41 metų nevedęs, vienišas vyras: „Labiau vertinu kiekį, o ne kokybę ar artumą“.
„Ką aš galvoju apie seksą? Būtų neblogai, jeigu jo mano gyvenime būtų daugiau. Nors aš ir taip neblogai gyvenu. Galbūt geriau nei dauguma vyrų, jeigu „geriau“ suprasime kaip kiekį. Jeigu pagalvoju, per metus turiu vidutiniškai vieną partnerę.
„Kabinti“ moterų aš visiškai nemoku ir netgi nebandau. Tačiau darbo reikalais daug važinėju, todėl susitinku su daugybe moterų, ir kadangi jų sutinku labai daug, būtų keista, jeigu bent su kai kuriomis neatsidurčiau lovoje. Kartą aš dvi naktis iš eilės praleidau su skirtingomis moterimis skirtinguose miestuose – tokia buvo mano „meilės vasara“.
Na, gerai, greičiau jau „meilės savaitgalis“. Aš dėl nieko nesigailiu, kad ir kokie tušti būtų šie santykiai. Žinoma, pasitaikė ir blogo sekso, ir daug vidutinio... Tačiau aš vis dėlto labiau vertinu kiekį nei kokybę ar artumą.
Pastaruoju metu ėmiau linkti į monogaminius santykius, kurie trunka metus ar dvejus, o paskui baigiasi. Arba dėl to, kad pradedu jausti įtampą, arba todėl, kad ji pradeda norėti kažko rimtesnio, tada aš ant pirštų galų imu sliūkinti išėjimo link. Žinoma, gaila, kad nepasinaudoju seksu iš šono. Tačiau kai esu susaistytas santykių, mane slegia tai, kad negaliu turėti kitų santykių. Kai mes išsiskiriame, nieko nesinori.
Kažkodėl man svarbi būtent pasirinkimo galimybė, nors tai ir atrodo beprasmiška. Galbūt esmė pornografijoje? Dabar jos pilna visur, kartais atrodo, kad paprasčiau patekti į pornopuslapius, nei užeiti į pažinčių puslapį ar eiti sau kažko ieškoti.
Kartais susimąstau – o kaip ten, iš kitos pusės? Dauguma mano draugų yra ilgalaikiuose santykiuose, turi šeimas, yra laimingi. Bet ar jų santuokiniuose santykiuose liko seksualumo kibirkštis? To aš nežinau, nes neklausiu, o jie patys nepasakoja. Numanau, kad daugumai tai nepavyksta ir seksas lieka tik namų jaukumo atributu – tarsi patogi šildyklė, arba virsta pareiga.
Prisimenu vieną merginą, kurią man tikriausiai vertėjo vesti. Tačiau tada buvau pernelyg nebrandus (nors man jau buvo virš trisdešimties), kad norėčiau santuokos. Iš esmės turėčiau dėl to gailėtis, nes ji buvo nuostabi, tačiau kažkodėl nesigailiu. Norėjau pamatyti pasaulį, nebūti pririštas prie šeimos, norėjau sekso be įsipareigojimų...
Ar man teks už tai susimokėti? Man jau per keturiasdešimt ir jaučiu, kad dabar kažin ar rasiu santykius visam gyvenimui, sukursiu įprastą šeimą, turėsiu žmoną ir vaikų. Esmė ne tame, kad negaliu. Aš tiesiog bijau, kad tampu egoistišku užkietėjusiu viengungiu ir man bus pernelyg sunku keisti savo gyvenimo būdą ir būti šalia kito žmogaus, stengtis, kad santuoka būtų laiminga“.
43 metų vedęs vyras, dviejų mažamečių vaikų (šešerių ir trejų metų) tėvas: „Kartais jaučiuosi toks išsekęs, kad seksas tampa vangus ir nuspėjamas“.
„Kai atsiranda vaikai, viskas keičiasi. Skamba banaliai, bet tai faktas. Mes žinojome, kad vaikų atsiradimas taps pačiu baisiausiu įvykiu ir apvers visą mūsų gyvenimą. Ir buvome tam pasirengę. Tačiau permainos seksualiniame gyvenime atslinko nepastebėtai.
Viskas prasidėjo nuo banalaus nuovargio, mus taip išvargino kūdikio priežiūra 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, kad paprasčiausiai ne seksas buvo galvoj. Užsiimdavome juo retai ir kažkaip vangiai. Taip praėjo metai ar dveji, ir tapo aišku, kad negalime nustumti šios istorijos į tolimiausią kampą – santykiai ėmė blogėti.
