aA
Beprotystė - tai vienatvė išorėje ir draugija viduje. Nereikia psichiniam ligoniui žmonių, užtenka jam savo vidinio nusiminimo, fantastiškų iliuzijų ar paslaptingų balsų. Susirgęs psichine liga žmogus nėra vienas. Jis gyvena su kitais, ir kiti žmonės į jį kažkaip reaguoja. Tolimi reaguoja abejingai arba su užuojauta, storaodžiai- su pašaipa, o praeiviai – su baime. O kaip reaguoja artimieji?
Beprotybė
Žinoma, daug ką padaro gydymas. Mūsų garsioji žolininkė rašo, kad žmonės senovėje skirdavo dvi pamišimo rūšis: tykųjį ir ūmųjį. Tykiuosius vesdavosi į pirtį, vanodavo, duodavo kvėpuoti stimuliuojančių garų. O ūmiuosius pririšdavo, uždarydavo toliau nuo kitų, girdydavo raminančiomis žolėmis. Ir su jais kažkaip kalbėdavo, melsdavosi ar užkalbėdavo. Ar labai smarkiai pasikeitė mūsų taktika nuo to laiko? Ji tapo labiau cheminė, labiau laisva ir labiau psichologinė.

Labiau cheminė todėl, kad dabar duoda ne žolių, o psichoaktyvių tablečių. Labiau laisva, nes civilizuotuose kraštuose psichiniai ligoniai turi atskiras palatas, primenančius viešbučio numerius, kartais su nuosavu raktu - pavyzdžiui, tokias palatas aš mačiau Olandijoje. Labiau psichologinė tapo pagalba, nes dabar psichiniam sutrikimui paaiškinti yra teorijų, kurių pagalba - vėlgi civilizuotuose kraštuose - psichinius ligonius supranta ir padeda jiems suprasti save.

Tačiau giminaičiams tokia profesionali pagalba yra neprieinama. Atiduodami savo artimąjį į profesionalų rankas, jie jaučiasi prieš jį kalti: ką mes jam ne taip padarėme?

Žinoma, paprasčiausia būtų pasakyti jiems: nusiraminkite. Ne jūsų kaltė, kad žmogui depresija, ar jis girdi balsus.

Tačiau atsikratyti kaltės nėra lengva. Juk profesionaliai pagalbai žmogų reikia nukreipti. O kaip tai padaryti?

Beprotybė

Jei žmogus neurotiškas ar ilgam nusiminęs, jis pats ieško pagalbos. Užsirašo pas psichoterapeutą ar psichiatrą. Pasakoja jam metų metais apie savo problemas, pergyvena įvairius jausmus, pastebi, kad jie kinta, pasiekia reliatyvios sveikatos lygį, padėkoja ir baigia gydymą. O štai gilioje depresijoje žmogus jau pagalbos nebeprašo.

Kam? Juk viskas beprasmiška,- sako. O kliedintis žmogus iš vis labiau tiki savo balsais. O jie jam pas psichiatrą eiti neleidžia. Švelniausiu atveju - atkalbinėja. Ir atrodo tokiam žmogui, kad jam viskas aišku - saugumas ten, ar ateiviai, spinduliai ir t.t.- štai kur tiesa. O aplinkiniai šios tiesos arba nežino, arba apsimeta.

Todėl labai sutrikęs žmogus jokios pagalbos prašyti neina. Jį reikia prikalbinėti. Pagal įstatymą, jei jis ruošiasi žudyti ar žudyti kitus, jį netgi prieš jo valią turi nuvežti į ligoninę. Atvažiuoja greitoji psichiatrinė brigada ir išveža. Jeigu priešinasi - kviečia į pagalbą policiją. O giminaičiai jaučiasi kalti.

Kadaise psichinius ligonius uždarydavo beprotnamiuose. Jų negydydavo, o perauklėdavo dušais ir rimbais, nuošaliose vietose slėpdami nuo svetimų akių. O kad neišsilakstytų, juos prikaustydavo grandinėmis. Prancūzų gydytojo Pinelio iniciatyva prieš tris šimtmečius grandines pradėjo nuiminėti. Tačiau gydyklos liko panašios į kazematus ar tvirtoves storomis sienomis.

Prieš penkiasdešimt metų - palyginus neseniai – atrado, kad kai kurios medžiagos- aminazinas, melipraminas ir kt.- stabilizuoja nuotaiką ir elgesį. Prasidėjo masinė psichotropinių medžiagų gamyba. Neurotiški žmonės griebėsi relaniumo, depresiški - Prozako, ūmiems psichotikams ėmė leisti neuroleptikus. Vieni apsnūdo, kiti kiek sustingo, tačiau žmonės su psichikos sutrikimais ėmė darytis daugiau ar mažiau ne tokie išsiskiriantys iš kitų.

Ir kažkaip greičiau pas juos jų simptomai išnykdavo. Na, bent sušvelnėdavo. Ir dabar jie galėjo lankytis dispanseriuose, kurie vis dar turėdavo ūmius skyrius - kazematus su grotomis. Tačiau atsirado laisvė - pasišnekėjai su psichiatru, gavai vaistų , ir namo. Vieni, aišku, vaistus į unitazą išmesdavo. Tačiau kiti - ne. Ir gerai.

