Praėjus keliems mėnesiams susitikome jo iniciatyva, jis nebevartojo marihuanos ir nuo tada esame kartu. Gyvename puikiai - draugas grįžo prie mokslų, rašo bakalaurinį darbą, rado puikiai apmokamą darbą, aš taipogi turiu stabilų darbą ir gerą uždarbį, keliaujame, sportuojame. Mūsų tėvai taipogi gražiai bendrauja, mes nuolat vieni pas kitus lankomės.
Po Naujųjų metų draugas prasitarė, jog svarsto įteikti man sužadėtuvių žiedą. Ir štai prieš keletą savaičių grįžo žolė. Jis negrįžta naktimis, leidžia laiką su rūkančiais draugais. Su manimi elgiasi šaltai, sako, jog bandau kontroliuoti jo gyvenimą, jog aš pernelyg pripratau prie to, kad paskutiniuosius keletą mėnesių jo gyvenimas buvo tik darbas ir namai (kas lygu - AŠ).
Bijau, kad žolė gali sugriauti mūsų labai puoselėtus ir gražius santykius. Noriu jam padėti, tačiau jis nemano, jog žolė jam kenkia, nors aš matau, kad jį bukina bei padaro jį žmogumi be jokių emocijų, rūpesčio ar motyvacijos judėti į priekį.
Patarkite, prašau, kuo jam padėti arba kaip įtikinti nuvykti pas specialistą. O galbūt problema mano požiūryje?
Nuoširdžiai dėkoju
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI DRAUGAS RŪKO ŽOLĘ
Iš karto pasakysiu, kad palaikau tuos žmones, kurie sako, kad bet kuris kvaišalas yra blogis. Ne todėl, kad heroinas ar kokainas tiek pat veiktų smegenis, kiek marihuana - žinoma, kad ne tiek. Tiesiog įprotis save guosti ir ramintis kažkuo, ką reikia įtraukti į save pro nosį, į burną ar į kraują - visa tai, mano nuomone, per daug pavergia žmogų be vilties suteikti jam tai, ko jis siekia - nes sieki nirvanos, palaimos, o gauni banalią priklausomybę su visokiais narkologais, lašelinėmis, nerimu, o kartais - ir psichozėmis.
Ne iš karto, žinoma, ne. Kada ateina supratimas, jog tai- negeras dalykas? Kai pastebi, kad rūkymas pasidaro būtinas. O be jo būna neramu.
Tačiau kaip ir alkoholizmas, ir polinkis į neištikimybę, ir lošimai, ir patologinis bėgimas nuo veiklos yra per daug paplitę, kad dėl to reiktų vengti žmonių, turinčių šiuos įpročius – tuomet juos atmetę mes liktumėte be šansų rasti sau partnerį. Liktų labai mažai žmonių - „švarių“, o be to, tobulai mums tinkančių. Todėl tenka tikėtis, kad priklausomi žmonės kada nors taps laisvi, ir kartu laisvais tapsi tie, kas su jais gyvena.
Nemanau, kad jūsų vienintelė išeitis - išsiskirti, nes jūs jau tai darėte. O po to vėl suėjote - reiškia, tarp jūsų yra kažkas gero. Ir tas gėris - ne tik meilė, bet ir tikėjimas. Taip, man atrodo, sielos gilumoje jūs abu tikite, kad jūsų pora turi šviesią ateitį. Tie, kurie netiki, išsiskiria visam laikui po pirmo karto.
Manau, kad šiuometinė problema, kurią jūs aprašote - dėsninga. Ne ši, tai kita kokia nors problema dėsningai atsirandanti porose, kurių santykiai vystosi. Anksčiau ar vėliau „gražiam“ poros gyvenimui iškyla kliūtys. Jūsų atveju tai draugo žalingas įprotis rūkyti žolę, kitais atvejais - neištikimybė, polinkis gerti arba lošti, grubumas ar vengimas darbo.
Negalima pasakyti, kad visos šios kliūtys yra vienodo svorio. Tiesiog šuo metu jūs atsidūrėte štai tokiame konflikte. O neatsidurti negalėjote, nes konfliktų nebūna tik dviem atvejais: arba jūs idealiai tinkate vienas kitam, arba jūs būtumėte išsiskyrę iki galo dar iki konflikto atsiradimo.
Jūs nebuvote akla, matydama, kad jis rūko žolę, kai skyrėtės pirmą kartą. Konfliktas jau buvo atsiradęs. Jūs sakėte: arba aš, arba žolė. Jis pasiliko prie žolės ir jūs išsiskyrėte. Tačiau tai neprivedė prie pilno išsiskyrimo. Jūsų draugas parodė iniciatyvą grįžti, o jūs sutikote. Kodėl?
