“Ko moteris nepasiekia žodžiais, - teigė prancūzų rašytojas Denis Diderot,– lengvai laimi ašaromis”
Visgi žmogus daug sudėtingesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Todėl ir ašarų paskirtis mįslingesnė. JAV biologas W. Frey, tyręs ašarų poveikį, rašo, kad pašalinus mokslo kankinėms, daugelio medicinos eksperimentų dalyvėms, baltoms pelėms ašarų liaukas, jų žaizdos gyja lėčiau.
Kadangi žmogus verkia dėl dviejų priežasčių: jau minėtų krislų akyse ir nevaldomų emocijų, galima ištirti “valomąsias” ir “emocionaliąsias” ašaras bei jas palyginti. “Emocionalios” ašaros turi daugiau baltymų, kurie pasigamina streso metu. Taigi, paverkę išsivaduojame nuo streso “cheminio” poveikio organizmui.
Ašaros suvilgo ne tik akis. Verkiant sudrėksta ir nosies bei gerklės gleivinė. Taigi, dirginami uoslės centrai smegenyse, kurie tampriai susiję su emocijomis. Seniau jautrios ponios, išgirdusios svarbią žinią, alpdavo, o jas atgaivindavo duodami pauostyti druskų, spirito ar dar ko nors. Šiandieną nuo nelaimingos meilės gelbsti pasivaikščiojimai prie jūros (gaivus jūros kvapas) ar parke (raminantis pušyno kvapas).
Gal todėl, kad ašarojimą valdantys smegenų centrai persipynę su emocijų centrais, apie šešis procentus orgazmą patyrusių moterų verkia.
Pagalbos prašymas ar emocinis šantažas?
Kūdikis dar nemoka kalbėti, bet jau moka verkti. Verkdamas prašo, kad juo pasirūpintų. Kūdikis išmoksta ašaromis valdyti aplinkinius ir tenkinti savo poreikius. Nenorėdami būti emocionaliai valdomi, suaugusieji moko vaikus gražiai prašyti, siūlo truputį palaukti, grasina bausti už verksmą viešose vietose, gėdina ir aiškina, kad dideli vaikai neverkia. Todėl daug kas šio emocinio spaudimo aplinkiniams būdo laikui bėgant atsisako.
Į vaiko verksmą vyrai reaguoja įvairiai. Jie gali aprėkti vaiką, supykti ant jo, gali ir pasirūpinti juo. Taip pat skirtingai reaguojama ir į moters ašaras. Kad jam nepavyktų pabėgti nuo verkiančios moters, ji turi tvirtai laikytis verkiančių vaikų gerai suvoktų emocinio šantažo taisyklių.
Toks šantažas pavyksta, jei jo auka prisiima sau kaltę dėl kito kančių. Ne kiekvienas tėvas jausis kaltas, jei vaikelis negavo ledų, ne kiekvienas vyras pasijus blogai, nenupirkęs draugei perlų vėrinio. Todėl emocinis šantažuotojas turi sugebėti įvertinti savo auką.
Vaikai tai daro vis naujai ir naujai bandydami tėvus. Moteris negali rizikuoti verkdama vis dėl kitos ir kitos priežasties. Ji turi apsispręsti, kas jai tikrai svarbu, ir dėl ko kaltas pasijus jos draugas. Bandanti ašaromis pranešti: tu manęs nemyli, nieko nelaimės, jei išgirs atsakymą: “Aha, nemyliu.”
Toks atsakymas reikš, kad ji priskyrė vyrui ne tą kaltę. Gal jai reikėjo leisti suprasti, kad jis nesąžiningas ar silpnavalis? Pagalvojusi, kuo vyras giriasi, dėl kokių priekaištų susierzina, ji tikrai būtų radusi tą kaltę, kurią šis pripažintų.
Verkti reikia mokėti
Kai penkių metų vaikas grįžta iš kiemo su mėlyne ar gumbu, o mama klausia, ar verkei, šis labai nuoširdžiai atsako: “Ko aš verksiu, jei niekas nemato.” Jis jau suvokė, kad ir verkti be rezultato - menkas malonumas. Jis taip pat pradeda suprasti, kad per daug verkti irgi negerai.
Mokanti verkti moteris tai puikiai žino.
Psichologinis eksperimentas. Kavinėje sėdi mergina. (Ne šiaip mergina, o aktorė, kurios vaidinamus jausmus ir aplinkinių atsaką į juos filmuoja tyrėjai). Prie jos staliuko prisėda vaikinas. Jis dar nespėjo nieko užsakyti, todėl lengvai gali “pabėgti”. Staiga mergina užsikniaubia ant stalelio ir ima garsiai raudoti. Rezultatas: keturiolika iš dvidešimt vaikinų tuoj pat persėdo prie kito staliuko, keturi – spruko iš kavinės ir tik du bandė teirautis apie nelaimes, užgriuvusias nepažįstamąją.
Situacija ta pati, tačiau šį kartą mergina garsiai nerauda. Ji tik žiūri į vaikiną, o jai iš akių ritasi didelės ašaros. (Prieš tai teko akis nušluostyti nosinaite, suvilgyta svogūnų sultimis.) Pasiteiravusių, kas nuliūdino merginą, kuo galėtų jai padėti, buvo šešiolika iš dvidešimties.
Šį keistoką eksperimentą užsakė viena iš Hollivudo studijų. Filmų kūrėjai ieškojo taisyklių, kaip kurti įsimintinas scenas.
Jų siūlomais principais gali pasinaudoti ir šeimyninių scenų “aktorė” bei “režisierė”.
Visų pirma, ji turi sau atsakyti, ar nori, kad ją matytų verkiančią, ar ne. Nutarusi, jog ašarų neslėps, turėtų prisiminti, kad verkti dera gražiai, t. y., neišsitepti skruostų varvančia kosmetika ir nesišnypšti nosies. Nedera ir pernelyg daug verkti. Graudinančiųjų ašarų tikslas – sukurti bejėgės ir neteisingai nuskriaustos, o ne nesivaldančios isterikės įspūdį. Todėl ašaros nejungiamos su skandalu bei santykių aiškinimusi.
Itin svaru ir tai, kad jos nėra kino filmo ar šeimyninės scenos esmė. Tai - tik įžanga į svarbesnius veiksmus: guodimą, susitaikymą, pažadą. Todėl žiūrovui arba vyrui siekiama sudaryti įspūdį, jog moteris nenori verkti, tačiau ašaros rieda pačios savaime. Taigi gražiausia ir įtaigiausio šio moters ginklo panaudojimo pabaiga ir ekrane, ir gyvenime – atleidimas ir šypsena pro džiūstančias ašaras.
Vyras jaučiasi kaltas ir atsiprašinėja, moteris jaučiasi nugalėjusi ir atleidžia. Nuostabi scena nuolat kartojama teatrų scenose. Kodėl ir namuose retkarčiais elegantiškai bei… naudingai nepaverkus?
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
