Mes tokiais gimstame ir esu šventai įsitikinęs, kad po metų kitų tai bus įrodyta mokslo bei nebebus tuščių kalbų, jog tokiais tampame dalyvaudami paraduose, įtikėję į žmonių skleidžiamą propagandą ar kitomis priemonėmis. Mano atvejis kitoks.
Neseniai atšvenčiau savo 19 – ąjį gimtadienį. Šiuo metu studijuoju mediciną. Negaliu sakyti, jog mano gyvenimas – tai nesibaigianti šventė. Toli gražu – ne. Man kiekvieną dieną darosi vis sunkiau ir sunkiau gyventi, kadangi aš negaliu būti savimi, o apsimetinėjimas tuo, kuo nesu – ne išeitis. Visuomet svajojau apie laisvę, bet su įsipareigojimais. Galimybė daryti, tai ką noriu, siekis būti tuo, kuo noriu ir nesivaržymas dėl savo orientacijos – štai kas gyvenimą daro nuostabiu ir nepakartojamu.
Klausiate, o kodėl viso to aš negaliu turėti? Atsakymas paprastas – to neleidžia aplinkybės, žmonės, nuostatos. Juk būti kitokiu Lietuvoje – nėra norma. Visuomet augau tokioje šeimoje, kuri mokė, kas yra tikroji meilė. Nežinau kodėl, bet man tai niekada netiko ir nepatiko. Nuo pat mažumės pajaučiau, kad su manimi yra kažkas ne taip, kad aš nesu toks, kokie yra kiti mano draugai.
Pajutau trauką vaikinams. Galvojau, kad čia visiems taip būna, kol esi mažas vaikas, tačiau, kai prasidėjo paauglystės metai, mano trauka vaikinams dar labiau sustiprėjo. Tuomet ryžtingai nusprendžiau susirasti merginą. Ką sakiau, tą ir padariau. Su ja išdraugavau 7 mėnesius, bet man tai buvo ne meilė, o begalinė kančia.
Ją palikau, pasakęs priežastį, kad man patinka kita. Bet po kiek laiko paaiškėjo, kad jokios kitos nėra. Prieš 2 metus pasakiau savo gerai draugei (dabar jau nebe), kad esu gėjus. Ji buvo šokiruota ir ant manęs labai supyko. O aš kaip kvailys maniau, kad viskas bus gerai, kad ji šią žinią priims teigiamai ir nesukels tokių emocijų. Bet aš klydau.
Ji pažadėjo niekam nesakyti, nors, kad ir kaip tai, jos atžvilgiu, būtų nenormalu. Praėjus keliems mėnesiams aš pastebėjau, kad draugai pradėjo kreivai į mane žiūrėti, atrodė, jog jie manęs vengdavo, o dar vėliau klasės vaikinai pradėjo mane vadinti „pydaru, gėjumi“ ir t.t.
Patyčios plėtėsi ir nusitęsė iki to, kad taip mane pradėjo vadinti vos ne visa mokykla. Aš bijodavau išeiti iš klasės, nes mane stumdydavo, bijojau vienas išeiti į miestą, nes visuomet išgirsdavau garsių replikų. Slinko visi metai, kai buvau žeminamas. Nepadėjo niekas - nei pareiškimai, nei tėvai, nei socialinė darbuotoja...
Aš noriu pasakyti tik viena – kad pagaliau būtų atkreiptas dėmesys į tokius žmones kaip aš. Mes tikrai nesame išsigimę ar nesveiki. Tiesiog tokią nuomonę jūs susidarote tuomet, kai su tuo nėra tekę susidurti. O ar kada susimąstėte, galbūt jūsų šeimoje augantis vaikas taip pat yra netradicinės orientacijos?
Patikėkite manimi, aš žinau, ką šneku. Šiuo metu bendrauju su tokio pat likimo paaugliais kaip aš. Kiekvieną dieną gaunu žinutes su prašymais padėti, nes jie bijo visuomenės reakcijos, gėda prieš tėvus ir draugus. Atrodo, o kodėl čia reikia viešintis? Jei esi toks, tai bent niekam nesakyk ir nesiviešink!
O todėl, nes gėjai nori būti suprasti, nori mylėti, nepaisant žmonių reakcijos, jie nori normaliai integruotis į visuomenę kaip tikri piliečiai. Na, pavyzdžiui, jei sakote, kad tai nesveika, kad gėjumi tampama tuomet, kai yra propaguojami paradai ir panašūs dalykai.
