Pvz., aš ką nors jam pasakoju, o jam tai atrodo visai nesvarbu. Taip norėčiau, kad šalia būtų toks žmogus, kuris mane iki galo suprastų, pvz.- domėtųsi, kokias knygas aš skaitau ir pan. O jis iš viso neskaito knygų, neturiu net apie ką su juo kalbėtis. Šalia jo aš jaučiausi keistuolė, pasakojanti nežinia ką.

Ilgą laiką atrodė, kad jam visai nerūpiu, sunku buvo jam ką nors papasakoti, nes atrodė, kad manęs nesiklauso. Nelabai ir man ką pasakodavo. Tada radau pasiteisinimą, kad priešingybės traukia, kad mes labai labai skirtingi, bet aš – tarsi esu svajotoja, o jis realistas, besirūpinantis buitimi. Giliai širdyje jaučiu, kad lyg ir ne jis yra mano antroji puselė. Kažko siaubingai trūksta, o ko - pati suprasti negaliu.

Nieko blogo negaliu prikišti savo vyrui. Jis rūpestingas, rūpinasi šeima, yra ištikimas, neturi žalingų įpročių. Bet mane užgriūva kriziniai laikotarpiai ir atrodo taip man jis nebepatinka – iki negalėjimo.

Nepatinka jo pykčio protrūkiai, irzlumas, neigiamas kitų vertinimas, neigiamas požiūris į gyvenimą ir kt. Mano šeima mano, kad jis kartais nejaučia atsakomybės, nepamatuotai skolinasi, grimzta į skolas. Kartu su juo ir mes grimztame į skolas, gyvenimas prarado spalvas, bijau net eiti į parduotuvę, nes nieko sau negaliu leisti nusipirkti – tik būtiniausius daiktus. Drabužius perku tik dėvėtų drabužių parduotuvėse ir tik per išpardavimus.

Aš turiu bėdą, turiu stiprų atsakomybės jausmą. Ausyse skamba žodžiai - „Ką dievas sujungė, žmogus te neišskiria“, esu tikinti į Dievą. Mano mama irgi neišsiskyrė su vyru –mano tėvu, kuris  buvo žiaurus mums, mus mušė, terorizuodavo, girtavo. Nevalia sugriauti santuokos.

Aš irgi nenorėjau sugriauti santuokos, bet tik po 10 metų pradedu suvokti, kad myliuosi tik iš reikalo. Ilgiuosi aistros, jaučiuosi sutrikusi. O jis netraukia, dar prieš mums susituokiant sakiau, kad jo nemyliu, bet jis prašė pabandyti pamilti. Dievas mato, tikrai nuoširdžiai stengiausi jį pamilti, tapti gera pavyzdinga žmona, labai myliu, dievinu mūsų vaikus, o ar vyrą myliu – pati nebežinau. Draugės sako, kad mums čia šeimyninė krizė.

Prieš mūsų santuoką aš labai aistringai mylėjau viena žmogų, bet jis manęs nemylėjo. O savo vyrui iš viso jokios aistros nejutau.

Kas yra ta meilė...

Šiandien kai savo vyro nematau šalia, būnu darbe ar pan. – jaučiuosi gerai. Kai jis šalia – kažkoks keistas mechanizmas įsijungia – imu vaizduoti gerą žmoną, visaip stengiuosi įtikti – jau man pačiai nuo savęs bloga. Bijau jam pasakyti, kad galbūt nemyliu jo. Pati savimi nepasitikiu, galvoju, kad gal tai netiesa.

Ir kas yra ta meilė...

Prieš trejus metus bandžiau pasakyti, kad nemyliu jo, kad noriu skirtis, bet jis sakė pasistengs dėl mūsų. Jis pirko gėlių, nešė man pusryčius į lovą, visaip stengėsi dar labiau, o man gėda, be galo gėda, nes nepajėgiu jam atsilyginti tuo pačiu.

Keista, bet jaučiu kaltę ir gėdą.
Ką man dabar daryti. O kaip gi vaikai... Ar jie ištvers, turės jau etiketę – iš išsiskyrusios šeimos.
Padėkite man – susipainiojau.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI KAŽKO SIAUBINGAI TRŪKSTA

Sveiki. Taigi jūsų klausimas yra apie tai, ar verta gyventi su geru vyru, kai nejauti jam aistros ir kai abejoji, ar jį myli. Manau, kad visas moterų pasaulis nuolat klausia savęs to paties klausimo. Nes ši dilema – apie tai, kas moteriai šiuo momentu svarbiausia - aistra ar saugumas.

