aA
Jis ir ji_5
Reakcija “priimu- atmetu“ – labai natūrali. Mes su ja gimstame. Patiko tai, ką laikome burnoje - laikome. Nepatiko - išspjauname. Patiko mamytės pienas, žvilgsnis ir šypsena - gurgiame, šypsomės jai ir glaudžiamės. Nepatiko – spardomės ir rėkiame. Todėl pačioje užuomazgoje mes jau instinktyviai turime savyje šią „valgyti- spjauti“ programą. Ją turi visi gyviai, netgi mažyčiai apvalūs padarėliai- amebos.

Tačiau jei mes visą gyvenimą reaguotumėme tik principu „priimu- atmetu“, taip ir liktumėme amebos.

Augdami mes išmokstame, kad yra dar ir šiaip dalykų – nebūtinai labai gerų, bet ir nebūtinai blogų. Jie nepanašūs į mamytę: lempa, kaladėlė, kilimas. Tėvas. Akmenukas ir kamštis nuo vaistų buteliuko. Broliukas ir kita mergaitė pliaže. Mes šiais dalykais tiesiog domimės. Mes tyrinėjame juos akimis, nosimi, burna, o kai išmokstame - rankomis. Viskas, kas nėra nei miela, nei bloga, bet tiesiog įdomu - yra pabuvoję mūsų burnose. Ir viskas yra suklasifikuota kiek sudėtingiau nei „gera- bloga“.

Aišku, kai kas nepasiduoda mūsų valiai - tai kitos asmenybės. Jos neleidžia savęs kišti į burną ir griauti. Jos pabėga. Jos juda savarankiškai ir parodo mums, kad yra gyvi. Tokie, kaip mes.

Tačiau tuomet mes dar labiau įsitikiname, kad pasaulyje yra labai daug objektų ir subjektų, o su jais - daug spalvų, daug pojūčių, daug garsų, skonių ir kvapų.

Visa tai lydi emocijos. Pasaulis nusidažo emociniu žemėlapiu. Pametėme žaislą - graudu. Astsirado žaislas - džiugu. Nepasiduoda užmaunamos pedkelnės –pikta. Asmenybė atėjo - įdomu. Bendrauti – kartais baisu, kartais pikta, o šiaip - smagu.

Bet jei mes remtumėmės tik emocijomis, tai visi būtumėme nepaprastai audringos isteriškos būtybės. Šuniukai kažkokie.

Jis ir ji

Bet ne. Trečias mūsų pasiekimas - gyventi ne vien pojūčiais bei emocijomis. Mes išmokstame viską pavadinti. Nes klausinėjame „kas čia?“ Maža to, mes išmokstame ir priežačių – pasekmių. Mes padarome tai, kai klausinėjame „kodėl?“.

Jei jūs normaliai psichiškai vystotės, į žmonių santykių pasaulį ateinate pasiruošę ne tik jį mylėti - nekęsti, bet ir pažinti.

Tačiau lieka sritis, kurioje viskas tarsi lieka supaprastinta. Tai yra žmonės, kurie mums yra svarbūs ir brangūs. Arba tie, kurių mes trokštame. Prie kurių prisirišame. Ir nekenčiame. Tai – tėvai, vaikai, draugai, priešai ir pirmos meilės.

Čia mūsų psichika padaro kažkokį triuką: mes liekame linkę tiktai į emocinius vertinimus. Mes netgi nesigiliname į šių žmonių sandarą. Mes priimame šią sritį neskirdami niuansų. Mums tarsi reikia palikti šioje vietoje mažą rojų ir mažą pragarą. Ne tik paauglystėje. Ką jūs. Netgi vedus. Netgi pragyvenus kartu daug metų. Mumyse tarsi lieka gyventi kūdikis...

„Mano mamytė- pati gražiausia“.
„Mano tėvelis- pats stipriausias“.
„Mano vaikutis yra angelas“.
„Šitos pamaivos nekenčiu“.
„Mane verčia vemti nuo šito krokodilo“.
„Ji nuostabi“.
„Jis nuostabus“...

Prisiminkite pirmąją mokytoją ir nemėgstamiausią klasės mokytoją. Jūs pamatysite, kad tai, kas emociškai labai nuspalvinta, atmintyje yra arba idealizuota arba karikatūriška. Tai – ne realybė. Tai labai schematiškas realybės žemėlapis.

Jis ir ji

Jūs galite įsivaizduoti, kad vyras, gaminantis darbe mikroschemas, gamintų jas schematiškai? Kad jo sūnus, rašantis kompiuterio programas, rašytų jas storu teptuku su akvareliniais dažais? Kad jo žmona, dirbanti ekonomiste, skaičiuotų balansą iš akies?

Bet namuose jų vienas kito matymas yra būtent schemaiškas! Santykių srityje jie ne inžinieriai, ne programuotojai ir ne ekonomistai. Jie yra vaikai, kurių rankose - stori teptukai.

„Ateik čia, mano katyte...“
„Užkniso mane tie įkyrūs tėvai“,
„Iš šono jis panašus į Melą Gibsoną“,
„Kaip jis bjauriai čepsi“,
„Ji- pati gražiausia...“

Taigi mes tarsi specialiai nediferencijuojame, neskiriame, nesmalsaujame toje srityje, kuri mums lieka emociškai svarbi - mūsų artimuose santykiuose. Čia mes kartais net neieškome priežasčių, neieškome naujų pavadinimų, neuostome, nečiupinėjame, neragaujame su liežuviu. Nedarome to, ką darėme kūdikystėje… Viskas – iš akies, nes ir taip aišku.

