Vienišius

„Labiau vertinu kiekybę, o ne kokybę ar artumą“,sako 41-erių, šeimos nesukūręs Georgijus:

– Ką galvoju apie seksą? Būtų gerai, jei užsiimčiau juo dažniau. Nors skųstis tikrai negaliu. Jeigu kalbėtume apie kiekybę, gal net geriau nei dauguma vyrų. Na, jeigu imtum skaičiuoti, kasmet turiu vis naują partnerę. Jeigu atvirai, „kabinti“ moterų nemoku, tačiau daug važinėju darbo reikalais, sutinku daug moterų, taigi būtų turbūt keista, jeigu bent su keliomis neatsidurčiau lovoje.

Nesigailiu dėl nieko, net jei tie ryšiai – visiškai beverčiai. Aišku, buvo ir blogo sekso, ir vidutiniško... Vis dėlto labiau vertinu kiekybę, o ne kokybę ir artumą. Tiesa, pastaruoju metu tampu monogaminių santykių, kurie trunka metus dvejus, o paskui baigiasi niekuo, šalininkas. Dažniausiai moterys ima mane erzinti arba reikalauja ko nors daugiau, todėl susirenku daiktus ir tyliai ištipenu.

Gaila, aišku, kad tuomet, kai būnu susisaistęs santykiais, praleidžiu nemažai progų, tačiau man per sunku derinti du ryšius.

Kažkodėl man labai svarbi pasirinkimo galimybė. Galbūt dėl to kalta pornografija. Jos dabar visur pilna. Kartais atrodo lengviau užeiti į tokį puslapį internete nei į pažinčių portalą.

Prisipažinsiu: kartais susimąstau – kaip ten kitoje pusėje? Dauguma mano draugų turi ilgalaikius santykius, yra sukūrę šeimas. Ar tuose santykiuose jie išgyvena seksualinę aistrą. Šito nežinau, nes neklausiu, o jie nepasakoja.

Manau, kad retam tai pavyksta, todėl seksas tampa vienu patogios buities atributu arba pareiga.

Atsimenu vieną merginą, kurią man tikriausiai reikėjo vesti. Tačiau, nors ir buvau beveik trisdešimties, nemaniau esąs subrendęs santuokai. Kaip ir turėčiau gailėtis, nes mergina buvo puiki, bet nesigailiu. Norėjau pamatyti pasaulį, nebūti pririštas prie šeimos, santykių, pareigų...

Ar teks man už tai sumokėti? Man jau per keturiasdešimt ir kaži ar bepavyks sukurti šeimą bei susilaukti vaikų. Ir tikrai ne todėl, kad negaliu. Tiesiog bijau, kad tampu tikru vienišiumi ir man bus sunku keisti gyvenimo būdą bei taikytis prie kito žmogaus bei būti laimingam.

Jaunas tėvas

„Kartais esu toks nusikankinęs, kad ir seksas būna netikęs bei nuspėjamas“,tikina 35-erių Aleksandras, su žmona auginantis trejų ir šešerių metų vaikus:

– Kai gimsta vaikai, viskas keičiasi. Skamba gal ir banaliai, bet tai – faktas. Žinojome, kad vaikų atsiradimas apvers mūsų gyvenimą aukštyn kojomis ir buvome tam pasiruošę. Tačiau permainos seksualiniame gyvenime atslinko netikėtai. Viskas prasidėjo nuo nuovargio: buvome taip „nusikalę“ 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę prižiūrėdami vaikus, kad apie seksą negalėjome net pagalvoti. Užsiiminėjome juo retai ir be aistros.

Taip praėjo keleri metai ir tapo aišku, kad nebegalime į tai nereguoti – santykiai ėmė prastėti. Norėjau, kad vėl aistringai, netikėtai mylėtumėmės – taip, kaip iki gimstant vaikams...