Aistra nėra labai saugus jausmas, nes ją lydi stresas, abejonės, o kartais - kaip jums buvo su prieš tai buvusiu vyriškiu - vienpusės meilės kančios. O kai tave myli, kai tavimi rūpinasi, streso nėra. Yra saugumas, užtikrintumas. O kartu - gėdos ir kaltės jausmas, kai negali atsakyti tuo pačiu. Baimė, kad gyvenime teks tenkintis tik pusiniais santykiais. Tai ką daryti, jei viename ryšyje šių dviejų dalykų nėra?

Žinoma, jaunystėje į šį klausimą atsakymas paprastas - neskubėti tuoktis. Net pačios gražiausios svajonės bei meilė santykių pradžioje negarantuoja, kad visa tai išliks praėjus keturiems - penkeriems metams. Jūs ėmėte jausti, kad kažko trūksta, kai vyras, jūsų akimis, nustojo suprasti jus ir – kaip vėliau jūs įsitikinote, ir nustojo norėti jus suprasti.

Jūsų atsakas – atšalimas lovoje, o galiausiai, po dešimties gyvenimo metų- atitolimas. Dabar jums geriau be jo, nei su juo - nereikia vaidinti mylinčios žmonos. Pasirašote jūs savo laišką „mama A.“, kas matyt, reiškia, jog save suvokiate pirmiausiai kaip motiną, o ne kaip žmoną ir mylimąją. Tačiau kad esate moteris, nepamirštate. Ir tikriausiai kartais jums kyla minčių apie tai, kad štai būtumėte jūs sutikusi kitą vyrą - viskas būtų buvę kitaip. O gal jums tikrai išsiskirti ir susirasti kitą?

Manau, kad tokiu atveju jūs padarytumėte tikrai drąsų žingsnį. Giminės istorija nelabai palanki jūsų skyryboms. Juk jūsų mama paliko jums pavyzdį moters, kuri nuo vyro mušeikos kenčia, bet nesiskiria. Tai ką jau kalbėti apie moterį, kurios vyras nesimuša, negeria, neša gėles ir pusryčius į lovą? Tikrai niekas jūsų giminėje to nepateisintų ir nesuprastų.

Teoriškai gal jūs ir galėtumėte išsiskirti, bet praktiškai tai kainuotų jums labai daug. Vaikas, kuris atsidurtų išsiskyrusioje šeimoje. Finansiniai sunkumai. Neturėjimas žmogaus, kuris jus taip mylėtų ir taip rūpintųsi. Aplinkinių pasmerkimas. Savęs graužimas ir abejonės.

Turint omenyje, kad save labiau suvokiate kaip motiną, o ne kaip žmoną, nenorėtumėte jūs kenkti savo vaikui. Senovės graikai pasakytų, kad šiuo metu jus valdo Demetra - derlingumo ir rūpinimosi vaikais deivė. Tokios deivės savo valia vaikų neskriaudžia. Jos apdairios ir ištikimos.

Taigi labai mažai tikėtina, kad jūs artimiausiu metu išsiskirtumėte. Dabar jums saugiau likti kartu. Galbūt didesnė tikimybė, kad ką nors įsimylėtumėte, pajustumėte kam nors aistrą. O atsitiktų tai tik tuo atveju, jei jums ateitų kitas aktualus poreikis - naujų įspūdžių, pokyčių. O taip pat imtų rūpėti jūsų kitas vaidmuo - moters, viliojančios vyrus.

Ir imtų tuomet jus valdyti Afroditė - meilės deivė. Kuriai svarbiausias gyvenime dalykas - suvilioti patinkantį vyrą. O tik po to galvoti, kas iš to išeis. Pasiųstų ji jums Kupidoną, ir tas iššautų iš savo lanko į jūsų širdį. Ir tuomet jūs prarastumėte galvą dėl kokio nors vyro.

Tačiau ar čia viskas priklauso nuo dievybių? Ar yra meilėje ir mūsų pasirinkimas?

