Tačiau nejučia pajutau, jog jam pradėjau kai ką jausti ir tiesiog nebegaliu galvoti apie jį vien kaip apie draugą.
Kadangi mes vis tiek esame geri draugai, jis man pasakė, jog ateityje nori su manimi daugiau bendrauti, jog esu vienintelis žmogus, su kuo taip gali pasikalbėti, kad esu nuostabus ir geras žmogus. Tuo pačiu pavyko sužinoti, jog jam patinka viena mergina, kuri nerodo jam dėmesio ir jokio atsako į jo jausmus nerodo. Kaip jis sako „nepasiekiamoji“... Ir jis jos laukia. Nieko nenori, tik jos.
Tuo tarpu mano jausmai jam neblėsta ir vis dažniau susiduriu su mintimi, kad reikia kaip nors sužinoti, ar galėtų tarp mūsų būti kas nors daugiau nei paprasta ir draugiška draugystė.
Kartais atrodo, jog jis supranta, kad aš jam jaučiu simpatiją ir todėl vengiu jo žvilgsnio, nenoriu dažnai būti su juo, net nerašau jam dažnai...
Kaip draugas jis elgiasi gan įvairiai. Jei būna kokia šventė, nužiūri nuo galvos iki kojų ir niekada neapsieina be komplimento. Jis niekada negali nemesti gražios replikos mano pusėn, kai turiu ką nors pasakyti.
Jis visada mane palaiko, duoda patarimų. Kai buvau apsisprendusi studijuoti užsienyje, jis manęs prašė, kad likčiau Lietuvoje.
Aplinkiniai žmonės ne kartą buvo sakę, beje, ir jam girdint, kad atrodome kaip pora, kad esame panašūs. Tuo tarpu jis niekada nieko neneigė ir nieko nesakė, tik šypsojosi ir viskas. Kaip manote, kaip galėčiau sužinoti ar tarp mūsų galėtų kas nors būti daugiau?
Kaip prieiti prie tokios temos ar pagal ką galėčiau nuspręsti, kad jis man neabejingas ne vien kaip draugas? Tiesiog padėkite man, nes kuo toliau, tuo labiau nebegaliu viso to kęsti..
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
„Kaip manote, kaip galėčiau sužinoti, ar tarp mūsų galėtų kas nors būti daugiau?“ Tai yra jūsų užduotas klausimas. Pabandykite garsiai ištarti – „kaip galiu sužinoti, ką jis man jaučia?“
Vos prieš kelias dienas su bičiuliais žaidėme žaidimą, kuriame reikėjo dalintis savo asociacijomis apie šalia buvusį konkretų asmenį. Ne konkrečiomis mintimis, įžvalgomis ar jausmais, o raktiniais žodžiais, po kuriais tarsi yra tai, ką vienas apie kitą galvojame. Kai šis žaidimas buvo pasiūlytas, stojo tyla. Tikėtina, jog ne tik mano, bet ir kitų viduje prabėgo dviprasmiški jausmai: norisi išgirsti, ką kiti galvoja. Bet, oi kaip nedrąsu, oi kaip nedrąsu...
Nedrąsu, nes kaip ten bebūtų ne kasdien dalijamės pastebėjimais vieni apie kitus, o jei ir dalinamės, tai tik mandagiais, padrąsinančiais, teigiamais. Ir labai gerai, kad vienas kito nevarstome pagiežingomis ir pavydžiomis replikomis, šiurkščiais, piktais nuvertinančiais žodžiais. Tačiau ta tyla buvo ne tik apie baimę išgirsti ką nors blogo. Tai buvo baimė pamatyti save kitų akimis. Kaip kiti mus patiria, ką apie mus galvoja ir savotiškai, ką mums jaučia.
Tas žaidimas, kurį vis gi išdrįsome sužaisti, atskleidė ir dar vieną bendravimo kampą. Asociacijos asociacijomis, tačiau pasirodo, jog tas pats žodis, vaizdinys, reiškinys ar kas tai bebūtų, sukėlė be galo skirtingas interpretacijas ir sąsajas. Siunčiantysis į raktu užrakintą dėžutę įdėjo vieną prasmę, o tas kuris ją gavo – pamatė, išgirdo visai kitokią... O juk neretai mes taip žaidžiame ne tik poilsiaudami ir užsimanę stipresnių potyrių bei aiškumo apie save....
Kodėl dalinuosi ta patirtimi? Gal kiek iš toliau bandžiau parodyti ką jūs šiuo metu išgyvenate. Ką jaučiate bandydama sužinoti tiesą apie save ir kitą. Apie santykį, kuris jums be galo brangus. Noras sužinoti virpina širdį, tačiau žinojimas, kad atsakymas gali būti pats įvairiausias priverčia nutilti ir kurį laiką pasilikti toje tyloje. Tuomet atsiranda mintis „jei bandysiu perskaityti ženklus, tai nebus taip skausminga kaip kad užduotį tiesioginį klausimą“. Juolab kad kultūriškai merginoms vis dar sunku būti santykio iniciatorėmis. Ir atsiranda pasirinkimas žaisti asociacijų žaidimą – interpretuoti užšifruotą žinią.
O čia jau praverčia ir antras pastebėjimas apie žaidimą: tai, ką gauname, nebūtinai buvo tai, ką kitas siuntė. Jei ieškosite ženklų, kuriuos bandysite priskirti vienai ar kitai judviejų santykių krypčiai, liksite kaip tie žmonės žaidime: su išgirstais žodžiais, bet su savomis, o ne kito įdėtomis reikšmėmis.
Nes tai, kas jums simbolizuoja švelnumą, kitam gali būti kasdienybės įprotis, kas jums reiškia intymumą, kitam – išmokimas būti su žmonėmis. Netiesioginiame klausime, tai ką matome, girdime, jaučiame, patiriame ir išgyvename priimame savimi, bet ne visada, tiksliau tik labai retai taip, kaip norėjo pasakyti kitas.
Taigi jūsų pasirinkimas negalimas tarp sužinojimo būdų, jis yra vienintelis: aiškiai to paklausti. Pasirinkimas yra kitas: sužinoti, ar ne. Dabar ar vėliau. Būti pirmai ar palaukti. Rodos, paprastas žingsnis santykio aiškumo link – klausimas - prilygsta žygdarbiui. Dėl to natūralu, jog ieškote kitų kelių, lengvesnių, apeinančių tiesioginį ryšį, tik vargiai galinčių kaip nors padėti.
Tačiau grįžtu prie jau išsakytos minties: regiu pasirinkimą tarp laukimo, kol kitas parodys arba neparodys savo jausmo arba paklausimo/ pasidalinimo, ką jūs jaučiate vienas kitam.
Nelengva: juk per akimirką galite laimėti milijoną arba netekti visų savo turėtų turtų... Ir visi mes šioje vietoje patrypčioję nuspręstume skirtingai.
Drąsos...
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
