Trumpai apie mus. Esame jauna tvarkinga pora. Susituokę esame vienerius metus šešis mėnesius. Viso esame kartu septynerius beveik metus. Dirbu komandiruotėje nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgaliais visuomet kartu.
Mažylio neturime. Dėl savo planuotos kelionės į JAV atidėdavome. Tačiau dabar susiplanavę, bet vieną vakarą ji man parašo SMS, kad manęs nebemyli ir nieko nebejaučia. Kas nutiko ir kodėl taip viskas, niekaip negaliu suprasti. 100 proc. duodu, kad trečio asmens čia nėra, mūsų rate. Kad jos jausmai man yra atšalę, pastebėjau prieš 2 mėnesius.
Ji nori viena pabūti, išsikraustyti iš manęs ir viską apgalvoti. Tačiau aš nebežinau, ką man daryti, jei viskas apsivers aukštyn kojomis ir ji pas mane negrįš. Aš labai ją myliu. Prieš santuoką taip nemylėjau kaip dabar.
Kivirčų ar nesantaikos tarp mūsų nėra, jei ir būna, tai trumpalaikiai ir momentiniai. Alkoholiu nepiktnaudžiaujame. Gal patartumėte ką daryti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI ŽMONA NEBEMYLI
Manau, kad dingus žmonos meilei geriausia būtų, jei dingtų ir jūsų meilė žmonai. Kitaip jūs tampate nelaimingai prisirišusiu vyru, žūtbūt siekiančiu susigrąžinti žmoną. Ir ta pastanga meilės sau nesukelsite, nes moteris traukia laisvi, nepriklausomi vyrai. O vyras priklausomas, netgi labai „geras“, negeriantis ir ištikimas gali kelti teigiamą įvertinimą protu.
„Chemijos“ jis, deja, moteryje neužkuria, ir tuomet išeina, kad moteris vis labiau jaučiasi kalta: toks geras vyras, o manęs netraukia! Moteris kankinasi, bet savo „chemijos“ paveikti negali. Todėl moterys dažniausiai siekia, kad vyrui sužinojus apie jausmų atšalimą jie elgtųsi oriai ir nei savo perdėtu gerumu, nei paslaugumu jų grąžinti nebandytų.
Tačiau tai, ką aš jums siūlau, žinoma, neatrodo lengvai įvykdoma. Kaip jūs galite padaryti, kad jums dingtų meilė? Gerai, tuomet laukite, kol meilė natūraliai išblės. Jūs kartu jau septynerius metus, taigi aistros periodas kaip ir užsibaigė. Ilgalaikis emocinis ryšys gali egzistuoti ir ilgiau, tačiau tam trukdo kai kurie faktoriai: reti pasimatymai, bendro gyvenimo trūkumas.
Panašu, kad iki šiol jūs būtent taip ir gyvenote: būdamas nuolatinėje komandiruotėje, matydavote ją tik savaitgaliais. Rišančių jus vaikų neturite. Tokiomis aplinkybėmis ryšys tarp sutuoktinių dažniausiai silpsta. Tačiau paradoksas, bet kartais jį palaiko patologija: psichologinis sadomazochizmas, kai vienas kankina kitą, o po to jie keičiasi vietomis.
Jo rūšis - alkoholizmas, kai vienas geria, o kitas tai jį puola, tai gelbėja. Tuomet, žinoma, santykiai gali tęstis be meilės. Tiesiog meile čia vadina prisirišimą prie kančios ir gelbėjimo.
Bet pas jus ir šito nėra! Jūs nei geriate, nei kivirčijatės. Tiesiog kažkoks nuolatinis „gerumas“. Žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis esant dažniems išsiskyrimams nebelieka, kas jus sietų. Bent jau potraukių lygyje. Galbūt jus dar kažkiek sieja baimė skirtis, pagrįsta ambicija: juk jūs susituokėte, ir visi aplinkui jus laiko gražia pora. Kaip gi čia dabar paimti ir pasiskelbti, kad skiriatės?
Niekas jūsų nesuprastų, juk matomo pagrindo skirtis nėra. Tad ir baisu pagalvoti apie tokią beprasmišką žingsnį. Juk mes retai kada galime sau leisti pasakyti aplinkiniams: tiesiog dingo jausmai, ir dėl ko gyventi kartu nebeliko prasmės. Panašu, kad jūsų žmona pasielgė gana drąsiai, jei apie tai prabilo. Draugės ir giminės jos gali nesuprasti ir nepalaikyti, juk laiko jus geru vyru.
O kaip elgtis jums?
Lengviau pasakyti, kaip jums elgtis nereikėtų.
Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei jūs imtumėte užsispyrusiai bandyti žmoną susigrąžinti. Pažadėtumėte mažiau dirbti, kviestumėte eiti pas psichologus ir bandyti susitaikyti, maldautumėte nepalikti jūsų, šantažuotumėte bandymais žudytis...
Nekartosiu, jog toks elgesys nepatrauktų jūsų žmonos. Tačiau atsitiktų dar vienas nemalonus dalykas. Jūs prisirištumėte ne tik prie žmonos, bet ir prie savo kovos už jos susigrąžinimą.
Investuodamas daug jėgų į tai, kad ji sugrįžtų, jūs padidintumėte šios kovos vertę. Žinote, mes labiausiai vertiname tai, į ką įdedame daug pastangų. Ir štai gautųsi, kad daugiausiai pastangų jūs įdėtumėte ne į gyvenimą, o į bandymą sukurti „normalų“ gyvenimą. Tuomet jūsų romantinis idealas ir kova už jį pasidarytų jums tokie svarbūs ir vertingi, kad jūs negalėtumėte sustoti!
Jūs ją persekiotumėte, pavyduliautumėte, tykotumėte prie durų, sektumėte internete ir t.t. ir pan. Ir visa ši veikla pasidarytų jums svarbesnė už ją pačią (jau nekalbant, kad už jus patį). Jūs taptumėte dar vienu išprotėjusi romantiku, kenčiančiu nuo nuolat palaikomo skausmo.
Štai šito daryti, sutikite - nevertėtų.
O ką vertėtų daryti - tai išgyventi gedėjimą. Taip, kaip mes išgyvename netektis. Tiesiog leisti sau patirti ir pyktį, ir neviltį, ir liūdesį, ir tuštumą, ir kaltę, ir gėdą.
Išgyventas skausmas ne silpnina, o brandina žmogų. Galbūt dabar jums atrodo, kad tai neįmanoma, kad išgyventi išsiskyrimo skausmą - ne jūsų jėgoms... tačiau neapgaudinėkite pats savęs. Jei jūs kažkada, iš vaiko tapdamas suaugusiu, palikote savo motiną - tai galite palikti ir moterį. Net ir po septynerių buvimo kartu metų.
Išsaugokite ne šią moterį, ne santuoką su ja - visa tai tik socialiniai žaidimai. Išsaugokite savo vyrišką orumą, savo sugebėjimą mylėti ir tęsti giminę. Išsaugokite tai moteriai, kuri jus įvertins, ir su kuria jūsų gyvenimas įgis prasmę. Pratęskite save su ja savo vaikuose ir palaikykite ją ir juos, kol to prireiks. Daugiau iš vyro nieko ir nereikalaujama.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
