Jos dalijasi savo seksualinio gyvenimo patirtimi, džiaugsmais ar nuoskaudomis. Socialiniuose tinklapiuose jauni žmonės skelbiasi, kad dėl vienų ar kitų priežasčių išsiskyrė su DAR VIENU mylimuoju.
Aš jaučiuosi kaip balta varna tokiame seksualumu alsuojančiame pasaulyje. Esu 26 metų mergina. Kad ir kaip būtų keista, esu nekalta.
Niekada neturėjau draugo. Mane nuolat supo draugai, pažįstami, tačiau savojo taip ir neatradau. Baigiau universitetą, pradėjau dirbti, atrodo gyvenimas po truputį nusistovėjo, o aš vis dar vieniša. Pradėjau jausti spaudimą iš artimųjų, draugų. Visi stebisi, kaip tokia laisvai bendraujanti mergina yra vieniša.
Vienas draugas sakė, kad esu vieniša, nes vyrai bijo stiprių moterų, jie nori šalia savęs turėti gležną būtybę, kurią galėtų globoti. Deja, aš ne tokia.
O vienas žmogus pasakė „tu vyruose, kurie tau rodo dėmesį, matai brolius“. Manau, tai tiesa ir didžiausia mano bėda. Per savo tokį mąstymą praradau mylimą žmogų.
Praėjus beveik metams, po to, kai jis apsigyveno su kita moterimi, aš supratau, kad tuos kelerius metus šalia manęs buvęs žmogus man nėra tik brolis. Jis rodė man dėmesį, švelniai apkabindavo, kiekvieną vakarą SMS žinute palinkėdavo saldžių sapnų, ypatingomis progomis padovanodavo gėlių ar tiesiog švelniai į mane žiūrėdavo ir klausydavosi mano kalbų. Tuomet jame mačiau sielos brolį.
Kai jis akivaizdžiai parodė simpatiją man ne tik kaip draugei, o kaip moteriai, aš pabėgau, nes išsigandau galimo artumo. Ir tik praradus jį supratau, kad jis man reikalingas ne tik kaip brolis ir kad būtent to artumo man ir trūksta.
Tačiau turiu pripažinti savo pralaimėjimą, jis turi mylinčią moterį šalia, ji laukiasi judviejų kūdikėlio, ji jam davė tai, ko aš nesugebėjau - atsaką į jo švelnumą ir meilumą. Nors jiedu abejoja kol kas savo jausmais, aš vardan tos mažos gyvybės turėjau pasitraukti.
Dabar mane kankina nerimas, galbūt aš praradau šansą būti laiminga. Galbūt dėl savo keistų baimių: pamilti, prisirišti prie žmogaus, aš ir liksiu vieniša. Galbūt taip ir nepatirsiu ką reiškia turėti antrą pusę. Galbūt taip ir liksiu nekalta. Nes šiais laikais būti nekaltai tarsi gėda, pradedu kompleksuoti, kai draugės dalinasi savo seksualinio gyvenimo patirtimi, o aš tuomet tik patyliu.
Laikui bėgant aš tampu vis vyresnė ir kuo toliau, tuo tų baimių vis daugiau. Ar aš atrasiu tą savąjį žmogų? Ar įgysiu dar daugiau kompleksų, kurie taip ir neleis būti laimingai?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kaip nesijausti balta varna
Jūsų laiške jaučiasi didelis skausmas ir nerimas. Skausmas dėl to, kad jums artimas žmogus šiuo metu laukia vaiko nuo kitos moters, ir nerimas dėl savo ateities: ar sugebėsite rasti kitą? Kliūčių tam jūs matote savo įprotyje matyti vyruose tik sielos brolius. Ir baimėje lytiškai suartėti.
Man atrodo, kad ši patirtis jums yra pati svarbiausia. Kaip ir kiekvienas skausmas, jūsų skausmas kažko jus moko. Greičiausiai iki tol jūs išmokote kartoti veiksmus, mažinančius skausmą - vengti artimų santykių.
Tačiau dabar ir toliau galėtumėte mokytis veiksmų, suteikiančių artumo jausmą. Kad tai įvyktų, reikia eiti į santykius NEPAISANT rizikos, t.y. drąsiai. Tik šiuo atveju kelią jums užkerta jūsų baimės ir vaikiški lūkesčiai. Vaikiški lūkesčiai - kad darant kažką nauja jaustumeisi visagalis ir visai ne balta varna.
Noriu būti kosmonautu - įsivaizduoju, kad esu ir to pakanka. O tikrovėje eiti į kosmonautus vaikui būtų per baisu. Panašiai žmogus, norintis keisti darbą, bijo: kaip man ateiti į naują darbą, jei aš jame būsiu naujokas? O jei aš bijosiu naujų darbų, taip kaip tuomet aš įgysiu patirties? Tai ką, man visuomet likti senoje vietoje iš baimės būti naujoku? Sprendimas - iš svarstymų apie veiksmą pereiti prie paties veiksmo - nerti į naują darbą kaip neriame į vandenį. NEPAISANT baimės. Juolab jūs nesate visiška naujokė santykiuose. O lytinė patirtis ateina greitai.
Panašu, kad draugiškus santykius palaikyti jūs mokate. Artimesni, tame tarpe ir lytiniai santykiai - jums vis dar neperžengta riba. Tai, kad kitos jūsų bendraamžės dažniausiai tą ribą jau yra peržengusios, jums yra jūsų atsilikimo ženklas. Ką gi, kurį laiką jums teks jausti gėdą tuo metu, kai jos giriasi savo ryšiais su vyrais. Taip, jums teks išgyventi atsilikimą ir galvoti: „kada, o, kada ir aš galėsiu pasakoti draugėms apie savo ryšius, o jos išsižiojusios pavydės man?“
Tai - ženklas, kad dabar jūsų dėmesys yra nukreiptas ne tiek į artimesnius santykius, kiek į tai, kaip jūs atrodote kitiems žmonėms. Žmonėms, kurie yra tolimuose santykiuose su jumis - draugėms, pažįstamoms, bičiulėms, praeiviams. Ką jie, tie tolimi jums žmonės pagalvos apie jus, kai vaikščiodami poromis pamatys jus vienišą ir, matyt, nurašytą?