Norite susitaikyti su priešu? Tapkite kūdikiu ir tyrinėkite jį kūdikio akimis.

Pagal šį principą kelias į susitaikymą eina visai ne taip, kaip įsivaizduoja žmonės. Daug kas mano, kad jei tu nekenti savo sutuoktinio, tėvo ar vaiko, bendradarbės ar kaimynės - pradėk juos mylėti. Pakeisk emocinę reakciją nuo „nekenčiu“ į „myliu“. Tačiau tai isterija. Taip, klasikinis isterijos triukas - nekenčiamą dalyką imti dievinti. O po to – vėl nekęsti. Masinės šios isterijos atgarsiai lydi krepšinį, karus, prezidentų skandalus...

Žmonės nemaloniai reaguoja į mintį kreiptis pas psichoterapeutus, nes jiems atrodo, kad kalba eis apie jų nebrandumą. Tačiau kai kuriose srityse mes visi be išimties liekame nebrandūs. Visais kitais atžvilgiais mes liekame gerbiamos brandžios asmenybės - inžinieriai, programuotojai, ekonomistai ir kt. Tiesiog santykiai- tai vietinis, lokalinis nebrandumas. Maža mūsų psichinio gyvenimo dalis. Ir joje bręsti taip pat būtina.

Kelias į susitaikymą eina per kalbą. Per tuos pačius „kas čia?“ ir „kodėl?“

Jis ir ji_7

Sėdi vienas prieš kitą kabinete vyras ir žmona. Santykiai – kaip sustingusi nuo ledo upė. Jie jau daug metų įsitikinę, kad sutuoktinis - egositas. Ir būti su juo nemalonu. Ir yra grėsmė, kad iš „saldainiuko“ jis tuoj virs „kaka“. Ir tuoj jį teks išspjauti, t.y. išsiskirti. Bet kadangi jie dar turi vilčių bei sveiko proto, tai supranta, kad skyrybos kainuos jiems labai brangiai. Ir jie ieško pagalbos.

Ji ne tame, kad vietoj nepykantos jie staiga imtų vienas kitą mylėti. Meilė gali ateiti. Bet pirma jie turi subręsti šioje vietoje, kur yra jų dviejų santykiai.

Ši pagalba pirmiausiai turi atgaminti jų konfliktus ir parodyti juos jiems patiems. Kaip? Pavyzdžiui, taip.

Ir šaukia vyras: “tu apskritai manimi nesidomi!” O žmona verkia- “Girdite?- jis vėl ant manęs šaukia“.

Psichoterapeutas klausia vyro: „Ir kas gi čia?„ „Pyktis“. „Ir kodėl jis toks stiprus?“ „Kodėl dėmesio trūkumas jums toks svarbus?“
„Man vaikystėje mama visai neskirdavo dėmesio“.
„Ar visuomet žmona neskiria jums dėmesio?“
„Kartais skiria“.

Psichoterapeutas - žmonai: “O ką jūs jaučiate?“ - „Nuoskaudą“.
„Ir kodėl ji tokia stipri?“
„Ant manęs vaikystėje taip šaukdavo tėvai“.
„Ar visuomet vyras ant jūsų šaukia?“
„Kartais jis man sako malonius dalykus“.

Atkreipkime dėmesį - nuo karikatūriškų suledėjusių santykių po truputį vystosi labiau pilnas, labiau turtingas jų intymaus pasaulio vaizdas. O jeigu įsijungia jų natūralus kūdikystės instinktas - smalsauti, tyrinėti ir domėtis savimi ir sutuoktiniu - ledas pajuda. Ir ima tirpti.

Jūs turbūt pastebėjote, kad kiekvieną pavasarį, nepaisant jokių šalčių, ledas vis vien ištirpsta? Aš stebiu tai jau daug metų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių (171)

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau...

Makabriškomis laidotuvėmis garsėjantys tibetiečiai šlykštisi mums priimtinu laidojimo būdu (12)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Prasidėjo masiniai darbuotojų atleidimai: kam labiausiai verta sunerimti (49)

Praeitą savaitę Užimtumo tarnyba pranešė apie Lietuvos įmonėse numatomus masinius darbuotojų...

Tapinas: jeigu jau galime žveją nukelti girtą nuo ledo, tai gal galime ir prezidentę į Rygą nuskraidinti (441)

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl lėktuvo gedimo nevykti į Latvijos...

(Ne)skanūs lietuvio nuotykiai Berlyne: teko valgyti skalbykloje, autobuse ir net pasakų namelyje (2)

Dažniausiai keliaudami kur nors pavalgyti galvojame tik apie maistą – kad jis būtų skanus,...

Skvernelis įstrigo Briuselyje: atskristi pasisekė. Grįžti, deja, jau nepavyks papildyta (365)

Belgijoje viešintis premjeras Saulius Skvernelis susidūrė su nemalonumais.

Būdai sužinoti moters charakterį, neuždavus jai nė vieno klausimo (6)

Sakoma, kad kiekviena moteris – neištirta žemė, suprasti jos nepajėgus nė vienas pasaulio...

„Google“ sugalvojo originalų būdą tiekti Afrikai internetą (2)

Atvesti į Afrikos kaimo vietoves greitaeigį, plačiajuostį internetą daugumai tą padaryti...

Panevėžio ir Prienų klubų siekiams pasipriešino „Žalgiris“ (41)

Pirmadienį vykusiame Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) visuotiniame susirinkime netrūko įtampos....

Darbo laiko trumpinimas: ne visi lietuviai norėtų gauti tiek pat, bet dirbti mažiau (117)

Didžioji dauguma lietuvių norėtų, kad jų darbovietė sutrumpintų darbo valandas , palikdama tą...