„Kad atitiktum reikalavimus, turi įrodyti daugiau kaip 18 tūkst. dienų nepertraukiamą darbą. Kitiems medaliams reikia mažiau, tad tai tikrai reikšmingas žygis – praleisti drauge pusę amžiaus“, - per renginį sakė Varšuvos merė Hanna Gronkiewicz-Waltz.
Laimingosios poros po vieną ėjo raudonu kilimu atsiimti savo pasidabruoto medalio su persipynusiomis rožėmis centre ir rausvu kaspinu, sveikinant ir fotografuojant artimiesiems.
Tradicija uoliai palaikoma miestuose visoje Lenkijoje – kasmet šioje katalikiškoje šalyje įteikiama vidutiniškai po 65 tūkst. tokių medalių, nurodo prezidentūra.
Tiesa, santuokos jubiliejai minimi ir kitose pasaulio valstybėse. Jungtinėse Valstijose auksinio jubiliejaus proga gautumėt pasveikinimą iš Baltųjų rūmų, o Didžiojoje Britanijoje kartelė yra iškelta aukščiau: poros be išsiskyrimų turi drauge pragyventi 60 metų, kad gautų karalienės pasveikinimą. Pati monarchė tokį jubiliejų atšventė prieš septynerius metus.
Vis dėlto jokioje kitoje valstybėje ilgaamžės santuokos nepagerbiamos prezidento medaliais, kurie dažniau asocijuojasi, pavyzdžiui, su karinėmis pergalėmis.
„Tai tikrai gan neįprasta. Neradau jokio kito (medalio), kuris skiriamas konkrečiai už santuokos palaikymą“, - sakė Megan Robertson, 54 metų programuotoja, kuri tvarko interneto svetainę „Medals of the World“ („Pasaulio medaliai“).
„Nors daugelyje šalių yra apdovanojimai už didelį išaugintų vaikų skaičių; ypač tai populiaru (buvo) komunistinėse šalyse“, - pridūrė ši britė, kuri pati santuokoje išgyveno beveik 30 metų.
Pavyzdžiui, socialistinių laikų Rumunijoje buvo „Motinos didvyrės ordinas“. M.Robertson nuomone, jis vertas savo pavadinimo, „nes norėdama jį gauti turėdavai turėti 10 vaikų“.
„Man tai skamba gan didvyriškai“, - pridūrė ji.
Lenkijoje medalis už ilgą ir tvirtą santuoką buvo įsteigtas 1960 metais, valdant komunistams, ir didele dalimi yra tų laikų produktas, sakė socialinės istorijos specialistas Marcinas Zaremba.
„Tai visuomenės jausmų ir valdžios elito pozicijos po stalinizmo atspindys“, - sako šis Varšuvos universiteto profesorius.
Stalinizmas žadėjo sugriauti senąją pasaulio tvarką ir tas pažadas taip pat galiojo šeimos gyvenimui, o moterys buvo skatinamos įsitraukti į darbo rinką. Tačiau maždaug nuo 1955-ųjų spauda rodo jau priešingą tendenciją.
„Galima vadinti tai konservatyvia revoliucija. Tokia, kuri apibrėžia, kad iš tikrųjų moterys neturėtų vairuoti traktorių ar dirbti šachtose, kad moters vieta yra namuose su vaikais ir kad mes turėtume ją už tai vertinti“, - sakė M.Zaremba.
Jis pridūrė, kad tuometinis Lenkijos komunistų partijos lyderis Wladyslawas Gomulka pats buvo laimingai vedęs ir nepritarė skyryboms bei pasileidimui.
„Tad šis medalis taip pat yra jo požiūrio atspindys“, - pažymėjo M.Zaremba.
Santuoka nuo tų laikų gerokai pasikeitė, sako demografas Piotras Szukalskis iš Lodzės universiteto.
„Šiandien vis mažiau jaunimo nusprendžia tuoktis ir vietoje to renkasi neformalias sąjungas. Tie, kas tuokiasi, daro tai vyresniame amžiuje, o jei yra nepatenkinti, vis daugiau jų nusprendžia skirtis“, - sakė jis AFP.
Kaip nurodo Lenkijos Centrinis statistikos biuras, 1980 metais skyrybomis baigėsi 13 proc. santuokų, o 2012 metais šis skaičius buvo beveik 32 procentai.
Bet skyrybų Lenkijoje skaičius vis tiek yra mažas, palyginti su, tarkime, Latvija ar Portugalija, kurios, kaip rodo „Eurostat“ duomenys, 2011 metais pasiekė 70 proc. lygį. Vis dėlto tai nė iš tolo neprimena komunistinės Lenkijos, kai daug nelaimingų porų likdavo kartu vien todėl, kad tais laikais nuolat trūkdavo būstų, sako M.Zaremba.
Tarp praėjusią savaitę medalius gavusių žmonių yra Krystyna Ceranska, elegantiška 74 metų moteris, kurios tėvai ir seneliai taip pat gavo šį apdovanojimą, nors jos brolis gyvena jau antroje santuokoje.
Ši pensininkė, buvusi anesteziologė, savo santuokinio gyvenimo sėkmę aiškina iš dalies tuo, jog augo be to įsivaizdavimo, kad išsiskyrimai yra lengvas ir paprastas dalykas.
„Skyrybos nebuvo madingos. Bažnyčia to nepripažino, mūsų bendruomenė to nepripažino ir mūsų šeimos buvo be skyrybų“, - sakė ji.
Jos vyras, taip pat pensininkas, kuris anksčiau buvo chirurgas ir kuris visada buvo pokštininkas, turi kitą teoriją.
„Mes abu dirbome medicinos srityje, tad galima sakyti, kad pusę savo gyvenimo praleidome atskirai. Kai vienas budėdavo ligoninėje, kitas būdavo namuose ir atvirkščiai“, - sakė taip pat 74 metų Wlodzimierzas Ceranskis.
„Po 12 dienų per mėnesį mes nematydavome vienas kito. Galbūt taip ir prabėgo tie 50 metų“, - juokdamasis sakė jis.