Tačiau kodėl jūs, heteroseksualai, netampate gėjais, jei aplink tai matote, skaitote? Visais laikais buvo gėjų, lesbiečių, tačiau visa tai buvo tabu, nes žmonės apie tai dar daug ko nežinojo. Juk kiek yra valstybių, kur į tai yra žiūrima normaliai ir priimtinai. Tikiu, kad tokia diena ateis ir į Lietuvą.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP GĖJUI INTEGRUOTIS Į VISUOMENĘ?
Pradėkime nuo to, kad reiktų atskirti siekį būti vertingam nuo savęs demonstravimo. Manau, kad kai kam gali pasirodyti, jog jūsų laiško pradžia kažkiek prieštarauja tam, ką rašote pabaigoje. Jūs pradedate prielaida, kad jūsų laiškas „daugeliui sukels pasipiktinimą ir diskusijas“. Toliau jūs rašote, kad norite „kad pagaliau būtų atkreiptas dėmesys į tokius žmones kaip jūs“ ir... Staiga pasakote, kad gėjai „nori normaliai integruotis į visuomenę kaip tikri piliečiai.“
Pagalvokime kartu. Jeigu pilietis nori „integruotis“, tai kam jam kelti pasipiktinimą ir diskusijas? Ir kam jam kreipti į save dėmesį? Jei kepėjas gerai kepa bandeles, o siuvėjas kokybiškai siuva rūbus, jie ir taip, be jokio visuomenės dėmesio, yra integravę save į visuomenę. Ir greitosios pagalbos gydytojui, ir ministro patarėjui nereikia garsiai šaukti apie save, kad liktų visuomenės dalimi. Jiems užtenka būti tuo, kas jie yra, ir jiems net nesinori nieko piktinti. Greičiausiai jie netgi jaustųsi nejaukiai darbo metu atsidūrę prieš televizijos kameras.
Juk visais laikais tie, kas keldavo pasipiktinimą ir kreipdavo į save dėmesį, niekaip į visuomenę nesiintegruodavo. Juos visuomenė dažnai ištremdavo, susodindavo už grotų ar net degindavo ant laužo. O dabar iš jų šaiposi, tarkime, spauda nuolat šaiposi iš politikų.
Kažkokia instinktyvi savisaugos jėga mumyse nuo mažumos sako mums – nori integruotis - būk kaip visi, neišsiskirk. Jei tu kažką moki daryti - anksčiau ar vėliau tave įvertins. Taigi, tenka pripažinti: „Nori būti pastebėtas - būk reikalingu žmonėms, o ne išsiskirk. Pradėsi garsiai rėkti - tuomet visuomenė gali net nubausti. Nori ramaus gyvenimo nieko nemokėdamas daryti – gaila, na, tad bent neišsiskirk. Liksi nematomas, nelabai vertingas, bet užtat saugus.“ Išeina, kad tie, kas siekia dėmesio, ieško iššūkių, kurie turėtų pakelti vertės jausmą: „Aš jūsų nebijau!”
Taigi kaip kitaip galima suprasti elgesį, sukeliantį visuomenės dėmesį (tarkime, paradą), negu kaip rizikingą siekį būti pastebėtam? O tas siekis, matyt, susijęs su savo vertės pajutimu. Tai nėra kažkoks blogas ar smerktinas siekis. Manau, kad lygiai tais pačiais siekiais vadovaudamiesi į paradus eina ne tik gėjai, bet ir feministės, naciai, žalieji, įvairių politinių partijų šalininkai. Jie iš tiesų „nori atkreipti į save dėmesį“, tačiau ne dėl integracijos į visuomenę. Čia galima įžiūrėti psichologinės kompensacijos mechanizmus.
Kas atsitinka gėjui berniukui, kai jis atranda, jog yra kitoks? Jis jaučiasi ne toks vertingas, kaip kiti. Todėl jį bet kada gali pašiepti, pažeminti. Jis ima slapstytis, bijoti. Bando apsimesti, kad yra „natūralas“. Jūs visa tai puikiai žinote. Anksčiau ar vėliau jis atranda būdą kompensuoti savo nepakankamos vertės jausmą.
