Tarkime, elektroninį susirašinėjimą, kuris kas mėnesį tampa vis nuoširdesnis ir švelnesnis. Arba romantišką draugystę su bendradarbe – kartu išgeria kavos, o kas čia blogo? Gal iš šalies tai ir panašu į romano pradžią, tačiau čia jūsų požiūris toks sugadintas. Jaunas vyras stengiasi skenuoti savo sąžinę. Sąžinė vizualiai švari.
Savaime suprantama, mes galime atlikti rokiruotę. Jauna moteris taip pat moka rašyti elektroninius laiškus. Jos žavesys ir gebėjimas prikaustyti žvilgsnį niekur neišnyko, o kad ginklas neužrūdytų, iš jo retkarčiais būtina iššauti – kad ir į varnas.
Kartais lengvas pradinis situacijos dviprasmiškumas išsisklaido be jokių nuosėdų, o kartais – niekur nedingsta ir palaipsniui ant puikių santykių pradeda mesti šešėlį.
Ką gi, realios grėsmės šeimai kyla ir iš kažko visiškai kraštutinio ir nekalto, užsimezgusio visiškos gerovės laikotarpiu. Tikslinti bėdos ir kaltės proporcijas reiktų kiekvienu atveju atskirai.
Vis dėlto tokios patirties ir po ja slypinčių psichologinių mechanizmų universalumas tiesiog stebina. Iš šalies atrodo taip, lyg daugelis – na, praktiškai visi – stengiasi apsunkinti gyvenimą sau ir savo artimiesiems.
Ne tai, kad biologiniu požiūriu (biologine prasme žmogus yra poligamiškas), o laikantis tam tikrų patriarchalinių normų žmogus iš pradžių ieško sau partnerio, vėliau suka lizdą ir susilaukia atžalų, tada sklandžiai pereina prie vaikaičių auginimo. Visa tai derinama su puikiai etapais suskirstyta profesine veikla: patirties įgijimas ir įsisavinimas, patirties panaudojimas, patirties perdavimas.
Iš kitos pusės, moksle ir darbe sveikintinas ir etapų susiliejimas. Paprasčiau tariant, labai palankiai vertinamas mokymasis ir tuo pačiu atliekama praktika. Ir mokytis geriau ne kelio pradžioje, o visą laiką. O ir patirtimi dalytis kai kuriems pavyksta kone ne nuo pat jaunystės.
Taigi, gerai, kai jaunystėje yra šiek tiek brandos. Gerai, kai brandžiame amžiuje, o ir senatvėje, išsaugoma šiek tiek jaunatviškumo. Žinoma, blogai, kai pažeidžiamos proporcijos ir supainiojami vaidmenys. Tačiau, vienaip ar kitaip, žmogus jaučiasi tuo pat laiku skirtingo amžiaus ir skirtinguose gyvenimo etapuose.
Todėl jauname sutuoktinyje ir ką tik iškeptame tėvelyje šmėsteli bebarzdis jaunikis, o kartais – didaktiškai nusiteikęs senis.
Štai, tarkime, visiškai jaunas vaikinas ir mergina kažkaip pradeda bendrauti taip, lyg jie drauge būtų nugyvenę daugybę metų – susigiminiavo ir jau šiek tiek vienas nuo kito pavargo. Su kitais jie kitokie – jauni, pavyduliaujantys, aistringi. Tačiau jų santykiai klostosi štai taip, nes jie vienu laiku daug ką išgyvena.
Ką reiškia šis vienalaikiškumas? Kalba eina apie tam tikrą sielos organiką; apie tai, kad skirtingos sistemos negali funkcionuoti izoliuotai ar paeiliui. Jos viena kitą palaiko. Jauna laiminga moteris ir motina per dieną sulaukė tam tikros vyriško susižavėjimo porcijos ir atnešė tai į šeimą, kaip bitė į avilį. Kaip sakė vienas filmo „Mimino“ herojus: „Jeigu jam bus gerai, tai ir man bus gerai. O jeigu man bus gerai, tai ir tau bus gerai“.
Idealiu atveju santuokinė išmintis pasireiškia visišku pasitikėjimu: aš žinau, kad tau reikia šių susižavėjimo porcijų, tai tu eik ir gauk jas. Beje, čia ne viskas taip švaru trečiųjų asmenų atžvilgiu, bet šiandien mes į šiuos niuansus nesigilinkime.
Čia yra kažkas labai artimo Platono „siela prisimena“ – apie pirminį patirties vienalaikiškumą, apie tai, kad kūdikio siela jau žino apie brandą ir senatvę, beliko tik išgryninti patirtį. Pragyvenimo vienalaikiškumas yra pačioje mūsų kultūros - ir mūsų gyvenimo – šerdyje.
