- Išdavystės ir svetimavimo tema – sena, kaip pasaulis, nejaugi ji užkoduota mūsų genuose?
- Na, į šį klausimą atsakyti sunku. Galbūt genetikai galėtų daugiau apie tai papasakoti. Bet jei žvelgtume, lygindami su gyvūnų pasauliu, tai tokių mogonamiškų ryšių yra be galo mažai, - vienas iš jų yra gulbės.
- Ar galima atrasti sąsajų su laikmečiu ir išdavystės temos paūmėjimais šiuolaikiniame pasaulyje?
- Aš manau, kad viskas priklauso nuo to, kiek ši tema yra viešinama. Anksčiau neištikimybė, kaip ir seksas buvo užgniaužiamos temos – tabu. Natūralu, kad visuomenėje tai vyko, tiesiog tiek daug niekas nekalbėdavo ir negirdėdavo apie pažįstamus taip, kaip dabar. Tai panašu, į žinomą anekdotą, jog Sovietų sąjungoje sekso nebuvo.
Galbūt visuomenė liberalėja, kartu laisvėja ir pažiūros, įsitikinimai nebėra tokie tvirti, įpareigojantys, mūsų nebesaisto religija... Na, sakykime, yra mažiau taip vadinamų savikontrolės vertintojų.
- Kada įvyksta išdavystė šiuolaikiniame pasaulyje - ar būtinas fizinis artumas ar užtenka tik minčių?
- Čia sugretinčiau su posakiu „bausti negalima pasigailėti“. Klausimas kur brėšime tą ribą. Ir tai yra kiekvienos visuomenės ar bendruomenės susitarimo reikalas, ką mes vadiname neištikimybe.
Galbūt arabams vien pažiūrėjimas į akis jau yra didelis neištikimybės ženklas. Galbūt vakarų visuomenėje tai yra fizinis artumas, nors pagalvojus apie neištikimybę minčių lygmenyje, tai žinote, kaip Biblijoje sakė Kristus: „meskite į mane akmenį, kas nėra padaręs nuodėmės“. Manau, kad visi žmonės yra pagalvoję apie mintį „kaip būtų, jeigu būtų“.
Ir tai nereiškia, kad tie žmonės kažkaip nusižengia moralei ir išdavė savo artimą, tiesiog tai - didelė dalis mūsų emocinio, psichologinio pasaulio, kuris juda mums to tiesiog nekontroliuojant.
Apie tai daug kalbėjo S. Froidas, sakydamas, kad viskas egzistuoja pasąmonėje. Tiek seksualinio pobūdžio, tiek agresyvios mintys, kurios kartais iškyla. Ir daryk ką nori, - niekaip jų nenuslopinsi. Klausimas ar tas mintis lydi realūs veiksmai ir sprendimai. Čia, sakyčiau, ir galėtų būti ta riba iki neištikimybės: ar aš tik galvoju, ar imuosi kažkokių žingsnių, kurie galėtų potencialiai įskaudinti mano antrą pusę.
- Kuris išdavystės metu atsiduria sudėtingesnėje psichologinėje pozicijoje: ištikimasis, ar išdavikas?
- Tai, vėlgi, labai priklauso nuo paties žmogaus. Jei abu sutuoktiniai ar partneriai yra pakankamai emociškai jautrūs, tai neištikimybė neabejotinai paveikia abudu. Yra žmogus, kuris išduoda: jis išgyvena didžiulę sąžinės graužatį, susvetimėjimo jausmą... Na, tarp mūsų atsistoja trečias žmogus ir galbūt mano partneris ar partnerė to nežino, bet aš su tuo gyvenu. Tai yra irgi be galo sunkus ir skausmingas psichologinis išgyvenimas.
Kita vertus, ta pusė, kurią apgauna (kai ji tą sužino) tai pat išgyvena analogišką psichologinį skausmą, analogišką intensyvumą, nebūna taip, kad tik viena pusė jaustųsi auka. Taip nėra. Nebent tuo atveju, kai apgaudinėjantis žmogus yra nejautrus. Yra ir tokių, sakyčiau, emociškai skurdžių žmonių, kurie teikia pirmenybę pasitenkinimui ir tai jiems yra svarbiausia. Tokiu atveju žmonės sako „mano sąžinė tokia švari, kad jos net nematyti“. Dalis žmonių iš tikrųjų yra tokie, sąžinė jiems – kažkoks svetimas dalykas...
- Kodėl aplinkiniai ir visuomenė skirtingai priima vyrų ir moterų išdavystes? Kaip skirtingai įvardija mergišius ir vyrų viliotojas? Kodėl (ar) vyrams leidžiama daugiau?