Kaip matote, šitaip mes pereiname prie kitos temos: kiek meilė atsitinka kaip įvykis, o kiek yra mūsų sukuriama. Manau, kad aistra iš tiesų atsitinka. O bendravimas su ilgai kartu pragyvenusiu žmogumi - mūsų pasirinkimo klausimas.

Ką reiškia, kad tai mūsų pasirinkimas? Matote, ilgalaikiuose santykiuose aistra dažniausiai prigęsta. Tačiau bendrauti su sutuoktiniu mes visuomet galime skirtingai. Galime būti netikri, apsimesti. Galime iš viso bėgti nuo bendravimo - į darbą, į vaikus, į ligas. O galime bendrauti atviriau.

Atviras bendravimas atrodo baisus: jūs gi žinote, kaip įsiskaudintų jūsų vyras, jei pasakytumėte jam, kad jo nemylite. Jums sunku žeisti žmogų, kuris jums davė tiek daug gero. Nes tuomet jūs pasijustumėte bloga ir nedėkinga. Tačiau galima kalbėtis taip, kad prie karčių žodžių prisidėtų pagarba ir dėkingumas.

Jei jūs sakytumėte jam: „Man trūksta aistros, man visai gerai pabūti vienai, ir man tai patinka... O tu esi labai geras, man su tavimi saugu, ramu.“- juk tai nebūtų melas?

Jei jūs pasakytumėte jam: „Nebenoriu mylėtis, gal taip pasikalbame?“- juk tai irgi būtų tiesa?

Jei jūs paklaustumėte jo: „Štai tu žinai, kad aš tavęs nelabai geidžiu - ar tikrai tau to užtenka? Ar nesvajoji apie kitą, labiau tavęs norinčią moterį“- argi tai nebūtų tikra?

Jūs rašote, kad prieš trejus metus jau bandėte su juo taip kalbėti. Kodėl nesugrįžus prie tos temos? Atvirumas santykiuose nėra vien skaudus dalykas. Atvirai kalbėdamiesi mes parodome didelę pagarbą ir pasitikėjimą žmogumi. Taip, tai rizikinga, nes atsakas labai dažnai būna skausmingas. Todėl šitaip kalbėtis mes galime tuomet, kai mūsų viduje išauga kitas skausmas - skausmas nuo netikrų, neautentiškų santykių. Todėl tokio momento savyje reikia sulaukti.

O per tą laiką, kol šis momentas neatėjo, jums būtų geriau sustabdyti savo vyrą nuo ypač didelės meilės demonstracijos.

Gėlėmis, žodžiais ir pusryčiais į lovą aistros nesukelsi. Kitaip mes visi geistumėme tik poetų, padavėjų ir aptarnaujančio personalo. Imdama iš vyro jo dėmesio ženklus, jūs nedarote didelio nusikaltimo, tačiau didinate savo skolos jausmą. Jaučiatės vis labiau nedėkinga. Gal jūs galite švelniai ir taktiškai parodyti vyrui, kad jums užtenka to, ką jis daro dėl jūsų ir šeimos, tačiau stengtis jus „pažadinti“ šios priemonės netinka?

Jūs galite paklausti, ar apskritai aistra santykiuose nebeatstatoma. Atstatoma, tačiau tai nežinia kada ir kaip atsitinka. Tai reiškia, kad aistra - ne pastanga, o įvykis, ir jai nereikia pastangų. O įvykio negali suplanuoti ir pasiekti jokiomis pastangomis. Įvykio negali ir laukti. Nes tuomet tai nebe įvykis, o ilgesys, svajonė.

Tuomet, kai svajojame ir ilgimės, mūsų aplinkoje imame tarsi ir pastebėti ženklus, kad artėja tai, ko mes norime. Gimsta viltys. Ir kaip jūs žinote, tai veda į nusivylimą. Juk mus džiuginantys įvykiai dažniausiai nesusiję su viltimis, ar pastebėjote? Ir džiaugsmas savo prigimtimi yra netikėtas jausmas, o visai ne suplanuotas rezultatas.

Todėl geriausia taktika su įvykiais - nebesitikėti jų. Atsisveikinti su svajonėmis, viltimis ir ilgesiu. Ir išmokti vertinti tai, ką turite. Turite jūs nemažai. Yra kas tobulintina. Ir jūs žinote, kas. O kas links visokių įvykių - pasitikėkite aukštesnėmis jėgomis. Pavyzdžiui, deivėmis.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1264)