąmoningai nesistengia jūsų supykdyti ar įskaudinti, turite išmokti į šias savybes nekreipti dėmesio bei susitaikyti su jomis, kaip ir partneriui tenka taikytis su tam tikromis jūsiškėmis.
3. Lygūs reikalavimai vienas kitam.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti nesutarimai, kylantys tuomet, kai sprendžiate klausimą, kokio artumo kontaktas su kitos lyties atstovu/atstove jūsų santykiuose yra normalus. Jei nežinote, kaip elgtis teisinga, visada galite „įšokti į partnerio batus“ ir pamąstyti, ar jūsų elgesys nepykdytų ar neskaudintų jūsų pačių, jei taip elgtųsi jūsų partneris. Taip pat šį patarimą visada galima panaudoti iš kitos pusės. Jei partneris nesutinka su jūsų priekaištais, galite paklausti, ar jis pats gerai jaustųsi, jei su juo būtų elgiamasi taip, kaip su jumis.
4. Argumento neturėjimas dar nereiškia problemos nebuvimą.
Kartais kilus ginčui partneriui liepiame pavyzdžiu argumentuoti tam tikrą, jo akimis, neigiamą ar smerktiną mūsų poelgį. Dažniausiai į tokį pareiškimą nesulaukiame reikalautųjų pavyzdžių, todėl leidžiame sau manyti, jog mūsų nėra dėl ko kaltinti. Tačiau taip galvoti nėra teisinga. Jei jūsų santykiai yra stabilūs ir sveiki, tuomet didžiąją jų dalį užima geros akimirkos, kurios užgožia blogąsias. Būtent todėl neatsiminti tam tikrų, neigiama linkme pakrypusių situacijų, yra „sveika.“ Taigi kitą kartą, kai norėsite užsidėti nugalėtojo karūną, pagalvokite, ar partnerio išsakytas priekaištas iš tiesų neturi pagrindo.
5. Vartokite „Aš“ kalbą.
Dažniausiai priekaištus ar nepasitenkinimą išsakome pradėdami įvardžiu „TU“ (TU nepadarei to ir ano, TU visąlaik manęs negirdi, neklausai, mane liūdini ir t.t.). Tokiu kreipiniu pradėję sakyti savo mintį, partneriui iš karto leidžiame suprasti, kad bus išsakyta kažkas negatyvaus. Jei kažkas mūsų netenkina, „Tu“ kalbą dažniausiai vartojame norėdami išsakyti priekaištą, kritiką ar kaltinimą. Žmogus į tokį pareiškimą yra linkęs reaguoti gynybiškai ir ieškoti kontrargumentų. Tačiau tą patį priekaištą galime pasakyti visai kitaip.
„AŠ jaučiuosi nuliūdusi, kai tu nesidomi mano diena“, „Jaučiuosi nusivylęs, kai neatsižvelgi į mano prašymus“ – štai kaip skamba „Aš“ kalba. Pirmiausia nepuolame kaltinti ar kritikuoti, o išsakome tai, kaip nemaloniai, blogai ar netgi skausmingai mus verčia jaustis vienoks ar kitoks partnerio elgesys. Tokia kalba mylimąjį verčia reaguoti supratingai ir skatina į viską pažvelgti empatiškai.
Bet kokio konflikto sprendimo raktiniai žodžiai yra susivaldymas ir empatija. Jei kilusio nesutarimo metu gebėsite suvaldyti viduje verdančius jausmus, o išsakytus priekaištus pirmiausia „perfiltruoti“ per save, konfliktai taps daug mažiau įtempti ir skausmingi, o kartais tokie nereikšmingi ir maži, jog atrodys apskritai neverti konflikto pavadinimo.
Donata Greičiūtė, LSMU Sveikatos psichologijos 1 kurso studentė
Roza Joffė-Luinienė, psichologė, LSMU Sveikatos psichologijos katedros lektorė