Taip ir padariau, o jis tepasakė, kad vaikų darželio nežais ir galiu bet kiek laiškų rašyti, jis visus sudegins.
O viskas prasidėjo, kai man buvo suėję 19 metų. Tada jis atsikraustė į mano kaimą, kur su mama dviese gyvenome. Dar turiu brolį, kuris dabar jau nebegyvena su mumis, dirba ir išsilaiko pats save. Prieš 4 metus netekau močiutės, kuri praktiškai mane ir užaugino, nes mama dirbo viena ir stengėsi mus du vaikus išlaikyti.
Su tėvu ryšio nepalaikau nuo kokių 5 metukų, kadangi kai man buvo 3 metukai, mama jį išvarė iš namų, nes daug gėrė. Mama šaunuolė, ji nenorėjo, kad mes vaikai matytume tai, ką matė ji būdama maža, kai jos tėvas, mano senelis gerdavo ir mušdavo močiutę, o ji su vaikais bėgiodavo iš namų, kad tik jam girtam nepapulti.
Tai ir slinko mano jaunos dienelės iki dešimtos klasės, kai mūsų šeima sužinojo, kad močiutė serga vėžiu, man tada buvo 16 metų, maniau, pasaulis griūna, bet visada tikėjau kad močiutė pasveiks.
Kadangi brolis buvo dvyliktokas ir pamokos jam vėlai baigdavosi, o po pamokų dar ir egzaminam turėdavo ruoštis, o mama dirbdavo iki 15 val, ir tada kiekvieną dieną važiuodavo pas močiutę, visi namų rūpesčiai ir tvarka su naminiais gyvūnėliais perėjo man. Man kaip būnant vaikiu visa tai atrodė sunku, bet kas daugiau, jeigu ne aš, palaikysiu tvarką namuose ar pakūrensiu pečių.
Kadangi gyvename nuosavame name, malkų ir pečių prižiūrėti reikėjo pačiai, o buvo ruduo, pačios žiemos pradžiai. Kai broliui būdavo mažiau pamokų, mes susitardavome ir jis tada prižiūrėjo namus, o aš su mama važiuodavau pas močiutę. Mylėjau labai močiutę, juk ji mane, galima sakyti, ir užaugino. Nuo mažens buvau jos mylimiausia ir vienintelė anūkė, todėl viską darėme abi, ji ir valgyti gaminti mane išmokė, išmokė visokių paslapčių apie berniukus, kaip jais netikėti, su ja galėdavau pasikalbėti apie bet ką.
Kai nuvažiuodavome į ligoninę su mama pas močiutę, aš ją stipriai apkabindavau ir žinodavau, kad ir kas blogo nutiks, kol ji bus šalia, man niekas nebus baisu. Verkiu prisiminus ją ir šiandien, be jos sunku gyventi. Taip praslinko 9 mėnesiai ir močiutė mirė. Buvo vasara, kaip dabar prisimenu tuos metus ir tą dieną: 2011 metai liepos 24 diena. Dar niekada iki tol nebuvau jautusis tokia vieniša, verkiau dieną, naktį... Skausmas aprimo.
Bet po dviejų metų į mūsų kaimą atsikraustė jis. Toks išdidus ir visų gerbiamas. Kam reikės tam ir padės, pas jį visi galėjo kreiptis. Jis tapo mūsų kaimo „super herojum“. Į kaimą atsikraustė vienas, kadangi buvo išsiskyręs. Iš karto pradėjau jo nekęsti, net pati nežinau kodėl, bet po kokių pusės metų ar dar daugiau, kai išvažiavau studijuoti į Kauną, mes pradėjome bendrauti per facebooką.
Bendravom kaip lygus su lygiu, tik aš visada į jį kreipdavausi „Jūs“, nežinau, dar ir dabar aš taip į jį kreipiuosi. Jis viską apie mane žinojo, kur einu, ką darau ir panašius dalykus, man tai patiko ir juo galėjau pasitikėti, jis man tapo mokytoju, draugu ir žmogumi, kuris galėjo mane išklausyti.
