aA
Mažiau nei prieš metus beveik negalėjau prisiminti, koks jausmas yra eiti į pasimatymą. Paskutiniame pasimatyme buvau buvusi daugiau nei prieš dešimt metų. Tačiau teko prisiminti – mudu su vyru po dešimties metų santuokos ėmėme gyventi atskirai, o tai reiškė, kad pirmą kartą per visą savo mamystės karjerą aš gavau tris laisvus vakarus per savaitę ir galėjau veikti ką tinkama.
© Shutterstock

Iš pradžių nežinojau, ką veikti pačiai su savimi. Sėdinėdavau namuose, kartais išeidavau pabėgioti, gal ir paverkdavau, o tada mikrobangų krosnelėje vakarienei pasišildydavau šaldytą buritą ir žiūrėdavau „Netflix“. Liūdnoji burito rutina, deja, greitai įsipyko. Tada pradėjau eiti iš namų – susitikdavau su draugais ir linksmai leidau laiką. Greitai pajutau, kad esu pasirengusi naujam etapui – įžengti į pasimatymų pasaulį ir pažiūrėti, kaip jis atrodo mano – išsiskyrusios, vaikų turinčios moters – akimis.

Apie šį pasaulį žinojau tik tiek, kad jame figūruoja pasimatymų programėlės, pasimatymų derinimai ir išsiskyrę vyrai. Ir kad man gali prireikti naujo skustuvo. Daugiau nežinojau nieko. Tačiau neketinau gaišti laiko spėlionėms. Pirmą kartą per ilgą laiką jaučiausi drąsi. Smalsi. Susidomėjusi. Susijaudinusi. Norėjau mėgautis šia nauja laisve.

Tiesą sakant, šis naujos laisvės jausmas buvo vienintelis sunkaus poskyrybinio laikotarpio privalumas. Iš tiesų, labai didelis privalumas. Didžiają santuokinio gyvenimo dalį jaučiausi vieniša. Nors aš vis dar vertinu savo buvusį vyrą kaip draugą ir savo vaikų tėvą, mudu nebuvome tinkami bendrakeleiviai ilgai kelionei.

Aš buvau ištroškusi meilės, romantikos, sekso, galbūt netgi svajojau apie man skirtą gyvenimo draugą. Nors tiksliai nežinojau, ko ieškoti, vis vien ryžausi paieškoms.

Užsiregistravau pasimatymų programėlėje ir paprašiau draugų, kad praneštų man apie tinkamus kandidatus. „Atrodo, mano hipotekos kreditorius neseniai išsiskyrė?“ – iškart puolė į pagalbą geriausia draugė. Tuo metu man buvo 33 m. Pirmoji iš draugių ištekėjau, o dabar pirmoji tapau išsiskyrusia.

Pagalvojau, kad jei noriu susipažinti su naujais žmonėmis, pasimatymus turiu išsikelti kaip prioritetą. Taip ir padariau – juk norėjau naujų ryšių ir naujų patirčių. Vaikščiojau į aklus pasimatymus, į pasimatymus su vyrais iš pažinčių svetainių, aktyviai naudojausi programėlėmis. Pradėjusi eiti į pirmus pasimatymus, labai nustebau pastebėjusi, kaip greit mane sudomina sutikti vyrai. Galbūt todėl, kad buvau atvira naujiems jausmams – nežinojau, ar juos apskritai besugebu jausti, ir štai pamačiau, kad sugebu.

Su vienu iš vyrų iškart pajutau ryšį. Mus siejo aistra, aš jaučiausi lyg į mano užgesusią sielą vėl būtų įpūsta gyvybė. Nė nespėjau susivokti, o jau buvau beprotiškai įsimylėjusi. Praktiškai nuo pat pirmos pažinties dienos mes visą laisvalaikį ėmėme leisti kartu. Su juo galėjau degti ir ilsėtis vienu metu. Jaučiau džiaugsmą, paguodą ir nuoširdžią laimę – nepamenu, kada paskutinį kartą taip jaučiausi.

