Ne kartą teko spaudoje skaityti ar per televizijos laidas matyti lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių, nelaimingas istorijas. Niekada nemaniau, kad ir aš pati galėčiau tapti vienos iš tokių laidų heroje...
© Shutterstock nuotr.

O viskas buvo taip... Buvau jauna ir naivi, ką tik mokyklą pabaigusi mergaičiukė. Nusprendžiau metus po mokyklos pailsėti, pakeliauti po pasaulį ir tik po to pratęsti studijas universitete. Egzaminus išlaikiau geriausiai iš savo mokyklos, tad žinojau, kad ir studijas rinksiuosi prestižines, kurios trunka ne vienerius metus ir reikalauja daug pastangų... Tad po dvylikos metų, praleistų mokykloje, norėjosi nors trumpam pailsėti. Niekas šeimoje mano tokio sprendimo nepalaikė, bet buvau pilnametė ir už savo sprendimus atsakomybę prisiėmiau pati. Susikroviau lagaminą, nusipirkau bilietus ir išvykau į Italiją...

Nuvykus į šią išsvajotąją šalį mane pasitiko beprotiškai graži gamta, be galo draugiški žmonės. Apsistojau Romoje pas pusseserę, kuri ten gyvena ne vienerius metus. Planavau Italijoje praleisti keletą savaičių ir kelti sparnus toliau. Tačiau man čia taip patiko, kad nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Reikėjo susirasti darbą. Pusseserė pasiūlė supažindinti su geru draugu, kuris turi restoraną – gal ten mane priimtų. Kadangi puikiai kalbėjau itališkai, angliškai, be to dar mokyklos laikais Lietuvoje vasaromis dirbdavau padavėja, pusseserės draugas mane priėmė. Nors jau turėjau panašaus darbo patirties, pradžia nebuvo iš lengvųjų... Bet šį kartą ne apie tai.

Vieną vakarą į restoraną užsuko ketvertas solidžiai atrodančių vyrų: garsiausių dizainerių kostiumai, odiniai batai, prabangūs laikrodžiai... Jie šventė puikiai pavykusį verslo sandėrį. Šių vyrų staliuką aptarnavo mano kolegė. Tačiau vienas vyras iš kompanijos man pasirodė nerealus – negalėjau nuo jo atitraukti akių.

Man benešant patiekalus kitam staliukui, mūsų žvilgsniai susitiko – užsižiopsojusi į jį, netyčia užkliuvau ir parkritau. Indų šukės su maistu pažiro po restorano grindis. Kam teko dirbti tokio lygio restorane, supranta, kad tai nedovanotina klaida... Žinojau, kad manęs laukia rimtas pokalbis su bosu... Tačiau mano mintis taip buvo užvaldęs minėtas vyras, kad dėl to labai nepergyvenau...

Praėjus gerai valandai, vyrų ketvertas pakilo eiti nuo stalo. Tarpduryje vienas jų staiga apsisuko ir atskubėjo prie manęs – tai buvo tas pats vyras, su kuriuo mūsų žvilgsniai tą vakarą ne kartą susitiko. Ištiesė man savo vizitinę kortelę ir pasakęs „Paskambink man“, nuskubėjo pas savo draugus.

Bet aš jam nepaskambinau. Bijojau. O ir buvau įsitikinusi, kad jį tedomina vienos nakties nuotykiai. Kažkur po savaitės besidarbuojant restorane viena iš kolegių pasakė, kad kažkoks vyras teiraujasi manęs. Nustebau. Tačiau buvau vienintelė tame restorane šviesiaplaukė mėlynakė.

Smalsumo vedama nuėjau kolegės minėto staliuko link. Ten sėdėjo Jis. Man pakirto kojas. „Tu man taip ir nepaskambinai“- nusišypsojo kerinčia šypsena. Aš pasimečiau, bandžiau sukurti istoriją, kaip pamečiau jo kortelę, tačiau man niekada nesisekė meluoti. Likau stovėti visa raudonais žandais. „Prašau prisėsk. Aš noriu su tavimi susipažinti artimiau“ – paprašė jis, stumdamas kėdę. „Negaliu, aš dabar dirbu“,- atsakiau.

Tačiau jis nenusileido. Galiausiai susitarėme, jog susitiksime vakare po darbo. Užvėrusi restorano duris radau jį stovintį gatvėje: „Vėluoji. Bet aš nepykstu“,- nusišypsojo jis ir pamojo eiti jo automobilio link. Kad ir kaip norėjau nors kartą gyvenime pravažiuoti su „Lamborghini“, tačiau savisaugos instinktas darė savo – pasiūliau geriau pasivaikščioti po miestą. Po naktinę Romą.

Jis nustebo, tačiau priėmė mano pasiūlymą. Atrodėme keista pora: solidus, prabangiai apsirengęs į ketvirtą dešimtį įžengęs vyras ir paprastais marškinėliais bei plėšytais džinsais vilkinti, į sportbačius įsispyrusi jaunutė mergina (tuo metu neatrodžiau vyresnė nei šešiolikos). Tačiau mums tai buvo nė motais.

Atrodė, jog esame pažįstami amžius. Plepėjome, juokėmės, net nepastebėjome, kaip ėmė švisti. Visa laimė, kad buvo sekmadienis ir nė vienam nereikėjo į darbą. Taip prasidėjo mūsų pažintis. Ėmėme susitikinėti. Pametėme dėl vienas kito galvas. Persikrausčiau pas jį.