Nežinau, ar to aš ilgą laiką laukiau, bet aš buvau laiminga. Visą laisvą laiką aš jam padėdavau, tai namus sutvarkydavau, tai jo dukrą mokindavau, ją prižiūrėdavau, tai važiuodavau su juo visur, man tai labai patiko, važiuodami kalbėdavome apie bet ką, kas tik šauna į galvą.
Kaip ir minėjau, jis išsiskyręs, turi du vaikus - mergaitę ir berniuką, kuris už mane vyresnis vos 8 mėnesiais, dukrytė už mane jaunesnė 10 metų. Su žmona nepalaiko jokių ryšių, nebent dėl vaikų, tiksliau, dėl dukros, nes jos mamai jis kiekvieną mėnesį moka alimentus.
Iš jo pusės didesnį dėmesį pajutau, kai jis pradėjo mane mokinti važinėti mašina, vakarais važiuodavome pasivažinėti ir grįždavome po kokių 2 valandų, važinėti man patiko ir dabar dar tai labai patinka. Aišku, nieko nepagalvokite, mes su juo iš tikrųjų važinėdavome.
Padažnėjo mūsų apsikabinimai ir buvimai kartu dviese per dienas. Apsikabinę mes žiūrėdavome filmą ar šiaip kokią laidą, iki tos dienos, kai jis mane pabučiavo, man tai patiko, todėl kai tik turėdavome laisvą minutę ir niekas mūsų nematydavo, mes bučiuodavomės.
Mūsų lūpos būdavo raudonos, vieną kartą net mano mama klausė, kai parėjau iš jo namų, kas mano lūpom, pasakiau, kad nieko, tiesiog vėjas supūtė, ji tik pašaipiai pažiūrėjo. Kadangi jis gyvena tik vienas namas nuo mūsų namo, su juo matytis galėdavau dažnai, jis taip pat dažnai ateidavo pas mus, kiekvieną dieną, taip yra iki šiol.
Mes tapom labai artimi kaimynystėje, visi tai spėjo pastebėti ir pasklido kalbos, kad mano mama susirado naują vyrą ir jie abu jau gyvena. Visiems trim ėmė juokas. Mes tiesiog bendravom draugiškai. Mane net šiurpas paima, kaip aš galėjau su juo prasidėti, kai jo sūnus už mane tik tiek vyresnis!
Po kelių mėnesių mes su juo pradėjome bendrauti ir lytiškai. Iš pat pradžių man buvo gėda, bet kai tai vykdavo, aš tuo mėgaudavausi, man patiko tai, patinka ir dabar tai, bet kažkas nutiko, jis man nebeparašo kaip ankščiau ir mes nesibučiuojame, tiesiog tik užsiiminėjam seksu. Ir visa tai nutiko po naujų metų. Bandau suprasti, kas vyksta, bet niekaip neišeina.
Labai jį myliu ir pati bandžiau jo klausti, kas nutiko, gal aš ką ne taip padariau, bet jis tik atrašydavo, jog neprivalo man rašyti, taip mes nutolome su bendravimu, man tai yra skaudu, nes jis buvo vienintelis, kuriam galėjau pasiguosti savo nelaimėmis ir skausmais.
Po naujų metų esu padarius du ne visai gerus dalykus, kurie susiję su juo. Pirmas - ištryniau iš jo telefono kažkokios merginos numerį be jo žinios, nes to paprašė jo dukra, tiesiog pasakė, kad paskaitė jo telefone žinutes ir jai nepatiko, nes pamanė, kad jie bendrauja per daug artimai ir ji bus jos pamotė.