- Čia kalbame apie bendrus suvokimus, kurie nebūtinai atspindi realybę. Kiekvieno iš mūsų pažįstamų rate pasitaiko tam tikrų atvejų ir mes susiformuojame tam tikrą nuomonę. Visuomenė taip pat susiformuoja tam tikrą stereotipą, kad iš vyrų, to tikėtis galima, bet jei tą padaro moteris –išduoda - tai yra kažkas netikėto ir visi atkreipia dėmesį.
Kaip kiti atvejai, kuomet senyvo amžiaus vyras gyvena su jaunesne moterimi, - tai jau tarsi yra visuotinai priimta norma, bet pamačius vyresnę moterį su jaunesniu, tai yra kažkas nenormalaus... Čia kyla klausimas ir apie visuomenės tolerantiškumą, pakantumą bei lygias galimybes visiems.
Galbūt mūsų – lietuvių - visuomenei dar reiks paėjėti ilgą kelią iki to lygiateisiškumo, kuris yra skandinavijos šalyse. Vis dėlto nemanau, kad mūsų visuomenėje vyrų neištikimybė būtų labai toleruojama, o moterų - smerkiama.
- Jeigu įvyksta išdavystė, kokia yra tikimybė, jog bus sugrįžta į pradinę situaciją be emocinių pasekmių? Kiek žmonių atleidžia išdavystę, o kelių iš jų gyvenimai sugriūna?
- Nulinė. Yra labai geras posakis, kad į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi, jį galime pritaikyti ir neištikimybei. Bet tai – tik paviršius. Tai palieka pėdsaką. Negali nepalikti. Bet kokiu atveju, lieka sunkios emocinės traumos. Visgi, spendimas, ar atleisti, ar išsiskirti, labai priklauso nuo antros pusės, kuri sužino, kad kažkas vyko jai nedalyvaujant.
Yra ir stereotipų, tarkime, kad moterys yra atlaidesnės vyrams ir tarsi svarbiausia, kad pinigus į namus atneštų, ir nesvarbu kad girtuokliauja, ar vaikšto paskui sijonus. Nesu tikras, kiek dabar to vyksta, bet anksčiau, pavyzdžiui prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, visai matyčiau loginį pagrindimą tokiam moterų elgesiui.
Kadangi tuomet jos tikrai nebuvo tokios savarankiškos kaip dabar, labiau priklausė nuo vyrų, taigi atlaidumas man būtų suprantamas. O šiais laikais labai priklauso nuo to, kokie santykiai buvo prieš neištikimybę. Ir kiekvienas žmogus, prieš priimdamas sprendimą pasveria rezultatą, - kas gali būti ir tiek vieno, tiek kito sprendimo pasekmes. Ir priima, mažiausiai kaštų reikalaujantį sprendimą.
Taigi pamąstęs, kad prisimenant neištikimybę, būti kartu jam kainuos per daug psichologiškai ir emociškai, praradus pasitikėjimą antrąja puse, gali pasirodyti, kad geresnis sprendimas yra išsiskirti ir pradėti iš naujo. Kitam pasvėrus bendrą laiką kartu, pamačius tam tikrus gyvenimo momentus, kurie sujungia ir kurie yra brangūs, gali persverti į kitą pusę, - atleidimo.
Iš esmės, be jokios priežasties niekas „neina į kairę“, ir faktas, kad tai įvyksta, atspindi kažkokius niuansus poros santykiuose. Krizė, sužinojus apie neištikimybę, gali padėti sukurti naują santykį, kažkokią kitokią kokybę. Yra toks kinų posakis „krizė reiškia grėsmę arba galimybę“. Na, šiuo atveju yra analogiškai. Tai yra grėsmė, kad santykiai gali iš esmės sugriūti, arba - galimybė pastatyti kažką tvirtesnio.
- Noras būti su geriausio draugo drauge, su sesers vyru, su artimo tau žmogaus partneriu – iš kur jis?
- Na, jeigu apie tai kalbama, vadinasi toks reiškinys yra. Dar tai galėtų būti, kaip uždrausto vaisiaus saldumas. Natūralu, kad artimųjų ar draugų antrosios pusės, yra kažkoks tabu, kurio atveju labai realiai suvokiame žmogus kainą, - kokia ji turėtų būti, jei įsimylėtume draugo antrąją pusę ir panašiai. Bet, manau, tai daugiau yra apie uždraustą vaisių. Na ir azarto būna daugiau: matau tai, ko (realiai suvokiu) negaliu turėti, bet dėl to noriu dar labiau.
Vilnius City Opera kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru balandžio 29 ir gegužės 1, 2, 4 dienomis Vilniaus kongresų rūmuose žiūrovus kviečia į Dalios Ibelhauptaitės režisuotą spektaklį „Visos jos tokios“. Ši V. A. Mocarto opera, kurios siužeto pagrindas – moterų ištikimybės išbandymai, kuriuos joms surengia jų pačių vyrai, užkalbėti savo ciniko draugo.
