Kaip ir kodėl supanašėja vyras su žmona

Psichologai Ann Gruber-Baldini, Sherry Willis ir K.Warner Schaie teigia, kad ilgą laiką gyvenant santuokoje, darant vienas kitam įtaką ir naudojantis vienodomis sąlygomis, supanašėja ne tik žmonių įpročiai, bet ir intelektiniai sugebėjimai. Būtent dėl gyvenimo kartu ir noro vienas kitą suprasti atsiranda didesnis noras gilintis į partnerio veiklą, domėtis jo patirtimi, pomėgiais, interesais.

Tai lyg noras papildyti vienas kitą

Apie vyro ir žmonos supanašėjimą kalbamės su psichologu Tomu Lagūnavičiumi.

Nuo pirmos santuokos dienos du žmonės pradeda artėti vienas prie kito. Kas gali juos ne artinti, o tolinti?

Sudarome santuoką ateidami iš skirtingų šeimų, su kitu patyrimu ir įpročiais. Iš pradžių du žmonės stengiasi pažinti vienas kito skirtumus. Faktas, jeigu jie yra panašaus intelekto, tai bus lengviau.

Tačiau yra kita problema - jeigu žmoną ir vyrą skiria kitokios pagrindinės vertybės. Kuo ilgiau jie gyvens kartu, tuo aiškiau jos išryškės. Tai gali tik paskatinti vieną nuo kito nutolti, nes jie tuos pačius įvykius gali interpretuoti kitaip. Tai viena konfliktų priežasčių, kai šeimos gyvena ilgai. Jeigu išsakomos iracionalios mintys, pernelyg daug kritikos ir neigiamų vertinimų, daromos išvados - tu visada, tu niekada - tai atitolins vyrą ir žmoną, ir vis labiau šis tarpeklis didės. Panašus intelektas ir svarbiausios vertybės - tai, kas daro du žmones artimus.

Teko matyti labai teigiamų supanašėjimo atvejų: apkūni žmona perėmė liekno vyro mitybos įpročius ir tapo panaši į jį - liekna. Ir priešingai: jų pilvai suapvalėjo.

Vyras ir žmona dažnai ir kūnu supanašėja. Nes jie valgo kartu ir tą patį maistą. Gal linkęs į antsvorį žmogus ir netaps atletu, tačiau jeigu jo žmona gamins sveiką maistą, jis tikrai nenutuks. Dėl mitybos įpročių šeimose dažnai kyla konfliktai. Jeigu žmona vegetarė, o vyras geria, rūko ir valgo dešras, iš pradžių sutarimui šios smulkmenos neturės įtakos. Vėliau jų santykius tai veiks ir pradės erzinti.

Jeigu žmona rūko, o vyras - ne? Įsivaizduokime, ji prisirūko, prisišveičia grybų su svogūnais ir jie bučiuojasi. Kažin, ar vyras, kuriam tokie kvapai atgrasūs, norės turėti intymių santykių su tokia žmona. Galima pasišaipyti - tai smulkmenos, bet jos tampa svarbiomis temomis. Ir vaidais. Tos temos aptarinėjamos, bet jeigu nėra išsprendžiamos, nuodija šeimos gyvenimą.

Laiminga pabaiga - supanašėjimas. Ji meta rūkyti, jis tampa vegetaru. Kokie požymiai rodo, kad pora siekia sutarti, t.y. supanašėti?

Vienas iš požymių - noras kartu leisti laisvalaikį. Kai gimsta vaikai, šeima priversta turėti vienodą laisvalaikį. Jie išvažiuoja su vaikais, pramogauja. Kai vaikai užauga, jeigu nėra bendro laisvalaikio, neįvyks supanašėjimas. Dar labai svarbu - požiūris į gimines, artimuosius. Dažniausia iniciatorė palaikyti šeimyninius ryšius yra žmona, nors būna ir priešingai. Vyrams svarbiau socialinis, viešas bendravimas, o tas uždaras šeimos ratas ilgai patikti jiems negali. Tad jeigu vyras renkasi laisvalaikį su draugais, o žmona važiuoja pas gimines, tai trukdys jiems suartėti ir supanašėti. Jų prioritetai skirsis.

Bendri pomėgiai ir siekimas daugiau pažinti, keliauti, patirti ar konservuoti agurkus žiemai ir rinkti spanguoles turbūt irgi daro įtaką susiliejimui?

