Sveiki,

Ilgainiui atsidūriau situacijoje, iš kurios nerandu išėjimo. Gyvenu su vyru, kuris manęs nemyli. Aš jį mylėjau stipriai, bet dabar nebežinau, ką jaučiu. Užaugau su alkoholiku smurtautoju tėvu, reguliariai iki sąmonės netekimo mušusiu mano mamą. Mūsų vaikų jis neskriaudė, tačiau matydama tokį dviejų vienas kitą kažkaip iškreiptai mylinčių žmonių gyvenimą pasižadėjau sau NIEKADA negyventi su vyru, kuris manęs negerbtų turėtų bėdų dėl alkoholio ar, neduok Dieve, drįstų pakelti ranką.

Jaunystė kančiose mane užgrūdino, dabar esu stipri, daug uždirbanti ir nieko nebijanti moteris. Na, beveik nieko... Be diskusijų metusi visus vaikinus, kurie bent kartą pakėlė prieš mane balsą ar pasirodė linkę į agresiją, sutikau Jį.

Sakoma, moteris savo išrinktąjį atpažįsta per tris sekundes. Man būtent taip ir pasirodė - vos pamačiau, supratau, kad jis - mano ramybės oazė.

Ramus, tylus, geraširdis, savo nuomonę turintis, tačiau jos neperšantis vyrukas. Prie jo mane traukė lyg prie magneto. Iš pradžių tapome gerais draugais, įsimylėjau jį, tačiau net keletą metų nieko nesakiau.

Prisipažinusi išgirdau, kad jis negalėtų draugauti su mergina, gyvenančia kitame mieste. Norėdama pabėgti nuo savo jausmų ir nebematyti jo, išvykau į užsienį. Būnant ten jis man prisipažino, kad nebegali tverti ir labai nori būti kartu.

Taip prasidėjo siurrealus gyvenimo laikotarpis. Man grįžus apsigyvenome kartu ir lakstėme kaip kokie pamišę drugeliai. Visos dienos buvo saulėtos, širdyje plakėsi peteliškės, mylėjomės vos radę progą ir nenutrūkstamai šypsodavomės. Tai tęsėsi porą metų kol pasibaigė cheminė reakcija ir abu tiesiog tapome paprasta miela pora.

Rutina mūsų santykių nesugriovė, mat, abu esame "naminukai" ir įpročių žmonės. Tiesiog mažiau mylėdavomės ir šypsodavomės. Nebebuvome išprotėję. Ilgainiui man ėmė trūkti dėmesio, tad pradėjau priekaištauti, o jis stengėsi keistis, rodyti daugiau dėmesio, tačiau toks elgesys - ne jo būdui, tad galiausiai vėl pamiršdavo.

Pradėjome kalbėtis apie ateitį, šeimos kūrimą ir panašius dalykus, kai vieną dieną jis man pasakė, jog akivaizdu, kad mums nieko neišeina, tad norėtų su manimi skirtis. Bandžiau išsiaiškinti, tačiau jis tikino, kad man trūksta dėmesio ir šilumos, kurios jis nemoka duoti ir negali žiūrėti, kaip dėl to kankinuosi. Nebuvo jokios kitos moters, nebuvo baisaus kivirčo ar kitos svarbios priežasties, kodėl jis norėjo skirtis. Nieko nesupratau, tačiau jau kitą dieną išsikrausčiau.

Atskirai gyvenome beveik dvejus metus, tačiau dažnai bendraudavome, susitikdavome, ir, žinoma, ilgainiui sukilo aistra, tad mūsų susitikimai tapo karštomis naktimis ir savaitgalių kelionėmis dviese. Aš išsikrausčiau į kitą šalį, susiradau darbą, pradėjau kurti naują gyvenimą, tačiau be jo kankinausi labiau nei kada nors gyvenime. Iki šiol šis periodas buvo sunkiausias, kokį esu patyrusi.

Mums susitikinėjant man kilo viltis vėl būti kartu. Jis bijojo. Pasakiau, kad jei negalime tapti pora, nebenoriu jo nei matyti, nei girdėti, nes man tai paprasčiausiai per sunku. Gerai apgalvojęs jis sutiko, o aš nutariau mesti naują savo gyvenimą ir grįžti pas jį.

Išėjau iš darbo, susiradau naują ten, kur gyveno jis, susikroviau lagaminus ir likus savaitei iki išvykimo gavau jo laišką. Jame teigė, jog negalėjęs man pasakyti į akis, juo labiau, kai vien dėl jo viską mečiau jau ne pirmą kartą, tačiau jis niekada manęs nemylėjo.

Tiesa, niekada man to ir nesakė, tačiau aš tikėjau, kad tik dėl nesugebėjimo reikšti emocijas. Laiške atsiprašinėjo ir sakė besitikintis, kad mane priims atgal į darbą, o aš jam atleisiu.

Taip pat pridūrė, kad jei aš galėsiu susitaikyti su jo pareiškimu, vis dar tebesu laukiama atvykti. Krėtė baimė, tačiau mylėjau ir žinojau, kad jis labai panašus į mane, nori šeimos, bus puikus tėvas, neturi žalingų įpročių ir tikrai manimi rūpinsis.