Išsiskyrusios mamos išpažintis: ką sužinojau apie save, pradėjusi vėl vaikščioti į pasimatymus
© Shutterstock

Vis dėlto nauja meilė yra ne vien smagumas, kaip aš įsivaizdavau, arba kaip buvo ankstesniame gyvenime, iki vaikų. Dabar aš turėjau vaikų ir buvusį vyrą, tad jaučiausi lyg nuolat turėčiau nešti visų mane supančių žmonių emocijų naštą ir kartu tvarkytis su savo emocijomis. Vaikų problemos, buvusio vyro reakcija į žinią apie mano naujus santykius – jaučiausi nuolat plėšoma ir tampoma į visas puses. Šito taip pat niekada anksčiau nebuvau patyrusi.

Tarsi mano senasis ir naujasis „aš“ būtų traukę virvę, bandydami išsiaiškinti, kaip suderinti meilę ir praktiškumą.

Kaip ten bebūtų, nespėjau nė susivokti, o jau buvau labai giliai įklimpusi. Nors niekada neįsivaizdavau, kad sugebėsiu taip greit, taip stipriai įsimylėti, šitai nutiko. Maniau, kad nebesu tokia impulsyvi, kokia buvau anksčiau, prieš 10 ar 15 metų. Tačiau realybė buvo tokia, kad aš, išsiskyrusi dviejų vaikų motina, elgiausi kaip paauglė (ir jaučiausi kaip paauglė!) ir stačia galva nėriau į naujus santykius. Negalėjau sulėtinti santykių dinamikos, o gal tiesiog nenorėjau. Ko gero tai iš dalies paskatino tai, kad aš taip ilgai santuokoje jaučiausi vieniša. Kai užsimezga ryšys, praktiškai nebeįmanoma veikti vadovaujantis galva, o ne širdimi. Taip ilgai gyvenau įsisupusi į saugų santuokos kokoną, kad net nestabtelėjau pamąstyti, kas būtų, jei mane įskaudintų.

Ir mane įskaudino. Tai nėra tikslus žodis, apibūdinantis tai, ką jaučiau po pirmųjų rimtų poskyrybinių santykių žlugimo. Tos savijautos neapibūdintų netgi žodžiai „sudaužyta, išdraskyta, išmėsinėta“. Nes, tiesą sakant, kai prisikaupė problemų ir galiausiai mes išsiskyrėme, jaučiausi baisiau nei kada anksčiau. Suguldžiusi vaikus ir užsidariusi savo miegamajame tiek verkdavau, kad rytais reikėdavo dėti ledukus ant veido, kad kažkaip galėčiau išeiti į žmones. Gedėjau santykių, ir šis gedulas man iki tol nebuvo pažintas.

O labiausiai mane šokiravo tai, kad aš buvau nepasiruošusi tokiai baigčiai, ir ypač savo reakcijai į ją. O juk maniau, kad esu viskam pasiruošusi – nusprendusi nutraukti santuoką jaučiausi tokia tvirta, sveika ir racionali. Moteris, kuri jau ištvėrė skyrybas, juk turėtų reaguoti kitaip. Visų pirma, neturėjau leisti įvykiams taip susiklostyti. Juk turiu du vaikus, kuriems manęs reikia. Nors man ir pavykdavo kažkaip išgyventi kiekvieną dieną, mane slėgė kaltė, kad jaučiuosi tokia silpna.

Juk nuo paskutinių pasimatymų sukaupiau nemažai patirties, tad maniau, kad dėl to turėčiau būti protingesnė, stipresnė, sumanesnė. Nežinojau, kaip vėl rasti pagrindą po kojom, netgi nebežinojau, kur dėti kojas. Iš santuokos peršokau į kitus santykius su žmogumi, kuris, kaip maniau, yra mano kita didžioji meilė. Nors susitikinėjome tik kelis mėnesius, jis man buvo tikra atrama – aš jam galėjau pasakoti apie viską. Iki jo nežinojau, kaip mano gyvenime to trūksta, o kai tai praradau, trūkumą pajutau kaip niekad stipriai. Nes būnant su juo net problemos neatrodė varginančios. Tokio ryšio su niekuo nebuvau jautusi. Galima sakyti, kad pirmi santykiai po skyrybų yra tarsi pirmoji meilė. Intensyvi, greita, labai sunkiai paleidžiama.
Nė negalėjau įsivaizduoti, kad po skyrybų nepraėjus nė metams man teks sveikti nuo sunkiausio išsiskyrimo gyvenime. Buvau apakinta. Judėjau per greit, pargriuvau per stipriai, ir visiškai nebežinojau, kaip sau padėti atsigauti.

