aA
Nėra paprasta parinkti tinkamus žodžius išsakyti mano dabartinę būseną. Tai susiję su mano sprendimu nutraukti santuoką su vyru, su kuriuo išgyvenome 24 metus. Štai jau 4 mėnesiai, kaip nesame kartu, esame oficialiai išsiskyrę, abiejų bendru sutarimu, nors jis skirtis nenorėjo.
© Shutterstock nuotr.

Aplinkiniai nesupranta tokio mano sprendimo, kiti net vengia bendrauti, parodo priešiškumą  man. Tai, aišku, skaudina. Juk jie nežino, kas vyko mūsų šeimos viduje, ką teko išgyventi, jie nežino, kas privertė imtis tokio drastiško sprendimo. Iš išorės aplinkiniai matė mūsų šeimą kaip idealią. 

Vyras puikiai mokėjo išoriškai pridengti savo psichologinį smurtą šeimoje atlikdamas buitinius darbus, kurie dažniausiai laikomi moteriškais, paslaugumu aplinkiniams, kaimynams. Daug paprasčiau būtų buvę, priimant šį sprendimą, jei vyras būtų fiziškai smurtaujantis, geriantis ar neištikimas.

Metų metus dėliojau mūsų bendro gyvenimo pliusus ir minusus, tačiau pastaraisiais metais, minusai buvo daug skaudesni nei keletas pliusų iš karto. Kartais, tiksliau dažniausiai, jaučiu kaltę, kad tą sprendimą turėjau priimti anksčiau, kai vaikai dar buvo nesuaugę, nes jie visa tai patyrė ir jų nuo to neapsaugojau. Jie jau tuomet sakė, kad turėčiau palikti jį.

Bet labai norėjau, kad vaikai augtų turėdami abu tėvus, būtume šeima iki gyvenimo pabaigos, todėl dažniausiai būdavau tas skydas, kuris prisiimdavau „ugnį“, gindavau juos, kad tik apsaugočiau. Dabar suprantu, kad tokios šeimos vaikams tikrai nereikėjo. Nesigailiu dėl savo tokio sprendimo, tai tikrai nebuvo spontaniškas neapgalvotas žingsnis.

Žinau, kad su tokiu žmogumi, koks jis yra dabar, aš tikrai nenoriu gyventi. Jis iki šiol nesupranta, ką ne taip darė ar ko nedarė, kad taip įvyko, nors nuolat jam kalbėjau ir dabar vis dar bandau pasakyti, kas mus skaudina, kodėl nenorėjom būti su juo.

Esu įsitikinusi, kad jo elgesys nepasikeis, nes jis nesijaučia dėl to kaltas. Kaip jis sako: „nėra namų be dūmų” ir kas čia tokio. Aš jam pykčio nelaikau, nelinkiu blogo, gal todėl, kad jau seniai nebebuvome vienas kito dalelė, tai ir neliko nei gerų, nei blogų, jokių jausmų, jam. 

Bet baisiausia tai, kad negaliu susitaikyti su dabartine mano būsena, jaučiu begalinę tuštumą, nematau tolimesnio gyvenimo prasmės, nenoriu bendrauti su žmonėmis, praradau gyvenimo džiaugsmą, kas man visiškai nebūdinga. Iširus šeimai, jaučiuosi subyrėjusi į smulkus gabalėlius, kurių neįmanoma surinkti.

Kiekvieną vakarą guluosi su viltimi, kad ateinantis rytas bus lengvesnis, kad po truputį imsiu užsimiršti, imsiu gyvent toliau, bet vis darosi sunkiau ir sunkiau. Todėl nusprendžiau prašyti pagalbos pas jus, specialistus, kaip tai išgyventi, kaip „pabėgti“ nuo praeities, žinau, niekur nuo to nepabėgsi, bet nors trumpam užsimiršti ir gyventi toliau visavertį gyvenimą? Padėkit, prašau

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

JAUČIUOSI SUBYRĖJUSI Į SMULKUS GABALĖLIUS

Nemanau, kad jūsų niekas nesuprastų, nors jūs nerašote nieko konkretaus. Tad kas gi buvo su tuo jūsų vyrui? Iš tiesų jūs tik duodate užuominų, kad vyras kažką darė „ne taip“, tačiau ką būtent - paliekate žinoti sau. Tačiau būsena jūsų suprantama. Dabartinei būsenai išsakyti jūs parinkote tinkamus žodžius, ir norisi atsiliepti į juos visus. [...]

