Su vienu žmogumi draugavau ketverius metus, jis mane besąlygiškai palaikė ir mylėjo, šalia jo visada jaučiausi ypatinga. Jis mane matė visokią ir vis tiek jam buvau nuostabiausia. Jei reikėdavo pagalbos, viską metęs atskubėdavo ir išsukdavo mane net iš kebliausių situacijų. Jis sugebėjo skaityti mano mintis, pasiūlydavo tai ko noriu, pratęsdavo mano sakinius, kalbėdavo mano žodžiais.

Galėjau su juo kalbėtis daugeliu temų, tačiau man labiausiai patiko, kad galėjau su juo tylėti ir nesijaučiau nejaukiai, šalia jo jaučiausi savimi ir nereikėjo niekuo apsimetinėti. Pradžioje maniau, kad jis yra siųstas pačio dangaus, tačiau praėjo tie ketveri metai ir to žmogaus savybės man tapo savaime suprantamos, man ėmė trūkti kažko daugiau, ėmė trūkti to, ko jis neturėjo.

Todėl ir sutikau kitą žmogų, kuris yra pirmojo priešingybė. Kai tik jį sutikau, jis man atrodė tobulas, ko negalėjau pasakyti sutikusi pirmąjį. Galiu atvirai teigti, jog šį kartą tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o pirmasis mano meilę užsitarnavo. Naujasis atrodė vyriškas, savimi pasitikintis, išmintingas, turintis tvirtą asmenybę. Šalia jo galėjau jaustis silpna, galėjau jaustis paprasčiausiai moterimi.

Pradžioje jaučiau stiprią kaltę, kadangi nei nedvejodama iškeičiau savo draugą į naujai sutiktą žmogų. Tikrai nebuvau laiminga, kadangi neleidau sau tokiai pasijausti, todėl, kad buvusiam draugui užmokėjau blogiu už tai, kad jis visą laiką man buvo geras.

Su buvusiu draugu kartu išgyvenome išsiskyrimą, paprasčiausiai sėdėdavome kartu ir verkdavome. Susitikdavome kartą per savaitę, telefonu bendravome kas dieną, Intymių santykių tarp mūsų nebuvo, mes tik kalbėdavomės. Bandžiau jam padėti susitaikyti su netektimi, palaikyti, juk jaučiausi dėl to kalta. Taip norėjau, kad jis viską priimtų natūraliai, be jokių dramų.

Prabėgo pusmetis, aš siaubingai pasiilgau savo buvusio draugo, pasiilgau mūsų abiejų. Šalia savo esamo draugo nesijaučiu pati nuostabiausia, dažnai jaučiuosi esanti kvaila, nors jis to nesako. Tačiau dažnai kritikuoja, mėgsta vadovauti, nurodinėti. Nors būdama su juo jaučiu tvirtą pagrindą po kojomis, jaučiuosi saugi.

Esamas draugas nori kurti šeimą, turėti vaikų, buvęs to nenorėjo.
Problema yra tame, kad šiandien aš noriu grįžti, pas buvusį, tačiau negaliu palikti esamo, negaliu jo įskaudinti, taip kaip įskaudinau buvusįjį, kadangi esamas taip pat labai stengiasi ir mane taip pat labai myli. O aš myliu juos abu ir nežinau, kaip man elgtis. Kai būnu su esamu draugu, mąstau apie buvusįjį, ilgiuosi jo ir noriu su juo būti, tačiau kai ilgiau nebūna esamo, aš ilgiuosi jo ir noriu kuo greičiau prie jo prisiglausti ir pajusti jo globą, bei saugumo jausmą.

Todėl ir nesu laiminga, negaliu sau atleisti, kad leidausi į tokias avantiūras, juk paprasčiausiai galėjo viskas tekėti įprasta vaga. Aš noriu būti su abiem, tačiau tai neįmanoma. Todėl prašau Jūsų patarimo, kaip, man gyventi, kaip susigrąžinti sielos ramybę.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jūsų pasidalintas išgyvenimas mano akimis palietė bent tris santykio su savimi ir aplinka aspektus. Rašau su savimi, nes pirmiausia mūsų buvimas pasaulyje yra vidinio gyvenimo, nuostatų, vertybių išraiška. Atspindys mūsų viduje esančių normų, įsivaizdavimų, lūkesčių ir žaizdų. Šilumos ir švelnumo bei nemeilės patirties ženklas.

Taip, kaip būname su kitais, su sutiktais iššūkiais nėra vien turiu, privalau ar noriu – nenoriu reikalas. Dėl to dėliojant savo gyvenimą ir bandant jį vairuoti vienu ar kitu keliu visai verta klausti: kas dabar vyksta? Ką darote su tuo, su kuo esate dabar susidūrusi? Kad būtų aiškiau, šiuos du klausimus galima užduoti bent trijuose santykių lygmenyse.

Pradėsiu nuo buvimo su kitu asmeniu kaip pasirinkimo. Meilė, o ypač įsimylėjimas yra stiprus jausmas. Dar stipriau patirti, kad kitas gali taip pilnai atliepti vidinius troškimus, poreikius, siekį būti globojamai, matomai, girdimai ir daugelį kitų, kuriuos jus išsakėte. Visgi santykių pagrindą arba tiksliau judėjimą į kitą lygmenį geriausiai apibūdina pasirinkimas.