Kiek piktdžiugos ir paniekos bus jų žvilgsniuose! Kaip jos pasmerks jus, o gal - kas dar baisiau - ims jūsų gailėti! Ir aiškintojų iškart atsiras - jie pasakos jums, kad jūs neva nepakankamai silpna, arba nepakankamai seksualiai žiūrite į vyrus, o gal kad jūs iš anksto vyrus atstumiate, arba dar ką nors darote ne taip.
Ir jūs, neduok Dieve, imsite tuo tikėti - kad čia jūsų kaltė, jūsų klaidos, jūsų slaptas nenoras priartinti prie savęs vyrą. Nes pati kalta, kad neturite. Nes jei norėtumėt - turėtumėt.
Aš manau, kad yra kitaip. Manau, kad jūs iš tiesų siekiate artumo su vyrais, tik artumą, kurį draugas rodė tiesiogiai, priėmėte taip, kaip mokate - vaikiškai, kad tai yra gera, malonu, bet neseksualu. Ir tik netekus šio žmogaus supratote, kad jums jo labai reikia seksualiai. Nes tuomet, kai mes gauname, ko mums reikia, būna malonu ir nepastebime to, kaip nepastebime oro, kol jo nepritrūksta.
Ir jums tai buvo svarbi patirtis - psichologinio suderinamumo. Tačiau suderinamumas buvo su žmogumi, kuris buvo ne jūsų, o kitos merginos. Jūs tik nemokėjote jo vertinti, naiviai ir vaikiškai priimdama ją kaip natūralią neseksualią meilę, kuria mylintys tėvai apgaubia kūdikį.
Prisiminkite šią patirtį ir pradėkite kaupti kitą - būti su žmonėmis, kurie yra jūsų, bet pilno suderinamumo su jais nėra. Seksualumas yra, bet visiškos harmonijos - ne. O yra pastangos suartėti, kartais lengvos, kartais- rizikingos, o kartais - skausmingos.
Matote, naivi vaikiška meilė nereikalauja didelių pastangų ir normaliu atveju nėra skausminga. Ji duodama jums avansu. Juk visi mylėjo jus kai buvote kūdikis, visi norėjo jus paglostyti, jums nusišypsoti ir pakalbinti. O meilė tarp vyro ir moters neduodama avansu, čia gali patikti, o gali ir nuvilti. Atsiranda rizika.
Mama ir tėtis yra geriausi, kokie tik gali būti. O mylimas vaikinas iš pradžių atrodo geriausias, o po to išaiškėja, kad nėra idealus, tik siekė sudaryti tokį įspūdį. Tenka kai kuriuos vaikinus palikti, padaryti juos nelaimingais, sukelti jiems skausmo. Tenka ir pačiai patirti, kad štai jis jums labai patinka, o jūs jam - ne. Matote kaip viskas sudėtingėja, lyginant su vaikiška meile?
Todėl merginos, kurios jau turi vaikinus, negyvena lengvo gyvenimo. Čia Jums gerokai lengviau, nei joms, nei jūs nesisukate šiame jausmų verpete. O jos sukasi. Jos susižavi, suvilioja ir būna suviliotos. O po to nusivilia. Joms skauda. Dėl to, užuot joms pavydėjusi, jūs galite patikėti, kad jums lengviau ir paprasčiau.
Tačiau ar ilgai jūs pakęsite paprastą vaikišką naivų gyvenimą? Ar neužsinorėsite sudėtingų dalykų?
Aš esu tikras, kad tai atsitiks ir atsitiks tuomet, kai jūs sau pačiai pasakysite: „Man nebesinori būti naivia. Aš noriu išbandyti save tikrovės sąlygomis. Aš nebebijau rizikos ir išbandymų, esu pasiruošusi nusivylimo skausmui. Nes jis neatsiejamas nuo vilionių saldumo“.
Ir tai nesusiję su „tinkamo vaikino“ problema. Tai susiję su tinkamu jūsų pasiruošimu, nes vaikinų visuomet yra ir jie nesunkiai suviliojami. Neapgaudinėkite savęs - už visų posakių „aš nesutikau sau tinkamo“ slypi elementari baimė „aš bijau atstūmimo skausmo“. O kai į tą baimę pradedi įžengti, prasideda santykiai.
Ir visiškai nesvarbu, kada tai atsitiks. Kada žmogus pradeda daryti kažką naujo ir sudėtingo - apsprendžia ir jo jėgos, ir nuotaika, ir tam tikras momentas, ir kitų žmonių reikalavimai bei lūkesčiai, ir patirtis.
Visų šių dalykų negali paruošti, suplanuoti ir numatyti. Visa tai visuomet veikia kartu, ir verčia mus reaguoti. Taip mes ir išmokstame aibę naujų dalykų - sėdėti, stovėti, vaikščioti, kalbėti, naudotis puoduku ir laikyti rankose įrankius. Ir niekas mūsų neklausia, kada. Ir niekas mūsų nepastumia į tai, ką išmokstame paslapčia ir savo iniciatyva - tik ateina momentas, kuomet mes RYŽTAMĖS tai išbandyti. Ir mes išbandome.
Todėl linkiu jums būti budriai ir dėmesingai, kuomet ateis jūsų ryžto momentas.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