Beprotybė

Jau prieš keliolika dešimtmečių prasidėjo dar viena banga psichiatrijoje: leiskime psichiniams ligoniams gyventi ne tarp sutrikusių, o tarp normalių. Apgyvendinkime juos miestuose. Pakeiskime ligonines poliklinikomis ir psichinės sveikatos centrais. Na, bent iš dalies. Kurkime jiems bendruomenes ir reabilitacijos namus. Ir senoviniai psichiatriniai kazematai ėmė tuštėti. Kalbantys su savimi, keistos mimikos ir judesių žmonės ėmė dažniau pasirodyti gatvėse. Vis dažniau jie ėmė gyventi šeimose.

Jūs turbūt pastebėjote tokią tendenciją. Yra sukurta nemažai kino filmų, kuriuose parodyta, kaip gyventi su sutrikusio intelekto ar kraštutinai izoliuotu žmogumi. Tarkime, su Dauno liga sergančiu debilu, su psichopatiška asmenybe ar su autistu.

Prisiminkite tokius filmus, kaip “Skrydis virš gegutės lizdo”, “Lietaus žmogus”, “Paskutinė Mifunės daina”, “Moteris įtakoje”, “Mergina su trūkumais”, “Kas kankina Gilbertą Greipą?” , “Karalius Žvejys”, “Princesė ir karžygys”, “K-Pax”. Juose psichiškai sutrikę žmonės gyvena šeimose, bendrauja su kitais. Ir pavaizduoti jie su didele simpatija. Šie filmai tarsi sako mums: pakęskite tuos žmones, neskubėkite jų kur nors uždaryti ar izoliuoti. Kokius jausmus sukelia tokie filmai?

Iš vienos pusės, jie verčia mus būti kiek platesnių pažiūrų. Iš tikrųjų, psichiniai ligoniai suvokia pasaulį iš kitokios, labiau mums neprieinamos pusės. Ir mus tai erzina, mums atrodo, kad jie apsimeta, kvailioja, kad užtenka mums patapšnoti tokiam žmogų per petį ir pasakyti “baik durniuoti” - ir viskas pasitaisys.

O jie nesitaiso, ir mes puolame į neviltį. Kodėl jis nesitaiso? Nesunormalėja? Ir imame pykti ne tik ant jų, bet ant savęs dėl savo bejėgiškumo. Prieš pyktį liberalumas yra gera priemonė. Tik ne absoliučiai.

Viena vertus, platesnė pažiūra į psichinę ligą lyg sako: o ką, jei pasaulis žymiai sudėtingesnis, nei tu manai? O ką, jei paranojiškas žmogus su persekiojimo manija vieną kartą iš šimto užuodžia tikrą sąmokslą? O ką, jei depresyvus pesimistas, sakantis: “visas gyvenimas yra beprasmiškas, ir žmogus jame yra didelė klaida”- ką, jei jis atspindi vieną iš tūkstančio, bet vis dėl to realią gyvenimo briauną?

Kita vertus, liberali pažiūra į psichinį ligonį provokuoja artimųjų kaltę. Juk neretai žmogus su įtarumu, depresija, pykčio protrūkiais tampa nepakenčiamas. Jis pats sukelia aplinkiniuose įtarumą, depresiją, pyktį. O mus moko jį toleruoti ir suprasti! Štai viduramžiais paranojiško vyro žmona pasakytų “mano vyrą apsėdo velnias” ir paprašytų miesto magistratūroje uždaryti jį į prieglaudą ar nuvežti inkvizitoriams. Dabartinė žmona, žinanti, kad su psichiniu ligoniu reikia gyventi, jį toleruoti ir suprasti, greičiausiai kaltins save.

Ir tai galima suprasti. Tik suprasti galima, bet ne nuimti nuo artimųjų kaltės jausmo. Todėl kad kaltė kyla iš atsakomybės. Galbūt, tokia artimųjų dalia – jaustis atsakingu už kitą žmogų. Ir kada nors, kai psichozė praeina, žmogus tai su dėkingumu prisimena. Juk iš tikrųjų tik atrodė, kad jis išorėje vienas, o draugijoje viduje. Ne vienas jis, ne vienas. Su mumis.

Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (186)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (42)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Gyvai / Futbolas prie tuščių tribūnų: Rumunija – Lietuva 1:0 (32)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vyksta...

Negailestingą onkologinės ligos kirtį patyrusiam Stano – jautrios kolegų emocijos (16)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (123)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Betoninės sienos po žeme slėpė neregėtos prabangos rūmus ir didžiausią LSD fabriką istorijoje (9)

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje praktiškai visos LSD siuntos atkeliaudavo iš...

Albumą pristačiusi Monika Pundziūtė-Monique scenoje išgirdo asmeninį prisipažinimą (11)

Atlikėja Monika Pundziūtė- Monique iš jaudulio žibančiomis akimis pristato antrąjį solinį...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (26)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti (16)

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Gyvai / „Hero's & KOK World series 2018“ turnyre Vilniuje – iššūkis Maslobojevui ir Vikšraičiui (tiesiogiai)

Šiandien, lapkričio 17 dieną, 19 valandą Vilniaus „Siemens“ arenoje startuoja tradiciniu...