Tai aš taip ir padariau, iki šios dienos gailiuosi, kad taip pasielgiau. Jo dukra net per savo „facebooka“ parašė jai, o jis apkaltino mane, kad tai aš parašiau tai merginai, nes visi įrodymai veda pas mane, bet aš galiu prisiekti, kad to nedariau, bet kartu ir jam negaliu, sakyti nes to prašė jo dukra, prisiėmiau kaltę, jis pasakė, kad šito man niekada neatleis.
Ką man daryti? Bandžiau laiške parašyti tiesą, bet jis tepasakė kad laišką sudegino jo net neperskaitęs. Kitas dalykas, kurį blogai padariau, tai kad netyčia kompote paskandinau jo naują telefoną ir jam to nepasakiau, bet jis ir taip suprato, kad tai aš, ir nežinau dėl to ar ne dėl to, jis su manimi nesikalba.
Bandžiau viską, ko tik nedariau kad viskas susitvarkytų, bet nieko, negi jis niekada to man neatleis? Bet tikrai žinau, kad šitas jo nekalbėjimas prasidėjo po naujų metų, dar prieš man padarant šias klaidas. Nes šios klaidos įvyko po kokių dviejų ar net trijų mėnesių iki mūsų nutolimo. Bet lytiškai mes bendraujam iki šiandienos.
Įsimylėjau aš jį ir be jo gyventi negaliu. Pradėjau net vaistus gerti, nuo kurių per dienas guliu ir nieko daugiau nedarau, arba miegu, arba per visą dieną verkiu, kartą bandžiau nusižudyti, nes vien pagalvojus apie gyvenimą be jo man norisi mirti.
Žinau, kad šitaip skaudinu mamą, bet aš be jo gyventi nenoriu, norėjau nueiti pas psichologą, užsirašiau į konsultaciją, nuėjau, o tik vaistų išrašė ir liepė ateiti po 2 savaičių. Todėl nusprendžiau vaistų negerti ir niekur neisiu, o su savo skausmu kovosiu viena.
Ką man daryti??? Bandžiau jį pamiršti, bet neišeina, net bandžiau bendrauti su vienu vaikinu, galvojau, gal pamiršiu jį, bet kur jau negaliu, aš su niekuo kitu nebūnu savimi, tik su juo vienu. Turėjau draugų, su kurias jaučiausi gerai, bet pirmą kartą jaučiu, kad myliu iš tikrųjų.
Viską galėčiau paaukoti dėl meilės, kuri yra tik vienpusė. Jaučiu, kad jis man nieko nejaučia, nei pagarbos, nei meilės. Kaip man jį pamiršti ir gyventi toliau? Kaip nepadaryti galo jam ir tada pačiai nenusižudyti?
Prašau patarimo, nes nežinau, ką man daryti, o ir pas psichiatrą nenoriu eiti ar gerti vaistų, nuo kurių nejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Man dabar 21 metai ir gyvenimą tikrai aš dar tik pradėjau gyventi, bet gyventi aš noriu su juo, o ne viena.
Tikiuosi, nors Jūs man patarsit, ką daryti, nes daugiau neturiu į ką kreiptis pagalbos, gėda kam nors pasakoti savo nesveiką meilę, kuri niekada nebus tikra. Tik rašydama aš galiu savo jausmus išreikšti ir nebijoti, jog kas nors mane teis.
Labai prašau, patarkit, kodėl taip yra? Ir ką galėčiau padaryti, kad savo skausmą sumažinčiau, nes verkiu kiekvieną dieną, nors nebenoriu, bet ir eiti ir kam nors savo skausmą pasakoti taip pat nenoriu. Myliu jį ir be jo nenoriu gyventi...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Ar normalu įsimylėti vyresnį?
Jūsų istorija panaši man į bandymą pagydyti savo sielą. Sielą, kuri buvo išalkusi meilės.
Manau, kad įsimylėti vyrą, kuris už jus dukart vyresnis, jus paskatino šis sielos ilgesys. Koks tas ilgesys, suprasti lengva: nuo penkerių metų jūs gyvenate be tėčio, su užimta darbais mama, užimtu broliu. Jūs ieškojote mamos dėmesio pas močiutę ir netekote jos šešiolikos metų.