Pasirinkimas būti su asmeniu, kurį priimate ne tik kaip absoliučiai priimtiną, nuostabų, palankų, turintį tik pageidaujamas savybes. Tai yra pasirinkimas suvokiant, kad siejate savo gyvenimą su žmogumi, kuris turi trūkumų, yra netobulas ir kitoks nei jūs. Atliepia į daug, bet toli gražu ne į visus jūsų poreikius. Tai yra pasirinkimas būti su žmogumi ir ne tik tol, kol jis bus tam tikra prasme naudingas.

Taigi pasirinkimas. Toliau noriu paliesti pirminį pasirinkimą ir kasdienį pasirinkimą. Gyvenime labai svarbu atpažinti, kas buvo pirminis pasirinkimas. Taip jau yra, kad nusprendę su kuo nors būti, ką nors daryti, nuolatos susiduriame su klausimu, ar tai yra geriausia su kuo galime būti, ką galime daryti, kaip galime gyventi.

Kita vertus, esame visada apsupti geresniais pasiūlymais: nuostabesniais žmonėmis, labiau tinkančiais ir mūsų norus išpildančiais partneriais, geriau apmokamais ir geriau save realizuoti leidžiančiais darbo pasiūlymais. Ir dėl to yra be galo svarbu grįžti prie pirminio pasirinkimo kaip išeities šaltinio.

Kam to reikia? Vienoje populiariosios psichologijos knygoje esu perskaičiusi tokią mintį, jog moteris skirtingais ciklo momentais mato ir jaučia palankumą skirtingiems vyrams. Kuomet ji yra nevaisingumo laikotarpyje, jos dėmesį patraukia draugiškumas, saugumas, švelnumas ir panašios ramios savybės. Kuomet ji yra vaisinga – žvalgosi stipraus, ypatingu vyriškumu spinduliuojančio, nuotykius, laisvumą mėgstančio vyro.

Galima į tai žvelgti kaip į sutirštinimą, visgi neretai negalėjimas pasirinkti tarp dviejų partnerių dažniausiai iliustruoja negalėjimą pasirinkti vienos arba kitos pusės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinamos viename asmenyje. Arba tiksliau viename labiau išreiškiama ir patiriama viena pusė, kitame kita.

Pirminis pasirinkimas ir gebėjimas pasirinkti tą patį kiekvieną kartą leidžia ne ieškoti kitų partnerių, bet paklausti, o ko man trūksta šiuose santykiuose. Ir net jei jie visai nepanašūs į trokštamus, galite drąsiai savęs klausti, o kaip aš juos galiu padaryti tokius, kokių man reikia.

Nepasitenkinimas būnant su kitu neretai kyla, kuomet pajuntame ko nors stygių. Tarkime, gyvybės, judėjimo, ramybės ir panašių dalykų. Situaciją padaro dar sudėtingesne tai, jog viso to imame laukti iš kito. Mums trūksta, vadinasi, kitas mums tai turi duoti. Pirminis pasirinkimas leidžia pamatyti savo indelį. Tarkime, kaip vyrui, kuris stokoja jums reikalingų bruožų, padėti juos atskleisti. Arba kas išties yra tie dalykai, kurių jums reikia ir galbūt vyras su tuo neturi nieko bendro.

Ir čia dar vienas, bet, manau, tikrai ne paskutinis jūsų klausimo aspektas - atsisakymas. Jūsų laiške regiu du argumentus, kuriais leidžiate sau būti su dviem žmonėmis: nerimas dar kartą įskaudinti kitą ir mintis, jog abu juos mylite. Abu jie yra prieglobstis arba leidimas sau laukti, kol teks išgyventi atsisakymą. Pasirinkimas su kuo nors būti, ką nors daryti, eina paraleliai su praradimu.

Pasirinkimas būti su vyru reiškia galimybės būti su kitais atsisakymą. Suprantu, kad mūsų reklamos ir visuomenės požiūris vis labiau kviečia turėti viską, ko norisi, bet iš esmės tai neįmanoma. Kuomet bijote pasirinkti asmenį, galvodama apie kito kančią, derėtų priimti, kad mus veikia ne tik išsakyti ir regimi dalykai. Dėl to buvimas tiesoje su savimi padėtų ne tik jums, bet ir kitam.

Atskaitos taškas esate jūs, net jei natūralios jūsų blaškymosi pasekmės yra kito kančia.

Meilė abiem žmonėms taip pat yra negebėjimo atsisakyti erdvėje. Meilių išties yra visokių. Ir tikrai ne visas jas svarbu auginti ir palaikyti. Meilė kaip jausmas, kaip matymas to, kas jums vertinga, yra nepilna. Meilėje, kaip jau minėjau, yra pasirinkimo ir dovanojimo momentas, kuris neįmanomas su keliais žmonėmis.

Taigi. Dabar visa galite perleisti per save. Galvodama apie tai, kuris iš vyrų šiuo metu jums yra pirminis pasirinkimas? Kuris yra papildymas to, ko jums stigo ir ieškojote kituose? Kas yra tai, ko negalite atsisakyti, bijodama suklysti ir paleisti vieną iš galimybių? Nes išties su vienu jūs gyventumėte vienaip, su kitu visai kitaip... O tenka pasirinkti vieną. Nei geresnį, nei blogesnį. Tiesiog kitokį.

Drąsos leidžiant sau nukentėti nuo praradimo skausmo ir patirti nusiraminimą pasirinkime.

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (330)