Man norėjosi, kad į mūsų gyvenimą grįžtų triukšmingas, aistringas, žaismingas seksas, koks buvo iki vaikų gimimo... Taip, man trūksta ilgų ir lėtų preliudijų, prisimenu, kaip buvo puiku mylėtis nesirūpinant, kad dar kažkas gali būti namuose... Man trūksta sekso rytais. Neseniai mūsų vyresnysis vaikas užsuko į miegamąjį, kai mylėjomės... Po to mes ilgam užmiršome vienas kitą.
O kartą, kai žmona man eilinį kartą atsisakė, pagalvojau: galbūt aš paprasčiausiai jai nebeįdomus? Galbūt ji turi kitą vyrą? Gal kiekvieną naktį ji užmiega dėl to, kad pavargo besismagindama su kažkuo iš kolegų? O aš pasmerktas visą likusį gyvenimą tenkinti save žiūrėdamas pornografiją? Ar pas mus jau seniai tas dalykas – santuoka be sekso?
Tačiau paskui sužinojau, kad visų šeimose gyvenančių draugų gyvenime vyksta panašūs dalykai. Patinka man tai ar ne, tačiau mes nebegalime būti vien tik seksu užsiimančia pora. Kalbėjome su žmona apie tai.
Pasakysiu daugiau, kaltinau ją, kad ji negalvoja apie seksą, nesistengia ir apskritai nieko nedaro. Neseniai ji man paprieštaravo, kad jos vaikus auginančios draugės, esą, stebisi, kad mes mylimės kartą per savaitę, esą, iš kur tiek jėgų ir laiko... Tokių pokalbių pabaigoje mes paprastai padarome išvadą, kad mūsų ateities planuose yra punktas „dažniau užsiimti seksu“, po ko taikiai užmiegame.
Ar gailiuosi dėl pokyčių gyvenime? Kartais pasiilgstu sekso, koks jis buvo anksčiau, bet aš taip pat ilgiuosi nerūpestingo viengungio gyvenimo! Taip būna, nors labai retai. Tačiau gyvenimo, kurį gyvenu dabar, neiškeisčiau į nieką pasaulyje“.
55 metų vyras, vedęs 20 metų, du paaugliai vaikai (19 ir 16 metų): „Aš geidžiu kitų moterų, tačiau nieko nedarau, kad tai realizuočiau, ir nepasakoju apie tai žmonai“.
„Vaikai viską girdi. Kaip šikšnosparniai. O mūsų namai nėra garso nepraleidžiantis betoninis bunkeris. Todėl kai mes su žmona vienos vasaros pradžioje vieni išvažiavome į vasarnamį, pirmą kartą per ilgą laiką dulkinomės iki proto aptemimo – būtent, dulkinomės, skleisdami gyvuliškas aimanas ir garsus. Turbūt patį didžiausią palengvėjimą suteikė būtent aimanos.
Deja, tačiau seksualinis vidutinio amžiaus tėvų gyvenimas – dykuma. Seksas nedraudžiamas, tačiau ribotas: vaikų, nuovargio, biocheminės pusiausvyros pokyčių, įpratimo vienas prie kito. Aš beprotiškai myliu savo žmoną, visada ją mylėjau ir mylėsiu. Bet aš ne visada jos geidžiu, o kartais, kai aš geidžiu, ji nenori. Ji turi savo ritmą, o aš savo.
Mes pavargstame, ilgimės, o kartais paprasčiausiai ne iki to.
Vis dėlto seksu mes užsiimame kartą per savaitę ar kiek rečiau... Bet vis tiek dažniau nei tada, kai vaikai buvo maži. Mes iki šiol mylime vienas kitą, man patinka, kai ji manęs nori... Jeigu mes abu būname geros nuotaikos, net nekreipiu dėmesio į tai, kaip pasikeitė mūsų figūros, oda... Gerai dar, kad mes vis dėlto tinkame vienas kitam. Žinau daug mūsų bendraamžių, kurie ir to neturi.
Tačiau manyje yra ir kita pusė. Aš tarsi paauglys, vis dar noriu kitų moterų. Nieko nedarau, kad šie troškimai realizuotųsi, ir, žinoma, apie juos nepasakoju žmonai, bet jie yra. Jeigu sutinku patrauklią moterį, manyje būtinai kyla fantazija apie seksą su ja. Ar tai blogai? Nežinau, man atrodo, kad ne.
Aš tikrai myliu savo žmoną. Ir savo minčių bei fantazijų nelaikau amoraliomis. Neištikimybę aš veikiau pavadinsiu ne nusikaltimu, o klaida. Man pasisekė, kad kol kas iki to nepriėjau, nors gali būti, kad priežastis slypi tame, kad aš esu nepakankamai patrauklus“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
