Deimantinių vestuvių sulaukę sutuoktiniai Genovaitė ir Jonas Čirbos džiaugėsi atradę savo laimę. Išmintingi ir kantrūs senoliai tvirtus šeimyninio gyvenimo pagrindus padėjo ir savo penkiems vaikams. Jie tikisi, kad teisingu gyvenimo taku eis ir jų vaikaičiai bei provaikaičiai.
Sukūrė šeimą
Genovaitė ir Jonas pasakojo, kad jie buvo pažįstami nuo pat mažens, nes gyveno toje pačioje parapijoje. Kazliškių ir Šimaičių kaimus skyrė vos keli kilometrai. Jiedu susipažino šokiuose, o po metų draugystės susituokė. Tada Genovaitei buvo 21-eri, o Jonui – 28-eri.
„Jis buvo geras, gražus ir darbštus“, – apie vyrą pasakojo G.Čirbienė. Ji prisiminė nelengvą bendro gyvenimo pradžią. Neturėdami savo kampo jaunavedžiai glaudėsi Jono tėvų namuose, vėliau persikėlė į Genovaitės tėviškę. Sutuoktiniai kartu dirbo Martinonių kolūkyje. Genovaitė – laukuose, o Jonas – visus vyriškus darbus. „Buvau ir paprastas kolūkietis, ir brigadininkas. Teko dirbti dujininku, pieninės, kiaulių fermos vedėju, revizijos pirmininku“, – pasakojo vyras.
G. Čirbienė kolūkyje dirbo neilgai, nes kaip pupos pabiro penki poros vaikai: Antanas, Aldona, Rima, Gintautas ir Valdas.
Už darbą – natūra
Pasak J. Čirbos, darbas kolūkyje buvo sunkus ir varginantis. Už darbą mokėdavo natūra.
„Per dieną uždirbdavome tik 1 kg grūdų“, – sakė pašnekovas. Kolūkyje nebuvo jokios technikos, viską tekdavo atlikti rankomis. Žemę ardavo arkliais traukiamu plūgu, javus pjaudavo dalgiu. Jonas gerai pamena, kad tuometis derlius buvo prastas. Iš pasėtų 200 kg prikuldavo tik 400 kg grūdinių kultūrų. „Kolūkyje nebuvo nei motociklo, nei mašinos. Pirmininkas ir brigadininkas visur jodavo raiti. Tik atsiradus technikai darbas tapo spartesnis“, – sakė devintą dešimtį baigiantis vyras.
Sutuoktiniai prižiūrėjo ir nemenką savo pačių ūkį: karvę, kiaules, avis, paukščius. Darbšti Genovaitė dar ir verpdavo, megzdavo bei siūdavo.
Dukros Rima ir Aldona pasakojo, kad mama ne tik savo vaikus, bet ir vyrą papuošdavo gražiais drabužiais, megztomis kojinėmis ir pirštinėmis.
„Vakare pradėdavo megzti kojines, o ryte jau su naujomis į mokyklą eidavome“, – atsiminimais dalijosi dukros.
Į šventes susirenka visa šeima
Nuo 1985-ųjų Čirbos apsigyveno savo namuose Valuose, kuriuos patys ir pasistatė. Tuo metu visi vaikai jau buvo sukūrę šeimas, tik jauniausias Valdas gyveno kartu su tėvais. Dabar Valdas gyvena Ukmergėje, Antanas ir Gintautas – Vidiškių seniūnijoje, o dukros – Vilniuje. Tačiau Čirbų namai niekada nebūna tušti. Čia dažnai svečiuojasi net 15 vaikaičių ir 4 provaikaičiai. Jauniausiai – Kotrynai – vieni, o vyriausiam – Aleksandrui – jau dešimt metų.
„Tėvukas – Jonas, todėl ypač gražiai švenčiame Joninių šventę. Ieškome paparčio žiedo, dainuojame. Kiekvienais metais visi suvažiuojame į atlaidus, į bulviakasį, švenčiame vardo dienas“, – pasakojo dukros.
J. Čirba labai mėgsta šokti. Iki 75 metų jis šoko Valų tautinių šokių kolektyve, dalyvavo įvairiose šventėse. Sutuoktiniai puikiai sugyveno su kaimynais, todėl jų kieme dažnai skambėdavo armonikos ir akordeono muzika, įvairios dainos.
Nevengia darbo ir knygų
Devintą dešimtį bebaigiantis Jonas – toks pats guvus, kaip ir jaunystėje. Jis prisipažįsta nejaučiantis metų naštos. Septyneriais metais jaunesnei žmonai Genovaitei jis – pats geriausias pagalbininkas.
„Mamytei skauda kojas, todėl tėtis nuveikia labai daug darbų. Jis pats ir šiltnamį uždengė. Jame kovo mėnesį visko prisėjo. Jau džiaugiamės tėčio sodintais ridikėliais, krapais, svogūnais. Jis vienas ir bulves pasodino. Tėtis negali sėdėti be darbo, todėl nuolat ką nors veikia“, – pasakojo dukros Rima ir Aldona. Be to, J. Čirba – puikus kulinaras. Jis verda skanias sriubas, gamina kitus patiekalus. Vaikai ir vaikaičiai ypač mėgsta krosnyje keptą senelio bulvių apkepą.
Senoliui labai patinka skaityti. Todėl vaikaičiai jam prenumeruoja kelis laikraščius.
„Man patinka visos temos, todėl laikraštį perskaitau nuo pradžios iki galo. Įdomias naujienas garsiai perskaitau arba papasakoju žmonai“, – sakė Jonas. Vaikai džiaugiasi tėvelio pomėgiu skaityti, todėl žino, kad geriausia dovana jam – knyga. Guviam senoliui patinka knygos apie tremtį. Mėgstamiausi jo autoriai – Juozas Baltušis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir kt. Pasak pašnekovo, Valų bibliotekoje jis jau perskaitė visas knygas.
„Kai pradedu skaityti, niekaip negaliu sustoti. Su žmona klausomės radijo laidų, televizorių žiūrime retai, nes nelabai yra ką žiūrėti. Vis reklama ir reklama“, – sakė Jonas.
Rodė pavyzdį vaikams
Paprašyti atskleisti savo gražaus šeimyninio gyvenimo paslaptį, sutuoktiniai atsakė, kad tai – meilė, kantrybė, supratimas ir užuojauta vienas kitam. Kilusius sunkumus jiems įveikti padėdavo tvirtas Dievo tikėjimas. Ir dabar sutuoktiniai šventadieniais nepraleidžia šv. Mišių.
Todėl iškilmingos santuokos įžadų atnaujinimo ceremonijos metu Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Darius Auglys palinkėjo jiems ir tolesnės Dievo palaimos.
Čirbos pabrėžė, kad jų vaikai užaugo neragavę beržinės košės.
„Mes užaugome nemušti. Tėveliai visada nuoširdžiai paaiškindavo, ką reikia daryti, ir visuomet padėdavo. Dorais žmonėmis mokė būti ir nuolat kartodavo, kad ir mes taip gyventume kaip jie“, – atviravo abi dukros. Deimantinį jubiliejų švenčiantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad jų vaikai ir vaikaičiai gražiai gyvena ir yra laimingi.
