Domiuosi psichologija, skaitau daug knygų, analizuoju situacijas ir žinau, jog reikėtų atsiriboti nuo kito žmogaus emocijų ir nuotaikų, juk nesu už jas atsakinga. Tačiau ką daryti, jei draugas nuolatos mane įžeidinėja? Vadina pačiais šlykščiausiais žodžiais, negaliu jų čia net išvardinti. Jo nuotaikos keičiasi kiekvieną akimirką, ir rodos, kad kai jam būna pykčio priepuoliai, jis nebepamena nei ką sakė, nei nuo ko susinervino...
O nervinasi dėl bet ko, kas vyksta aplinkui. Ir kalta, žinoma, dėl visko esu aš (kad jis nesportuoja, kad jo marškiniai neišlyginti, kad aš pažvelgiau ne taip, kad gatvėje praėjo išvaizdus vaikinas ir nesvarbu, aš jį mačiau ar ne, jis jau mane kaltina, kad aš to vaikino geidžiu).
Net jeigu kiti žmonės jį sunervina, tai aš esu atpirkimo ožys. Po kiekvieno įžeidimo, po kiekvieno pykčio priepuolio bandau kalbėtis su juo, o jis viską neigia - esą viską interpretuoju savaip ir matau viską per savo prizmę. Kaip jau minėjau, jis net nepamena, kas įvyko...
O tarp tų priepuolių jis būna mylintis, atsidavęs, nieko negaili. Toks vaizdas, kad jis nori būti blogu. O aš jaučiuosi absoliučiai priklausoma nuo jo nuotaikų... Ir be galo pavargusi emociškai... Taip, buvau ir daiktus susirinkusi, pateikusi ultimatumą. Nieko.
Žinoma, nenoriu jo pakeisti, bet manau, kad toks staigus nuotaikų kitimas, agresijos priepuoliai, užsimiršimas, nėra normalūs. Siūliau apsilankyti pas psichologą, tačiau vėl buvau apšaukta, kad jį laikau išprotėjusiu... Bet juk akivaizdžiai matosi, kad jame labai daug neišspręstų problemų ir vaikystės traumų. Noriu padėti, kalbėtis, jei jis man tik leistų, bet tuo pačiu metu žinau, kad jo kompleksai su manimi visiškai nesusiję ir neturėčiau prisiimti psichologo vaidmens.
Ko siekiu gauti šiuo laišku? Manau, kad yra daug žmonių porose, kurie kenčia nuo antros pusės įžeidinėjimų ir agresijos. Tačiau meilė juos, kaip ir mane, laiko šalia to žmogaus. Nesu auka ir nenoriu ja būti. Man kyla klausimas, kur yra riba tarp savigarbos ir to, kas vadinama „būti atlaidžiu kitam, būti pakančiam“? Kur baigiasi savigarba ir prasideda savęs žeminimas, nemeilė sau?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
JAUČIUOSI ABSOLIUČIAI PRIKLAUSOMA NUO JO NUOTAIKŲ
Džiugu, kad pradedate laišką žodžiais „išgyvenu labai sunkų laikotarpį ir apsisprendimų metą“. Tai reiškia, jog žiūrite į situaciją kaip į laikiną, tarpinę, pereinamą. Jūs judate į priekį. Tačiau šiame judėjime atsiranda kryžkelių. Kuomet svarbu apsispręsti, jūsų atveju - dėl ribos tarp savigarbos ir pakantumo.
Iš tiesų ši riba neretai būna peržengiama, kadangi mylintys žmonės periodiškai praranda save kitame ir vėl atranda save. Tarsi kartais juos veiktų siekis ištirpti - meilė kitam, o kartais - susirinkti - meilė sau. Gaunasi savotiška emocinė švytuoklė, kuri supasi skirtingu ritmu skirtingai porai.
Meilės srityje ji apima kelis dalykus:
Aš atsiduodu tau altruistiškai, pamiršdamas save;
Aš reikalauju, kad tu atsiduotumei man, pamiršdama save;
Aš nuo tavęs priklausau ir bėgioju tau iš paskos, tu traukiesi;
Tu bėgioji man iš paskos, aš traukiuosi;
Aš tavimi žaviuosi;
Aš tavęs nekenčiu;
Man užėjo didelis geismas, o tu šalta;
Tu nori sekso, o aš pavargęs.
Tokie svyravimai gali vykti kelių dienų periodu, o gali - kelerių metų ir net dešimtmečių - nelygu, kokio temperamento žmonės susitinka – statiški ar dinamiški.
Jūsų draugas aiškiai dinamiškas, jo nuotaika ryškiai keičiasi, o jūs stabilesnė. Todėl jums sunku suprasti, kad kartu su nuotaika keičiasi ir jo santykis su jumis. Jausmų žmonės neretai painioja emocijas ir jausmus. Tuo metu, kai juos užvaldo pyktis ar liūdesys, jiems atrodo, kad taip buvo visą jų gyvenimą; kad nei jie jūsų, nei jūs jų nemylite, niekada nemylėjote ir nemylėsite. Pasekmė - pavyduliavimas, kritika, niurzgimas, priekabiai.