Vienas iš būdų yra susiburti su kitais, tapti, tarkime, gėjų judėjimo aktyvistu ir kartą per metus per paradą „atkreipti į save visuomenės dėmesį“. Kas, žinoma, homofobiškose visuomenėse sukelia agresyvią homofobų reakciją. Kviečiama policija, kartais būna smurto. Vargu ar iš to gaunasi kažkokia integracija. O iš ko ji gaunasi?
Ji gaunasi ten, kur žmonės tiesiog nepastebi, kokios tu orientacijos. Jiems tai neįdomu. Nepaisant didelio homofobų kiekio Lietuvoje, jie vis dėlto nesudaro daugumos. Žinoma, tokių vietų, kur jų dar mažiau, pasaulyje yra - tarkime, dideli miestai Kalifornijoje ar Vakarų Europoje. Čia svarbiau ne tai, ką tu įsimyli, o kas tu esi. Identiškumas nesiejamas su tuo, ar tu gėjus ar „normalus“, o su tuo, kad tu esi toks unikalus Džonas ar Meri. Mokantis šokti ar dainuoti, programuoti ar statyti namus. Draugiškas ir atviras ar uždaras ir šykštus.
Tiesiog lytinė orientacija kaip priklausymo visuomenei kriterijus nukrenta, lyginant su kitais kriterijais. Pateiksiu analogiją. Tarkime, štai virto vištos kiaušinio būsena - ar jis tinka mūsų stalui - nustatoma ne pagal tai, iš kokio galo kiaušinis buvo luptas. O iš to, kiek jis yra išviręs. Kriterijus „skystas- kietas“ yra svarbesnis, nei kriterijus „luptas iš buko galo - luptas iš aštraus galo“. Taigi ne homofobiškose visuomenėje tavo orientacija tokia pat neįdomi, kaip ir nulupto kiaušinio galas.
Ar galima pasakyti, kad tokios visuomenės reikia tiesiog sulaukti?
Kada nors Vilnius virs San Francisku ar Amsterdamu... Gal paradais, politine kova išvis nieko nepasieksi? Žinoma, kad ne. Jeigu visuomenėje yra konstitucijos, įstatymų ir potvarkių keliama grėsmė homoseksualams, politinė kova yra tiesiog būtina - kaip ir kiekviena mažuma, ji turi išsikovoti savo politines teises. Tačiau jei politinė ir įstatyminė bazė jau palaiko mažumų teises, t.y. jie nėra oficialiai diskriminuojami, reikia paklausti savęs: ko aš iš tiesų noriu?
Aš manau, kad atsakysite jūs šitaip: „aš noriu jaustis pilnavertis visuomenės narys“. Beje, kartu su jumis tą patį pasakytų milijonai kitų jaunų žmonių, kokios lytinės orientacijos jie bebūtų. Jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu – reiškia jausti bendrumą su visais. O ne išskirtinumą. Išskirtinumas egzistuoja ir taip, jo nereikia kurti.
Jūs iš prigimties esate gėjus, turite tam tikrą veido formą, unikalią genetiką, nepakartojamą pirštų antspaudų raštą, balsą ir akių spalvą. Jūsų sukurti dalykai irgi bus nepakartojami. Jums nėra būtina stengtis išsiskirti. O štai pajusti bendrumą jums reikia išmokti. Ir tai pasiekiama, kai jūs imate daryti kažką labai gero.
Nereikia nė minėti tų garsių homoseksualių rašytojų, kompozitorių, aktorių, dailininkų ir roko atlikėjų, kuriuos visi žino. Jie nesistengė išsiskirti, o stengėsi surasti bendrumą su pasauliu per savo kūrybos vaisius. Štai dainuoja „Queen“ solistas Fredis Merkuris - ir salė jaučia bendrumą su juo. Štai skamba Čaikovskis ir šoka gulbės baleto scenoje - ir žmonės šoka kartu su juo. Ir niekas tuo metu negalvoja, ką buvo įsimylėjęs vienas ir kitas. Na, gal koks vienas kitas homofobas ir galvoja.
Tačiau žodis „homofobas“ turi šaknį „fobos“, kuri reiškia „baimę“. Ar verta galvoti apie tuos, kurie jūsų bijo? Tegu jie sau bijo. Jums gi svarbesni dalykai priešų akis iškyla - integruotis į visuomenę. Nejaugi saujelė bijančių jūsų žmonių gali jus sustabdyti?
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