Galiausiai mudu susižadėjome. Viskas atrodė lyg pasaka. Mėgavomės vienas kito draugija, jis be perstojo kartojo, kad mane myli, kasdien dovanojo glėbius rožių, pirkdavo man papuošalus, įvairiausiai dovanas, ne kartą vykome į egzotiškus pasaulio kampelius. Tačiau netikėtai vieną dieną viskas apsivertė. Ėmė strigti vienas iš jo verslo projektų, jam grėsė prarasti visus pinigus.

Mylimasis pradėjo gerti. Daug gerti. O išgėręs jis tapdavo labai agresyvus. Vieną kartą, būdamas išgėręs, jis pakėlė prieš mane ranką... Išsiblaivęs suprato, ką padarė, maldavo atleisti. Atleidau, nes jį labai mylėjau. Tačiau po kelių dienų tas pats vėl pasikartojo... Ir taip daug kartų. Prasidėjo neaiškūs pavydo priepuoliai, jis man neleisdavo vienai niekur išeiti, bijojo, kad jį paliksiu, buvo įsitikinęs, kad turiu meilužį (nors aš visa širdimi mylėjau tik jį ir apie kitą vyrą nė nebūčiau drįsusi pagalvoti...).

Galiausiai jis prarado visus pinigus, už skolas teko palikti prabangų būstą, atiduoti sportinius automobilius. Persikraustėme į nedidelį nuomojamą butuką. Tikėjausi, kad dabar viskas pasitaisys. Atsistosime ant kojų. Tačiau namuose prasidėjo dar didesnis pragaras. Jis beveik nė minutės nebūdavo blaivus, pastoviai girdėjau priekabius, gaudavau smūgius.

Buvau lyg bokso kriaušė. Tačiau aš negalėjau jo palikti. Per daug mylėjau, o ir tikėjau, kad jis pasitaisys. Deja, vieną kartą jis mane taip sumušė, kad atsidūriau su sulaužytais kaulais ligoninėje. Visiems melavau, kad nusiverčiau nuo laiptų. Nors niekas tuo netikėjo. Tačiau kaip sakoma „nepagautas – ne vagis“, taip ir čia – nenorėjau jo įskųsti... Begulint ligoninėje supratau, kad jis nepasikeis, kad turiu padėti tašką savo ir jo gyvenimo istorijoje.

Išėjusi iš ligoninės, pusseserės padedama, įsigijau bilietus į Lietuvą ir grįžau namo. Buvusiam mylimajam parašiau ilgą atsisveikinimo laišką, palinkėdama jam sėkmės gyvenime. Bet jis manęs nenorėjo paleisti. Buvo atvykęs ieškoti net į Lietuvą, veržėsi pas mano tėvus, išdaužė jų namų langus, tačiau taip manęs ir nerado. Grįžęs į Italiją vis skambindavo mano tėvams, norėjo mane susigrąžinti. Buvau jam atleidusi tūkstančius kartų, su viltimi, kad jis pasitaisys, tačiau šį kartą galutinai nusprendžiau padėti tašką mūsų santykiuose. Taip ir padariau. Skambučiai retėjo ir retėjo.

Galiausiai visai baigėsi. Tačiau skaudulys širdyje vis dar liko. Iki šiol bijau prisileisti kokį nors vyrą arčiau savęs, o ir išgirdusi mieste ar kur nors aplinkoje garsiau skambantį vyrišką balsą, vis dar krūpteliu ir susigūžiu – pasiruošiu sulaukti kumščio į šoną...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žaibo iškrova - vis dar už pažinimo ribų: gali nutrenkti ir mieste, ir net namuose (45)

Nidos kurorte praėjusį savaitgalį žaibas nutrenkė 1986 metais gimusią moterį. Pasak...

Mįslinga tatuiruote pasipuošusi Meilutytė praleis beveik visą pasaulio taurės sezoną (190)

Glazge (Jungtinė Karalystė) vykusiame Senojo žemyno čempionate Rūta Meilutytė demonstravo ne...

Norint išsvajotų skrydžių – sunkiai įgyvendinama sąlyga dėl gyventojų skaičiaus (11)

Palangos oro uoste naujos krypties į Vokietiją prašantys uostamiesčio verslininkai sulaukė...

Pirmą kartą prabilo Osamos bin Ladeno motina jų namai – turtų ir įtakos atspindys (124)

Ant kampinės erdvaus kambario sofos įsitaiso ryškiai apsirengusi moteris. Sekcijos stikle, už...

Artimiesiems – šokas: vyrą po medikų vizito namuose rado ištiktą insulto (214)

Insultas, bet atvykote pavėluotai – tokius žodžius išgirdo sesuo, atvežusi savo brolį į...

Mirė Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs JT vadovas Kofis Annanas papildyta 15.34 (51)

Buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius ir Nobelio taikos premijos laureatas Kofi Annanas...

Blažytė: Galkinas pasišaipė labai laiku ir labai taikliai (389)

Labai laiku ir labai taikliai – taip Rusijos komiko Maksimo Galkino pokštus apie Dalią...

Jasikevičiaus aukštinamos vertybės negalioja jo palaikomoje futbolo komandoje

Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus kalba apie žmogiškąsias vertybes...

Baltarusijos prezidentas pertvarkė šalies vyriausybę (51)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pertvarkė šalies vyriausybę, šeštadienį...

Nauja maitinimosi programa darželiuose: jei pasiteisins, taip darys ir mokyklos, ir ligoninės (8)

Nuo šių metų rugsėjo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) inicijuoja projektą, kurio metu du...