Visą tą laiką, kai gamtos jums buvo numatyti būti mergaite, jūs atlikdavote mamos pavaduotojos vaidmenį, ir pajusti, kas yra tėviška meilė, negalėjote. Tad natūralu, kad sielos gilumoje jūs tėvo ilgėjotės. Ir po kelių metų mirus močiutei, pasijutusi vieniša, jūs sutikote žmogų, kuris atliko šį vaidmenį jūsų gyvenime: ėmė skirti jums dėmesį, mokinti įvairiausių dalykų, o su jo dukra jūs galėjote bendrauti kaip su jaunesne sesute (kurios irgi neturėjote).
Ir viskas vyktų labai natūralia eiga, jeigu šis vyras, atlikęs tėvo pavaduotojo vaidmenį, tiesiog atitoltų nuo jūsų, kaip atitolsta tėvas nuo subrendusios dukros, kuri išeina iš namų. Jis nenustoja jos mylėjęs, bet palieka jai erdvę laisvai vystytis. O ji susiranda sau vaikiną, kurį pamilsta.
Jūsų atveju įvyko kitaip, nes jūs ėmėte draugauti su šiuo vyru jau besibaigiant paauglystei, kuomet bunda noras mylėti kūniškai. Ir jūsų naujas pažįstamas, be to, kad pavadavo tėtį, atliko dar ir pirmosios meilės funkciją. Ir meilužio.
Jūs ėmėte su juo intymiai bendrauti ir įsimylėjote. Žinoma, būdamas išsiskyręs ir matantis prieš save pilnametę merginą, jis neatsispyrė pagundai. Jo patirtis ir vyriškos savybės negalėjo nepatikti jums. Todėl tarp jūsų prasidėjo ryšys. Toks ryšys, kai partnerius skiria daug metų, nėra labai jau retas, tarkime, daug amžių prieš mus šešiolikmetės merginos tekėdavo būtent už pasiturinčių keturiasdešimtmečių vyrų.
Tačiau bėda ta, kad jūsų draugas nesiruošia tuoktis su jumis. O santykiams su juo jums trūksta to, ko trūko su tėvais nuo pat pradžios: sielų artumo. Jūsų tėvo ilgesys dabar vėl paaštrėjo, nes iš tėvo mergaitės tikisi ne sekso, o kažko priešingo: sugebėjimo rūpintis, skirti dėmesį, mokyti - to, nuo ko prasidėjo jūsų draugystė su šiuo vyru.
Jūs klausiate, ką jums daryti. Ir su siaubu stebite, kad jis neberodo jums to dėmesio, kurį rodydavo pradžioje. Pagalvokite, ar nėra tai, kad jis tolsta nuo jūsų, ir iš jo pusės tai - teisinga?
Juk jis iš tiesų nėra jūsų tėvas, ir neapsimeta tokiu. Jis bevelija likti jūsų meilužiu. Ir tik jums norisi daugiau. Noras jūsų - teisėtas. Bet ar tas jūsų noras tikrai turi būti adresuotas šiam vyrui?
Žinoma, kad jūs sielos gilumoje tikitės, dedate viltis į šį vyrą, kad jis ir toliau „gydytų“ jus ir toliau suteiktų tai, ko jums trūksta. O jis tai atmeta (netgi grasina sudeginti jūsų laiškus).
Savo laiku jūs daug jam padėdavote. Tai nebuvo jums nauja, nes prie atsakomybės jūs pripratote nuo mažens. Tačiau už tai, kad padėdavote mamai, jūs galbūt gaudavote kažkiek mamos dėmesio ir dėkingumo. Iš močiutės meilė ateidavo nemokamai, bet ji vis dėlto buvo tik močiutė.