Taip, man trūksta lėtų ir ilgų preliudijų, prisimenu, kaip buvo gera mylėtis negalvojant, kad kas nors dar yra namuose. Man trūksta sekso ryte. Kartą vyresnėlis užėjo į miegamąjį, kai mylėjomės. Po to ilgam su žmona pamiršome vienas kitą.

O kartą, kai žmona eilinį kartą atsisakė užsiimti seksu, pagalvojau: gal tiesiog jai tapau nebeįdomus? Gal ji turi kitą? O gal mūsų santuoka jau seniai virto „ryšiu be sekso“?

Bet paskui sužinojau, kad visi vedę draugai išgyvena tą patį. Patinka mums tai ar ne, bet nebesame tik pora, užsiiminėjančia seksu. Apie tai pasikalbėjome su žmona. Pasakysiu dar daugiau: apkaltinau ją, kad tapo abejinga seksui. Ji man atrėžė, jog visos jos draugės-mamos nustebo, kad dar sugebame pasimylėti vieną kartą per savaitę. Iš kur esą imame jėgų ir noro? Po tokių pokalbių prieiname prie išvados, kad mūsų ateities planuose yra dažnesnis seksas ir ramiai užmiegame.

Ar apgailestauju dėl apsikeitusio gyvenimo? Kartais pasiilgstu spontaniško ir aistringi sekso, bet taip pat pasiilgstu ir nerūpestingo viengungio gyvenimo. Tai nutinka, tiesa, labai retai. Gyvenimo, kurį gyvenu dabar, nenorėčiau prarasti.


Suaugusių vaikų tėvas

„Trokštu kitų moterų, tačiau nieko nedarau, kad realizuočiau šiuos troškimus ir, aišku, nepasakoju apie tai žmonai“,prisipažįsta 55-erių Idenas, santuokoje gyvenantis 20 metų, auginantis 19 ir 17 metų vaikus:

– Vaikai turi ausis, o mūsų namas – ne bunkeris, su nepriekaištinga garso izoliacija. Todėl, kai su žmona vieną vasarą dviese išvykome į sodybą, krušomės iki sąmonės netekimo. Būtent krušomės, skleisdami žvėriškas dejones ir garsus. Turbūt didžiausią palengvėjimą suteikė galėjimas šūkauti.

Deja, bet vidutinio amžiaus tėvų seksualinis gyvenimas – tai dykuma.
Seksas – neuždraustas, bet ribojamas: vaikų, nuovargio, biocheminių pakitimų, pripratimo prie vienas kito.

Aš myliu žmoną ir visada mylėjau. Tačiau ne visuomet jos geidžiu, o kartais ji nenori, kai užsimanau aš. Ji turi savo ritmą, aš – savo. Mes pavargstame, ilgimės, o kartais tiesiog apie tai nė negalvojame. Vis dėlto seksu užsiimame kartą per savaitę, karatais ir rečiau. Bet vis tiek dažniau, nei kai vaikai buvo maži. Man patinka, kai žmona manęs nori. Jeigu esame gerai nusiteikę, net nematau, kaip pasikeitė mūsų figūros, oda. Žinau, draugų, kurie to jau nebeturi.

Tačiau turi prisipažinti ir apie kitą pusę. Aš kaip paauglys vis dar trokštu kitų moterų. Nieko nedarau, kad realizuočiau šiuos troškimus, ir, aišku, nepasakoju apie juos žmonai.

Jei sutinku patrauklią moterį, fantazuoju apie seksą su ja. Ar tai blogai? Nežinau, bet man atrodo, kad ne. Aš myliu žmoną, todėl minčių ir fantazijų nelaikau amoraliomis. Neištikimybė man greičiau ne nusižengimas, o klaida.

Man pasisekė, kad dar jos neapdariau. Nors gali būti, kad tik todėl, jog nesu pakankamai patrauklus.

Šaltinis
Temos
Savaitraštis „Lietuvos sveikata“