Šiuo metu atsirado naujų ir svarbių tendencijų. Tai požiūris į mokymąsi. Būna toks periodas, kai sutuoktiniui reikia labai daug mokytis, pakeisti profesiją dėl karjeros. Jo sėkmė priklauso, ar šeimos nariai toleruoja šiuos dalykus. Jeigu kitas sutuoktinis nepalaiko mokslo siekimo, tai iš karto kyla konfliktinė situacija. Galimas variantas - noras prisiderinti. Bet konfliktas tik prigęsta. Kita problema: kai vienas iš sutuoktinių įgyja aukštesnę kvalifikaciją ar išsilavinimą.

Išsilavinimo cenzas gali lemti žmonių suartėjimą ir nutolimą. Lietuvoje dažnai pasitaiko, kai moteris turi aukštesnį išsilavinimą negu vyras. Ir jai tampa neįdomu su juo, darbininku, nėra apie ką kalbėti. Be to, poros supanašėjimą lemia ir socialinis statusas. Tarsi vienas kito papildymas. Yra atvejų, kai vienas sutuoktinis paklūsta ir prisiderina prie kito. Abipusio ryšio tada nėra. Prisiderina ne tik moterys, bet ir vyrai. Daug svarbiau, kad žmonės jaustųsi lygiaverčiais.

Jeigu savanoriškai pasiduoda stipresnio įtakai, gal nieko bloga? Ir pats sutuoktinis pasitempia.

Švelni moteris, pagyvenusi su gruboku vyru, tampa agresyvesnė ir piktesnė. Taip, tai ne išimtis, o greičiau taisyklė. Arba: kietas ir labai išdidus vyras, žiūrėk, tampa švelniu kačiuku. Viskas baigiasi gerai, kai pats žmogus taip nusprendžia. Tačiau jeigu nesusiderina ir nesiryžta pajudėti savo mylimojo link, tai tampa viena skyrybų priežasčių. Juk po daug metų aplanko vedybų nuobodulys, o jeigu dar prisideda priekaištai sau, kad susidėjęs su šia būtybe išdaviau save, tapau kažkuo kitu. Žmogus jaučiasi praradęs savąjį "aš". Jis negali susikurti naujojo savęs. Jaučiasi tartum apvogtas, lyg medis nupjautas.

Kokios priežastys dažniausiai nulemia tai, kad vieni patenkinti savo santuoka, kiti - ne?

Tai reikėtų vertinti atsargiai. Kiekviena pora pergyvena suartėjimo ir nutolimo periodus. Nėra taip, kad visą gyvenimą buvo artimi. Žmonės keičiasi, tarpusavio santykiai - taip pat. Kaip dantračiai sukasi, trinasi vienas į kitą ir atsiranda kitokia konfigūracija. Karšta meilė kasdien nelydi sutuoktinių. Todėl labai svarbu - stiprus vidinis ryšys. Santuoka kartais primena rusišką ir suomišką pirtį. Iš pradžių daug garų, karščio, daug vanojimosi. Po kiek laiko ramu, visą dieną gali joje išbūti. Pojūčiai geri, bet skirtingi. Reikia pasiruošti skirtybėms.

Tai visiškas supanašėjimas, kai jie turi panašias vertybes, intelektą, mitybos ir kitus įpročius - įmanomas?

Visiškas susiliejimas - ne. Nerimo ir saugumo jausmas neleidžia visiškai susilieti. Gal kartais, ypatingo artumo momentais, pavyzdžiui, orgazmo metu, trumpam atsiranda pojūtis, kad vyras ir žmona yra kaip vienas. Bet kiekvienas žmogus yra individas. Jis niekur nedingsta. Na, dar pasitaiko tokio visiško susiliejimo akimirkų meilės pradžioje. Tuomet, kai ji labai stipri ir beprotiška. Pirmoje meilės stadijoje dominuoja emocijos, suvokimo procesai būna sutrikę, viskas gražu. Tai rimta. Mes žinom ir suprantam, kad pasaulyje moterų yra daug. Kai įsimyli, supranti, kad ji yra tik viena. Po kiek laiko pasveikstame - praeina treji, septyneri metai.

Kokios poros panašios į tas, kurios nugyvena visą gyvenimą kartu?

Tos, kurių santykiai grindžiami bendrais interesais, bendromis vertybėmis, laisvalaikio praleidimu. Taip pat svarbus kasdieninių reikalų tvarkymo ritualas, kad vienas kitam keltų kuo mažesnį diskomfortą. Jeigu ji kartais palieka išmėtytus drabužius, tai smulkmena. Tačiau jeigu tai nuolat kartojasi ir jį nervina - ilgai neištvers. Nes tokios ir panašios smulkmenos lemia ilgalaikius santykius. Turbūt reikia nevisiškai suartėti ir ne per daug nutolti, kad neprarastum savo identiteto. Panašiai, kaip guma - įsitempia ir susitraukia. Svarbu nepertempti, kad nenutrūktų.