Laisvais vakarais, kai vaikai būdavo su tėčiu, aš likdavau namie, ant sofos. Nebežinau, ar leidau sau gyti, ar tiesiog gailėjau savęs. Bet kokiu atveju, man reikėjo laiko susivokti, kas esu, kur einu, ir ko man reikia iš kito žmogaus. Man reikėjo laiko pabūti vienai, tad ir buvau viena. Suvokiau, kad kalbant apie santykius, ko gero teks ir vėl mokytis iš klaidų. Teks ir vėl patirti meilę ir nusivylimą. Visa tai reiškė, kad ir vėl turiu leisti sau būti pažeidžiama. Taip, pirmieji pasimatymai po skyrybų buvo nuostabūs. Bet jie baigėsi labai skaudžiai. Ironiška, bet jei nebūčiau leidusi sau būti pažeidžiama, nebūčiau galėjusi įsimylėti, bet dėl pažeidžiamumo ir nukentėjau.
Vis dėlto supratau, kad jau kartą buvau radusi jėgų pakilti iš pelenų. Ir giliai širdyje žinojau, kad kažkur manyje tos jėgos vis dar glūdi. Po kelių mėnesių gedulo dėl pirmojo išsiskyrimo, nusprendžiau susiimti ir vėl būti drąsi ir stipri.

Nors anksčiau aš buvau kupina vilčių, galbūt netgi per daug, dabar supratau, kodėl kitos išsiskyrusios ir vaikus auginančios mamos apskritai neina į pasimatymus: jos vengia pakliūti į emocijų verpetą. Pasimatymų pasaulyje ne vien džiaugsmas ir žaismingumas, kaip aš galvojau, ruošdamasi į pirmuosius pasimatymus. Tai reikalauja laiko ir energijos, ir optimizmo. O jei pavyktų užmegzti santykius, visada yra tikimybė, kad jie nutrūks, ir bus labai skaudu – skaudės ne mažiau (gal net labiau) nei naivioje jaunystėje, nes juk, kaip sakoma, meilė iš esmės yra akla. Tai nepasikeičia po vedybų ir skyrybų. Tiesą sakant, užmezgus naujus santykius po ilgalaikio jų trūkumo, nauji jausmai gali būti išgyvenami daug stipriau. O kai rožinė pilis subliūkšta, nėra laiko ir galimybių gailėtis savęs ir gyti, kaip norėtųsi, nes, kaip besijaustum, kasdien turi keltis ir rūpintis vaikais. Nėra tiek laiko, kiek anksčiau, verkti, skųstis draugėms, gydyti sužeistą širdį.

Lengviausia būtų buvę vėl sugrįžti prie liūdnosios burito ir „Netflix“ rutinos. Vis dėlto aš dar nenorėjau pasiduoti ir save nurašyti. Tiesą sakant, vis dar turėjau vilčių, todėl vėl grįžau į pasimatymų pasaulį. Tačiau jau kitokia. Per pirmus kelis pasimatymus pradėjau stebėti ir pastebėti subtilius niuansus savyje. Stebėjau, kokiame pasimatyme man jauku, o kokiame – ne. Aiškiau pamačiau savo įpročius ir reakcijų bei elgesio modelius.

Šįkart jaučiau, kad ne vien leidžiuosi į pažintį su nauju žmogumi ir noriu jį pažinti. Jaučiau, kad dar ir tampu savo pačios elgesio ir asmenybės eksperte – gilinausi į tai, kas esu dabar, ir kokie santykiai tiktų šiai naujai mano asmenybei. Jaučiausi lyg praregėjusi – suvokiau, kad pasimatymų prasmė ne tik sutikti žmogų, kuris man patiks ir kurį galbūt netgi pamilsiu, bet ir pamatyti save iš šono, geriau save pažinti.

Kai mano gyvenime atsiras naujos, tinkamos galimybės, aš jas įsileisiu. Bet dabar aš mokausi ir likti įsižeminusi savo gyvenime, nebenutrūkti kaip balionas nuo virvelės. Reguliariai leidžiu laiką su draugais, o pasimatymai man dabar tik dar vienas laisvalaikio leidimo būdas, nebe prioritetas. Vis dar nesu pasiruošusi įsimylėti, todėl sąmoningai stengiuosi išlaikyti blaivią galvą.