Jis yra labai geras žmogus, būtent toks, su kokiu įsivaizdavau nugyvensianti visą savo gyvenimą. Toks, kuris nekels rūpesčių, bus ištikimas ir patikimas šeimos vyras. Tad, galvodama, "kas bus, tas" iškeliavau pas jį numetusi viską, ką sukūriau per laiką gyvendama viena. Mums išsiskyrus nei vienas nesuradome antrų pusių. Neieškojome jų, tad man tai buvo pakankamas argumentas patikėti, kad jis mane myli, bet to nesupranta pats.

Vėl apsigyvenę kartu juokiamės, kad sudarėme sandėrį - susituoksime ir kartu auginsime vaikus, nors jis manęs nemyli, tačiau abu labai tinkame vienas kitam.

Jis prisipažino norintis tuoktis "iš reikalo", mat tada nereikėtų meluoti visiems, kad mane myli, tačiau aš nesutikau planuoti kūdikio be tikros šeimos sukūrimo.

Bėda ta, kad po išsiskyrimo visiškai juo nebepasitikiu, vis dar negaunu dėmesio ir bijau, kad kada nors gyvenime jis pirmą kartą pamils, tačiau ne mane.

Ir teks skirtis jau sukūrus šeimą. Dar bijau, kad su manimi jis ir gyvens "iš reikalo", bijos palikti, nes, jo žodžiais tariant, "per daug dėl jo išsižadėjau". Vis labiau laukiu, kol jis man pasipirš, bet kartu imu abejoti ar aš pati jį tebemyliu.

Nebesuvokiu savo jausmų o ir jam bijau prasitarti apie savo dvejones. Kartu noriu jį palikti ir kurti su juo šeimą, o pirštis jis delsia taip sukeldamas man dar daugiau dvejonių. Jaučiu, kad esu nusipelniusi bent kartą gyvenime turėti vyrą, kuris mane gerai pažinotų ir nuoširdžiai mylėtų.

Iš kitos pusės bijau, kad ieškodama tokio galiu netekti dabartinio ir susidėti su kuo nors iš baimės likti vieniša visą likusį gyvenimą. Visada maniau, kad laikui bėgant meilė išblėsta, lieka kiti šilti ir teigiami jausmai. Jis būtent tuos jausmus man jautė visą laiką, niekad nemylėjo, nors, priešingai nei aš, mano, kad stipri meilė turi tęstis visą gyvenimą. Nebežinau, ką daryti.

Ingailė

Pataria psichoterapeutoas Olegas Lapinas:

JIS MANĘS NEMYLI, TAČIAU ABU LABAI TINKAME VIENAS KITAM

Sveiki,

Iš karto atsakydamas į jūsų klausimą , ką, mano nuomone, jūs jaučiate: jūs bijote nukrypti nuo puikaus (perfekcionistinio) meilės recepto. 

Man atrodo, kad jūs iš tiesų esate pakankamai miela ir simpatiška pora, kurių aplinkui labai daug ir kurie vadina save sėkmingomis poromis.

Tai, ką jūs jaučiate, iš tiesų yra meilė, tik ne aistringa. O jums prireikia meilės. Yra ir gilesnių motyvų. Gali būti, kad jūs turite tam tikrų baimių, susijusių su paplitusiu gyvenimo scenarijumi „tik ne taip, kaip mama“.

Jūs ne viena tokia - dauguma alkoholikų vaikų išvysto tokį apsauginį gyvenimo kelią. Pagal šį scenarijų buvo sukurta idėja apie tai, kad atseit yra toks aistringos meilės periodas, kuris ir yra tikroji meilė.

O po to ateina kažkas kitas - išblėsimas, pripratimas, šiluma. Taigi, mažiau vertingi jausmai. Gilieji tokio požiūrio motyvai - neleisti palaikyti meilę, nuvertinti ją, nes ji yra pavojinga, padaro mus silpnesniais. O alkoholikų vaikai nenori būti silpni.

Turint omenyje jūsų tėvo elgesį su motina ir jūsų apsisprendimą niekad nesusidėti su panašiu į jį vyru, tai suprantama. Jūs nenorite būti kaip mama, nenorite būti auka ir kentėti. Tačiau toks gilus „nenoriu“ , deja, trukdo jums palaikyti meilės jausmą. Meilę, kuri atrodo šitaip :“ šalia tavęs jaučiuosi silpna ir priklausoma, tirpstu iš bejėgiškumo, už save neatsakau “.

Šitaip jausdamasi, pagal jūsų vaikišką supratimą, jūsų mama pavirto tėvo auka. Jūs mamos gyvenimo scenarijaus atsižadėjote. Todėl jums reikia panašius jausmus nuvertinti. Pavyzdžiui, abejojant „nežinau, ką jaučiu“. Panašu, kad jūsų draugas gyvena su artimu scenarijumi.