Pirmiausiai jūs rašote: „negaliu susitaikyti su dabartine mano būsena“. Dabartinė jūsų būsena po skyrybų praėjus tik keturiems mėnesiams yra tokia, kokia ir turi būti. T.y. jūs išgyvenate gedėjimą, ir būtent tą jo stadiją, kuomet žmogus jau nebepyksta ant to, su kuo išsiskyrė, tačiau patiria jo trūkumą. Jūs galite tai paneigti: ne, aš jo nepasiilgau. Galbūt jums atrodo keista, kad galima gedėti žmogaus, su kuriuo išsiskiri savo noru? Tačiau per dvidešimt keturis kartu išgyventus metus jūs vis vien prisirišote vienas prie kito, jūsų sielos persipynė.

Nors jums ir atrodo: „jau seniai nebebuvome vienas kito dalelė“ ir rodos, jokių jausmų jam nejaučiate - tai veikiau psichologinė gynyba nuo jausmų, nes bendras gyvenimas ir seksas suriša žmones. Nors jūs ir sakote, kad sprendimas išsiskirti buvo apgalvotas, jūsų emocinė sielos dalis nepaiso šio protingo sprendimo ir sukelia jums skausmą. Logika čia paprasta: turėjote santuoką ir šeimą, o dabar likote vieniša motina.

Akivaizdu, kad kažko netekote, netgi jei tas kažkas - vyras, kuriam nebejaučiate meilės. Susitaikymas su šiuo faktu reiškia priėmimas tų dvidešimt keturių metų kaip kažkuo vertingų. Įvykti šis susitaikymas gali tik tuomet, kai pasitrauks kaltės jausmas ir kai tai, kas jums vyre nepatiko, pakils iš jūsų sielos dugno ir pasirodys visu stiprumu. Pasirodys - ir nuslūgs. Psichologai tai vadina „katarsiu“ , o įvyksta tai arba savaime, arba psichoterapeutui padedant. [...]

Toliau jūs rašote: „jaučiu begalinę tuštumą, nematau tolimesnio gyvenimo prasmės“. Ši tuštuma rodo, jog jūsų sielos gyvenime vyksta apsivalymo procesas. Iš ten bando pasišalinti skausmingi prisiminimai, kaltė, nusivylimai, prisiminimai apie tai, kas nepatikdavo. Tačiau tuo pačiu iš jos pasišalina ir jūsų meilė, ir jūsų džiaugsmai, ir tai, kas patikdavo, ir tai, kas įprasmindavo gyvenimą kartu. Kodėl negalima prisiminti tik tai, kas buvo gera?

Todėl, kad artimuose santykiuose liūdesys, skausmas, meilė ir džiaugsmas yra tampriai susiję ir kyla vienas po kito. Pašalink vieną- pasišalins ir kita. Pavyzdžiui, vyras jus nuvildavo. Tačiau po kiek laiko jūs jam atleisdavote. Skausmas virsdavo meile. Po įtampos sekė palengvėjimas. Dabar jūsų psichika bando padėti jums išmesti skausmingus jausmus, tačiau gali padaryti tai tik kartu šalindama ir džiaugsmą.

Visumoje gaunasi tuštuma, prasmės jausmo stygius. Tarsi jūsų ketvirtis amžiaus būtų praėjęs tuščiai, t.y. veltui. Juk siela negali visai be jausmų, jai tuomet tuščia ir nyku. Tokiu atveju reikalingas kruopštus savo sielos atstatymas: reikia surasti galimybę išgyventi iki galo tai, kas nepatikdavo, ir po to surasti kažką pozityvaus.

Jūs pasakysite, kad nebenorite vėl grįžti į praeitį, ir aš jus suprantu. Tačiau kažkas jūsų laiške verčia mane manyti, jog jūs linkusi nuvertinti ir save, ir savo vyrą, ir jo jausmus jums. Lyg tai patirtas skausmas netaurintų jūsų sielos. Tarsi nevertėjo jums su tuo vyru gyventi, nes labai jau tas gyvenimas buvo kankinantis. Tokiu būdu jūs ir kančią, ir save nuvertinote.

Pačiai, be psichoterapeuto pagalbos , pradėti save vertinti ir surasti naują gyvenimo prasmę jums gali būti nelengva. [...] Jūs pastebite: „nenoriu bendrauti su žmonėmis“. Dažniausiai mes tuomet ir nebenorime bendrauti su žmonėmis, kai imame save nuvertinti, ir patį tą savo siekį suartėti su kitais laikome silpnumu. Ir išdidžiai sakome: „aš turiu išgyventi savo skausmą pat“.

Kodėl? Galbūt, todėl, kad iš kitų nesitikite supratimo, o tikitės pasmerkimo. Ir nenuostabu: akivaizdžių pretekstų išsiskirti jūs išvardyti negalite: „fiziškai nesmurtavo, negėrė, buvo ištikimas“ ir dar atlikdavo buitinius darbus. Tarsi jis buvo tradicine prasme tobulas vyras. Tačiau tam, kad gyventi su žmogumi, ne visuomet užtenka tradicinio rinkinio: „nesimuša, negeria, į kairę nevaikšto, buityje padeda“.