Mokausi likti pažeidžiama, tačiau kartu neišsižadėti savęs – šito iki šiol nemokėjau. Tai nereiškia, kad niekada nebenudegsiu nuo santykių. Žinau, kad taip dar gali nutikti, ir ne kartą. Bet kuo chronologiškai toliau esu nuo santuokos ir po jos buvusių nelaimingų santykių, tuo labiau aš suprantu, kad būdama, kokia esu, gyvendama savo gyvenimą, aš jau esu laiminga. Aš jau dabar jaučiuosi pakankama, o jei mano gyvenime pasirodys tinkamas žmogus, jį vertinčiau kaip malonią dovaną, o ne kaip būtinybę, be kurios negaliu gyventi.

Reziumuodama galiu pasakyti, kad nauji santykiai po skyrybų atnešė man daugiau laimės, nei tikėjausi, ir daugiau skausmo, nei galėjau įsivaizduoti. Supratau, kad su amžiumi niekas stebuklingai nepasikeičia. Norint pokyčių, reikia įdėti pastangų, reikia pažinti save, reikia kantrybės ir atvirumo, o gal netgi žemę iš po kojų išmušančių išsiskyrimų. Įdomiausia tai, kad net po skausmingiausiai nutrūkusių santykių mano gyvenime, aš vis vien nenoriu pasiduoti. Galbūt toks atsparumas yra šalutinis skyrybų poveikis – jau esi patyręs meilę ir praradimą, o tai užgrūdina. Nors mano širdis dužo, aš vis vien neprarandu vilties. Man smalsu, kas manęs dar laukia gyvenime.

Dabar jau žinau, kad kai stipriai susitrenki, tai proga sukurti save iš naujo – geresnę, stipresnę, išmintingesnę savo versiją. Manau, aš tokia tapau, ir vis tobulėju.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(52 žmonės įvertino)
3.6538

Top naujienos

Ušackas gina Rusijoje pralobusį Žiemelį: žmonės padarė biznį ir išėjo, kas čia tokio? (288)

„Buvo padarytas biznis, greičiausiai iki Krymo, Ukrainos krizės ir karo. Aš tų detalių...

Neseniai karo niokotas Europos miestas šiandien laikomas vienu saugiausiu: į čia patekti galima buvo tik vienu tuneliu (32)

Ar esate matę muzikinį klipą kuriame dainą „Miss Sarajevo“ atlieka U2 ir Lučianas Pavarotis?...

Turistų įžūlumas Venecijoje peržengia sveiko proto ribas (42)

Venecijoje viešintis turistas šiurkščiai užsipuolė miesto gondolininką, neleidusį...

Ruduo vadžių nepaleis: kai kur lis gausiai (1)

Šiandien Lietuvos orus lems tolstančio vakarykščio ciklono vakarinis pakraštys. Bus debesuota...

Lietuvos krepšinio sirgalius Pekine po ištikusio insulto paniro į komą: prašoma pagalbos (191)

Pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje vienam iš Lietuvos krepšinio gerbėjų baigėsi nelaime....

Lietuvos krepšinio rinktinės vairas siūlomas Maksvyčiui (88)

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) laisvą likusią vyriausiojo vyrų rinktinės trenerio kėdę...

Čempionų lygos čempionas „Liverpool“ pralaimėjo jau pirmą grupių varžybų vakarą (3)

Jau pirmąją UEFA Čempionų lygos grupių varžybų dieną nesėkmę praėjusio sezono laimėtojai...

Po nepalankaus sprendimo Norvegijos „Barnevernet“ Lietuvos motinoms sužibo viltis atgauti vaikus (101)

Tris kartus per metus po dvi valandas – tiek Gražinai Leščinskienei leidžiama pamatyti savo...

Spjūvis sovietų aukoms: neigia Baltijos šalių okupaciją, nes „gyventojams buvo suteikta pilietybė“ (566)

Rusijos karinės ir istorinės bendruomenės patariamosios tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas...

Kuzminskas „Olympiakos“ gretose debiutavo pralaimėjimu (4)

Mindaugas Kuzminskas Pirėjo „Olympiakos“ komandos gretose sužaidė pirmas kontrolines rungtynes.