Matyt, todėl, kad emociškai jūs prisirišote prie jo, palaikydama viduje viltį: „jis nustos vartoti“. Jums nebuvo lengva su rūkančiu draugu. Bet ir jam nebuvo lengva su jumis, kuri kontroliavo jo rūkymą. Buvo „rožinis“ santykių etapas. Jis tik vaidino, kad viskas gerai, o patį jį traukė seni įpročiai. Jis norėjo prieš jus atrodyti geras, o jūs norėjote atrodyti gera prieš jį.
Bet viduje tai buvo aukojimasis. Taip, jo akimis, jis nieko blogo nedarė, tai jam atrodo tiesiog toks nekaltas ir paplitęs būdas atsipalaiduoti. Jo požiūriu, taip elgiasi dauguma žmonių, ir jis turi aibę argumentų, palaikančių jį tame: „žolė mažiau žalinga, nei cigaretės“, „žolė mažina kai kurių ligų pavojų“, „man gi reikia kažkaip atsipalaiduoti, aš tiek daug dirbu“ ir t.t. ir pan.
Jam jo rūkymas - privati zona, kaip jums - sportas arba grožio procedūros. Todėl jūs jam atrodote besiveržianti į jo privačią erdvę. Jūsų akimis, jis žaloja savo sveikatą, savo psichiką, griauna santykius su jumis. Jūs abu teisūs, nes tai - jūsų požiūriai. Tačiau mano nuomone, esmė ne tame.
Esmė - kad jūsų pora gana greitai praėjo „rožinį“ santykių laikotarpį ir vietoj nuostabaus, gražaus gyvenimo susidūrėte su konfliktu: „aš negaliu toleruoti to, ką tu darai“. Jūs jaučiatės apgauta, galbūt net išduota, nes pasitikėjote juo, o jis prieš pat vestuves grįžo prie senų įpročių. Jūs negalite toleruoti to įpročio. Jis jaučiasi negerbiamas, nes į jo tokį mielą ir įprastą relaksacijos būdą veržiasi tegul ir labai artima, bet vis dėlto svetima moteris, o ne, tarkime, mama, besiveržianti gelbėti kūdikį.
Todėl jis nutolsta nuo jūsų: „nelįsk į mano privačią zoną“. Bet tuo pačiu jis ir prisirišęs prie jūsų! Juk jūs – vienintelė, pažįstanti jį ne iš pačios geriausios pusės. Jūs – ta, su kuria jis patyrė ne tik gerus dalykus, bet ir blogus. Tuo jūs ir vertinga, kad su jumis nereikia vaidinti geručio. Štai kam jis vėl ėmė rūkyti prieš galimas vestuves. Tai - ženklas, kad jis norėjo konflikto, nes konfliktas leistų jums abiem parodyti save iš „bjaurios“ pusės.
Brandžios poros būtinai pereina šį „bjaurumo“ laikotarpį. Juk su kitais žmonėmis mes nebūnam labai blogi, mes vien vaidiname. O su savais - būname. Manau, ir jis tuo jums brangus, kad matė jus visokią - ir mielą, ir piktą, ir gražią ir nepasidažiusią. Juk šalia jo jums teko rodyti visokiausius neigiamus savo jausmus.
Štai ir gaunasi, kad jūs tapote susikonfliktavusia, bet vis dėlto likusia kartu pora.
Koks kitas žingsnis? Vėl pagyventi atskirai, po to vėl sueiti ir „gražiai“ gyventi?
Tai būtų žingsnis atgal.
Jeigu jūs dabar vėl išsiskirtumėte, tikėtina, kad po to vėl sugrįžtumėte.
Jei reikalautumėte pažado nerūkyti, o jis pažadėtų - apgautumėte ir save, ir vienas kitą.
Pabandykite ne mažinti, o pratęsti konfliktą. Aiškinkitės kuo daugiau, nebijodama išsakyti savo jausmus ir leisdama jam išsakyti jo jausmus. Naudokitės psichologu kaip tarpininku. Priimkite faktą, kad jis dar nesubrendo iki suvokimo, kad žolė yra blogai. Ir jei jūs tuo tikite, pasakykite jam labai aiškiai: „mes turime šansų sukurti brandžius santykius. Mes susitikome ne veltui. Negi mes visa tai griausime?“
Tačiau padarykite viską, kad jo įprotis kuo mažiau jus liestų - tam reikia ir jūsų asmeninės psichoterapijos, ir galbūt, anoniminės grupės priklausomų žmonių šeimos nariams.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