Manau, kad nėra taip, kad jūsų vyriškis nemokėtų mylėti. Tačiau matosi, kad jis to bijo. Juk jis sakė, jog jis „norintis tuoktis "iš reikalo", mat tada nereikėtų meluoti visiems, kad mane myli“. Sakyti kitiems „myliu“ tokiam žmogui per daug pavojinga. Tai labai įpareigotų. Artimas žmogus, tokių žmonių nuomone, būtų suklaidintas, ir ypač skaudu, jei tas kitas žmogus imtų dėl tavęs aukotis. Tuo dar labiau įpareigodamas save jį mylėti. Tuomet labai kilnu yra pasakyti :“aš tavęs nevertas, ir tu , žinok, geriau su manimi nevark“. Žinoma, vyriškis paskubėjo paaiškinti, jog jaučia jums šiltus jausmus, tačiau „jie nėra meilė“. Taip kalba žmonės, kurių pasąmonėje veikia programa „meilė uždrausta, seksualinė aistra leidžiama“. Tokiu atveju jie gali mylėtis, tačiau neturi reikšti jausmų. O meilės poreikis vis tiek yra didelis, todėl išsiskyrus tenka sugrįžti atgal!

Ką galima pasakyti apie jus? Rašote: „visada maniau, kad laikui bėgant meilė išblėsta“. Aiškiai atskiriate aistros periodą nuo „išblėsimo“. Žinoma, kategoriškai atmetate idėją apie priklausomybę nuo vyro. Tai nebuvo tik ketinimai. Kelis kartis iš tiesų bandėte nuo jo atsiskirti. Pabrėždavote, kad galite gyventi be jo. Pasitikite savimi. Tai seka iš jūsų žodžių: „esu nusipelniusi bent kartą gyvenime turėti vyrą, kuris mane gerai pažinotų ir nuoširdžiai mylėtų“. Taigi, nusipelniusi jūs jaučiatės, tačiau gyvenimą kartu galite grįsti tik „tikra meile“, o kadangi jūsų vyriškis jos kratosi, tai kartais norite iš jo išeiti. O ko jums neišeiti?

Apibūdinate save kaip stiprią, gerai uždirbančią ir nieko nebijančia moterį. Ir čia pat skubate pridurti: “beveik nieko nebijančią“. Ko gi jūs bijote? Jūs rašote: “bijau, kad ieškodama tokio (tikrai mane mylinčio) galiu netekti dabartinio ir susidėti su kuo nors iš baimės likti vieniša visą likusį gyvenimą“. Taigi, trokštate prisirišimo. 

Trokšdama prisirišimo jūs kaip tik galėtumėte pasakyti : tai, kas mus dabar riša, ir yra natūrali meilė, dėsninga, paplitusi ir pakankama vaikams gimdyti.

Akivaizdu, jog ir jūs turite savo viduje scenarijų, pagal kurį meilė jei ir įmanoma, tai ilgainiui TURĖTŲ išblėsti, nors planuojant šeimą meilė , jūsų nuomone, yra būtina. Tai sukuria jūsų vidinę dramą. Ir ją palaiko jūsų sukurtas puikus, idealistinis, perfekcionistinis vaizdas. Šeima, kurioje gims jūsų kūdikiai, jūsų akimis atrodytų šitaip: „ji mylį jį beprotiškai, abu vienas be kito negali, abejonių jausmais nėra, ir štai tuomet gimsta laimingi vaikai, matydami laimingus tėvus“.

Visą tai, žinoma, lydi puikus seksualinis bei psichologinis suderinamumas ir finansinis stabilumas. Jei šio recepto pabandytų laikytis visa žmonija, tai , patikėkite, jiems niekas neišeitų. Netgi Adomas su Ieva nesusilauktų vaikų, kadangi Biblijoje nieko nėra pasakyta nei apie jų beprotišką aistrą, nei apie tikrumą, o dėl to, ką jie nuveikė, jiems teko net atsisveikinti su Rojumi. Taigi, jei kas juos ir rišo, tai tik bendras nusikaltimas.

Tačiau, jei tikėtumėt Šventu raštu, žmonių giminė prasidėjo būtent nuo tokių - visai ne tobulų vyro ir moters. Jie tiesiog žaidė pievoje nekaltumo būsenoje, o po to praregėjo ir nusidėjo. Ir buvo jie tokie, kokie buvo, jautė tai, ką jautė. Ir leido gyventi savo palikuoniams, kuriems priklausote ir jūs su savo išrinktuoju vyru.

Aš suprantu, kad jūsų akimis žiūrint, gyventi su žmogumi, sakančiu „aš nemyliu“ yra labai nesaugu. Tačiau tokiais atvejais galima prisiminti mūsų protėvius, kurie žodžiu „myliu“ per daug santuokos negrįsdavo, o labiau vertindavo patį faktą, kad yra gyvi, kad turi stogą virš galvos, kad aistra dar neišblėso, kad supranta vienas kitą ir kalbasi. 

Nereikia norėti tobulos meilės. Tai - puikybė, o už ją Dievas baudžia.

Pagarbiai.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (317)