Dabar jūs daug savęs atidavėte savo draugui. O gaunate iš jo tik seksą. Aišku, kad jums kyla nuoskauda, pretenzija jam. Ir grasinimai nusižudyti - tai būdas įskaudinti, nubausti jį: žiūrėk, ką tu man padarei, atstumdamas mane!
Jis pasakytų, kad mylisi su jumis, argi jums to neužtenka?- tačiau jums reikia ne to. Jums reikia ryšio, gilesnio už seksą. Seksą jūs turite, ir jis jums patinka. Priekaištai jam gali būti dėl to, kad jis nepriima jūsų „dvasinio ryšio“, kurį jūs jam siūlote kad ir rašydama laiškus. Ir ką jums daryti?
Pirmiausia pažadėti, kad dėl savo alkio, priekaištų ir nusivylimų nesiimsite jokių griaunamų veiksmų. Jei esate tikinti, tad turite gerbti savo Dievo jums patikėtą misiją. O jei esate netikinti, turite išmokti atsakomybės ir pagalvoti apie tuos, kuriems esate brangi.
Jums reikia pažadėti sau būti gyvai net ir tokia kaina: vienpusės meilės kančios. Kitas žingsnis - teisingai nukreipti savo pretenzijas. „Tu neskiri man dėmesio!“, „Tu man nerašai!“, „Tu su manimi nekalbi!“, „Tu atmeti mano laiškus!“ „Tavo telefone - kita moteris“, „Aš tau padėdavau, o tu man- ne!“.
Visi šie priekaištai eina iš jūsų sielos alkio. Jis nepakito nuo tada, kai buvote maža mergaitė.
Ką, jeigu jūs trumpam įsivaizduotumėte, kad visus tokius priekaištus jūs išreikštumėte ne savo draugui, o savo tėvui? Ir savo mamai? Taip, tiesiog įsivaizduokite tai. Ar tik nebus tai teisingi adresatai?
Ir jei jūs supratote tai kaip pasiūlymą realiai susitikti ir pasišnekėti su savo tėvais, tai aš to neturėjau omenyje. Kartais tokie kaltinantys pokalbiai įvyksta tikrovėje, tačiau jie tik palieka nemalonų kaltės jausmą - ir jums, ir tėvams. Tačiau vaizduotėje - ar psichoterapiniame užsiėmime - kitas reikalas. Tik jums reikia psichologo ar gydytojo, kuris taiko ne vaistus, o psichoterapiją.
Ką gali duoti jums įsivaizduojamas pokalbis? Jis gali atnešti ramybės jūsų sielai. O jei tai būtų ilgalaikė psichoterapija - padėti užgyti jūsų sielos žaizdoms.
Ar verta jums kažką daryti su savo draugu? Ką jūs su juo bedarytumėte, jūs negalite paveikti jo jausmų tiesiogiai. Todėl jums teks užsiimti savimi - padėti sau pačiai užgyti, o posakį „aš be jo negaliu“ pakeisti posakiu „aš, kaip suaugęs žmogus, galiu gyventi be jo, tačiau mano vidus trokšta kažko daugiau“.
Tas „kažkas daugiau“- jūsų psichoterapijos tikslas, ir joks kitas žmogus ten neturi būti leidžiamas. Žinoma, jei tik šios vietos nepanorėtų užimti koks nors kitas vyresnio amžiaus žmogus - vyras, ar moteris.
Bet aš patarčiau jums prisiminti, kad pagrindiniai žmonės šioje istorijoje - jūs ir jūsų tikrieji tėvai. Ir jums reikia atstatyti, pagydyti savo su jais ryšį, kuris ne dėl jų ir ne dėl jūsų kaltės buvo susilpnintas. Pagydyti ne reikalavimais, ne pretenzijomis, bet kitokiais būdais. Kuo ir užsiima psichoterapeutai.
Ar galima apsieiti be jų?
Galima, bet su jais - greičiau.
Sėkmės jums,
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