Ar jie tuo metu myli? Jiems tai nežinoma. Tikriausiai, taip. Tik gilus jausmas - meilė - jiems lieka „užpiltas“ tuo metu užeinančios emocijos ir jie patiki, kad jų momentinė nuotaika - tai ir yra pasaulis.
Tačiau tai priklauso ne tik nuo žmogaus temperamento, bet ir nuo to, kokia yra tarp jūsų meilė. Ne kiekviena meilė turi tokius svyravimus. Tarkime, meilė - prieraiši draugystė ar meilė - įsipareigojimas yra gana stabilūs. Skirtingai ir su emocine distancija - artimieji; giminė; pažįstami bei draugai; bendradarbiai ir klientai; nepažįstami.
Todėl emocijų žmonės būna stabilesni su savo draugais bei nepažįstamais, užtat nepaprastai daug emocijų išlieja savo artimiesiems. Artimuose žmonėse jie nesąmoningai atranda tėvą ir mamą, ir lyg kūdikiai tikrina jų ribas, tai myluodami, tai spardydami, tai glostydami, tai kandžiodami.
Ir jų aistringa meilė apskritai pasižymi smarkiai svyruojančia „švytuokle“. Ji padeda jiems ne tiek atsiduoti kitam, kiek nuolat balansuoti tarp „myliu „ ir „nekenčiu“ nei per daug atsiduodant, nei per daug liekant savyje.
Būna ir visiškai „bejausmio“ temperamento žmonių, kurie išlieka stabilūs santykiuose dešimtmečiais ir labiau mėgsta būti arba visai vieni, arba gyvena dėl įsipareigojimų. Ilgainiui jie prisiriša, tačiau nuotaikos nesvyruoja, tų nuotaikų tarsi išvis nėra. Meilė daugiau suvokiama kaip įsipareigojimas rūpintis; o prieraišumas - kaip baimė likti be partnerio. Įžvelgiu jūsų meilėje būtent tokius - prieraišumo - požymius.
Galima pasakyti, kad jūsų situacijoje taip pat vyksta ir jūsų jausmo svyravimai, tik šiuo metu jie gana lėti - jūs, kaip statiškesnis žmogus, dabar esate labiau praradusi save savo drauge. Todėl netrenkiate dažnai durimis, o daiktus buvote susirinkusi tik kartą ir neilgam. Tačiau jūs jau tai padarėte, nes suvokiate, jog tapote perdėtai priklausoma ir galima tikėtis, jog jūsų „švytuoklė“ tuoj pradės judėti atgal - link savęs atgavimo, meilės sau.
Savigarba ir yra tas jausmas, kuris verčia mus neužmiršti savęs ir laiku pasakyti: „stop - čia aš jau per daug save prarandu“. Tuomet vietoj altruistiško atsidavimo ekstazės pradeda veikti kitas - teisingumo - jausmas. Jo požymis - mes jaučiamės švarios sąžinės būsenoje, o tas, kuriam mes buvome atsidavę, virsta mūsų skolininku; jo sąžinė, mūsų akimis, turėtų būti nešvari ir mes tariame: „Ar tu bent suvoki, kiek man reikėjo su tavimi kantrybės?“.
Taip ir yra. Dauguma nuotaikų žmonių, nepaisant savo nenoro atsiprašyti, jaučia tai, ir visgi anksčiau ar vėliau pripažįsta: „žinau, nelengva tau buvo su manimi... man labai gaila“. Kartais tokių žodžių reikia ilgai laukti, o kartais jie tai padaro jau kitą dieną po savo itin audringos emocinės reakcijos.
Ar galima jausmų žmonėms kažkaip padėti? Psichiatrai įsikiša tuomet, kai svyravimai tarp pakilimo ir prislėgtumo („du poliai“) tęsiasi savaitėmis ir jau trikdo mąstysenai - tai taip vadinamas „bipolinis sutrikimas“. Tuomet žmogui skiria „normotimikus“ - nuotaiką veikiančius vaistus. O jei nuotaikų svyravimai nesiekia psichinės ligos lygio, o yra tik temperamento savybė - tuomet psichiatrija nesikiša.
Psichologai ir psichoterapeutai, deja, reikalauja, kad žmogus sąmoningai suvoktų savo būseną, pats ieškotų pagalbos, ir kai tai atsitiks, jūsų draugui galima padėti po truputį aprimti. Tai būtų ilga - asmenybę brandinanti psichoterapija. Dėl to ir jūs, ir jūsų draugas turite būti jai pasiruošę.
Sėkmės jums šiais permainų ir apsisprendimų metais.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
