Ne per seniausiai mudu susitikome. Jis svilino mane akimis, sakė, kad visą laiką tik mane ir mylėjo, o vedė vien iš keršto...
Mes vėlei pradėjome susitikinėti. Pirmiau buvau jam sakiusi, kad vedęs vyras man – tabu, o jis pareiškė, kad niekada neišduos žmonos. Deja, jau kitą dieną visi mūsų „principai“ sudužo į šipulius.
Jisai kiekvieną dieną pas mane lankydavosi, o vėliau net persikėlė į rajoną, kuriame gyvenu. Buvo ne tiktai gražūs žodžiai, bet ir poelgiai, dovanos. Iš pradžių nieko rimto nesitikėjau, tačiau galop jis nutarė skirtis. Kas kartą man prisiekinėjo, kad grįš namo ir praneš žmonai apie savo ketinimą, tačiau vėliau elgdavosi taip, tarsi nieko nebūtų žadėjęs.
Kartą jo žmona aptiko mūsų susirašinėjimą ir pati pareiškė, kad išeina. Taigi, jis nusimovė žiedą ir mudu pradėjome kurti ateities planus. Deja, taip jau nutiko, kad apsipykome, ir jis, nieko nelaukęs, sugrįžo į šeimą, o su manimi visai nustojo bendrauti. Dabar jis kuo puikiausiai gyvena su žmona.
Aš, apimta pykčio, prikalbėjau jam daug nemalonių dalykų. Pasakiau ir tai, kad galėjo bent pasiaiškinti. Vėliau atsiprašiau ir parašiau jam: „Nenoriu, kad išsiskirtume kaip priešai.“ Jis persiuntė mano žinutę žmonai, o tada jau ji pradėjo kankinti mane skambučiais ir žinutėmis.
Aš, tiesą sakant, nesuprantu, kaip galima taip staiga tapti visai kitu žmogumi ir dar užsiundyti ant manęs žmoną?
Nors... ir prieš 12 metų jam buvo lengva išsiskirti. Tada aš irgi nustebau, kaip šitaip galima. Šįkart maniau viską kontroliuojanti, bet, pasirodo, klydau. Dabar ir vėl kankinuosi ir daug ko nesuprantu...
Štai tokį laišką su portalu psychologies.ru bendradarbiaujančiai psichologei Olgai Korženko parašė 35-erių Natalija. Susivokti asmeninės patirties peripetijose padedanti specialistė turėjo ką atsakyti likimo smūgį patyrusiai ir nesuprantančiai, kodėl taip įvyko antrą kartą, moteriai.