Yra daug dalykų, kuriuos supranti tik iš arti, ir tie dalykai gali vesti iš proto: bendravimo stilius, seksualiniai, tvarkingumo, švaros, mandagumo, punktualumo įpročiai ir t.t. ir pan. Iš tikrųjų kitai pusei tai dažnai atrodo kaip „smulkmena“, tačiau netgi smulkus akmenukas bate gali padaryti iš malonios kelionės pragarą.

Mes dažnai nepastebime, kad patys sunkiausi išbandymai šeimos gyvenime - ne ūmūs atsitikimai, kaip neištikimybė ar skandalas. Sunkiausiai iškęsti pasikartojantį būtent iš tokių „smulkmenų“ susidedantį nepriimtiną elgesį, suvokti jį kaip piktybinį sutuoktinio nesiskaitymą, bandyti jį pakeisti, o po to prarasti viltį.

Taigi visiškai suprantama, kad taip atsitiko ir jums. [...] Manau, kad šiuo momentu jums būtų gerai apsilankyti pas psichoterapeutą. Su juo pasikalbėti apie tai, kas vyksta dabar. Ir netrukdyti jam kalbėti apie jūsų praeitį: tikėtina, kad jūs pasakysite: „aš nebenoriu ten grįžti, man rūpi ateitis, o ne praeitis, aš noriu užsimiršti“...

Ir geras psichoterapeutas tai suprastų, jis nepradėtų primygtinai vesti jus atgal. Jis gali tai padaryti įsitikinęs, kad jūs tam pasiruošusi: turite daugiau ramybės, pasitikėjimo. Kita vertus, dažnai žmonės užsimiršta nuo problemų tokiais būdais, kurie patys savaime yra problema: gerdami, puldami į besaikį darbą, susirgdami.

Todėl tikslingiau būtų pasakyti ne „kaip man viską užmiršti“, o „kaip man priimti tuos pragyventus metus kaip prasmingus“. Ir nesupraskite žodžio „priimti“ kaip pasiūlymo viską tuoj pat atleisti ir padėkoti vyrui“. Tam reikia laiko, pasiruošimo ir šiuo metu „priimti“ - tai tolimas strateginis tikslas, kurio pasiekimas užimtų daug metų. [...]

Štai ką verta pasvarstyti jums: kaip šiuo klausimu kalbėtis su vaikais? Dabar situacija greičiausiai tokia: jie - jūsų sąjungininkai. Jie jus palaiko. Tėvas - kitoje barikadų pusėje. Kas gali atsitikti? Vienas iš vaikų gali tapti jo slaptu sąjungininku. Jūs sužinosite, kas, jei dar nesužinojote. Nesmerkite jo. Tokie vaikai atlieka svarbią misiją - palaiko emocinį „siūliuką“, rišantį po skyrybų sutuoktinius. Ar šis „siūliukas“ turi būti? Ar reikia jį nutraukti?

Aš manau, kad jį geriau palikti. Jame bus ne tik skausmo, o bus ir vaikiškos meilės. To, ko taip smarkiai bando atsikratyti jūsų siela - tačiau juk jūsų sielai kada nors reikia pasveikti? Meilė ir skausmas - du vaistai, gydantys sielą. Nes siela be jų dviejų - tuščia siela. Gyva siela gyvuoja ir skausmu ir meile.

To jums ir linkiu.

Pagarbiai
Olegas Lapinas

*******************

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (633)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (9)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (252)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (6)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

Kitokie pasikalbėjimai. Mantas Katleris su Nagliu Bierancu (237)

„ Kitokie pasikalbėjimai “ — portale DELFI! Jau lapkričio 20 dieną DELFI TV žiūrovai ir...

Gyvai / Paskutinė galimybė pelnyti tašką Tautų lygoje: Serbija – Lietuva (38)

Lietuvos futbolo rinktinė baigia kovas debiutiniame Europos tautų lygos turnyre rungtynėmis...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (14)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...

Vadina sukčiavimu: vilnietis pakraupo sužinojęs, kiek kainavo tetos kelionė taksi (11)

Praėjusią savaitę DELFI perskaičiau pasipiktinusios pilietės tekstą apie Vilniaus taksi...

Agnė Jagelavičiūtė susigundė pigiais drabužiais iš Kinijos: pasimokykite iš mano liūdnos klaidos (57)

„Taip. Tai nutiko ir man. Vieną dieną, be tikslo slankiodama feisbuko platybėse, pamačiau...