Beprotystė - tai vienatvė išorėje ir draugija viduje. Nereikia psichiniam ligoniui žmonių, užtenka jam savo vidinio nusiminimo, fantastiškų iliuzijų ar paslaptingų balsų. Susirgęs psichine liga žmogus nėra vienas. Jis gyvena su kitais, ir kiti žmonės į jį kažkaip reaguoja. Tolimi reaguoja abejingai arba su užuojauta, storaodžiai- su pašaipa, o praeiviai – su baime. O kaip reaguoja artimieji?
Beprotybė
Žinoma, daug ką padaro gydymas. Mūsų garsioji žolininkė rašo, kad žmonės senovėje skirdavo dvi pamišimo rūšis: tykųjį ir ūmųjį. Tykiuosius vesdavosi į pirtį, vanodavo, duodavo kvėpuoti stimuliuojančių garų. O ūmiuosius pririšdavo, uždarydavo toliau nuo kitų, girdydavo raminančiomis žolėmis. Ir su jais kažkaip kalbėdavo, melsdavosi ar užkalbėdavo. Ar labai smarkiai pasikeitė mūsų taktika nuo to laiko? Ji tapo labiau cheminė, labiau laisva ir labiau psichologinė.

Labiau cheminė todėl, kad dabar duoda ne žolių, o psichoaktyvių tablečių. Labiau laisva, nes civilizuotuose kraštuose psichiniai ligoniai turi atskiras palatas, primenančius viešbučio numerius, kartais su nuosavu raktu - pavyzdžiui, tokias palatas aš mačiau Olandijoje. Labiau psichologinė tapo pagalba, nes dabar psichiniam sutrikimui paaiškinti yra teorijų, kurių pagalba - vėlgi civilizuotuose kraštuose - psichinius ligonius supranta ir padeda jiems suprasti save.

Tačiau giminaičiams tokia profesionali pagalba yra neprieinama. Atiduodami savo artimąjį į profesionalų rankas, jie jaučiasi prieš jį kalti: ką mes jam ne taip padarėme?

Žinoma, paprasčiausia būtų pasakyti jiems: nusiraminkite. Ne jūsų kaltė, kad žmogui depresija, ar jis girdi balsus.

Tačiau atsikratyti kaltės nėra lengva. Juk profesionaliai pagalbai žmogų reikia nukreipti. O kaip tai padaryti?

Beprotybė

Jei žmogus neurotiškas ar ilgam nusiminęs, jis pats ieško pagalbos. Užsirašo pas psichoterapeutą ar psichiatrą. Pasakoja jam metų metais apie savo problemas, pergyvena įvairius jausmus, pastebi, kad jie kinta, pasiekia reliatyvios sveikatos lygį, padėkoja ir baigia gydymą. O štai gilioje depresijoje žmogus jau pagalbos nebeprašo.

Kam? Juk viskas beprasmiška,- sako. O kliedintis žmogus iš vis labiau tiki savo balsais. O jie jam pas psichiatrą eiti neleidžia. Švelniausiu atveju - atkalbinėja. Ir atrodo tokiam žmogui, kad jam viskas aišku - saugumas ten, ar ateiviai, spinduliai ir t.t.- štai kur tiesa. O aplinkiniai šios tiesos arba nežino, arba apsimeta.

Todėl labai sutrikęs žmogus jokios pagalbos prašyti neina. Jį reikia prikalbinėti. Pagal įstatymą, jei jis ruošiasi žudyti ar žudyti kitus, jį netgi prieš jo valią turi nuvežti į ligoninę. Atvažiuoja greitoji psichiatrinė brigada ir išveža. Jeigu priešinasi - kviečia į pagalbą policiją. O giminaičiai jaučiasi kalti.

Kadaise psichinius ligonius uždarydavo beprotnamiuose. Jų negydydavo, o perauklėdavo dušais ir rimbais, nuošaliose vietose slėpdami nuo svetimų akių. O kad neišsilakstytų, juos prikaustydavo grandinėmis. Prancūzų gydytojo Pinelio iniciatyva prieš tris šimtmečius grandines pradėjo nuiminėti. Tačiau gydyklos liko panašios į kazematus ar tvirtoves storomis sienomis.

Prieš penkiasdešimt metų - palyginus neseniai – atrado, kad kai kurios medžiagos- aminazinas, melipraminas ir kt.- stabilizuoja nuotaiką ir elgesį. Prasidėjo masinė psichotropinių medžiagų gamyba. Neurotiški žmonės griebėsi relaniumo, depresiški - Prozako, ūmiems psichotikams ėmė leisti neuroleptikus. Vieni apsnūdo, kiti kiek sustingo, tačiau žmonės su psichikos sutrikimais ėmė darytis daugiau ar mažiau ne tokie išsiskiriantys iš kitų.

Ir kažkaip greičiau pas juos jų simptomai išnykdavo. Na, bent sušvelnėdavo. Ir dabar jie galėjo lankytis dispanseriuose, kurie vis dar turėdavo ūmius skyrius - kazematus su grotomis. Tačiau atsirado laisvė - pasišnekėjai su psichiatru, gavai vaistų , ir namo. Vieni, aišku, vaistus į unitazą išmesdavo. Tačiau kiti - ne. Ir gerai.

Beprotybė

Jau prieš keliolika dešimtmečių prasidėjo dar viena banga psichiatrijoje: leiskime psichiniams ligoniams gyventi ne tarp sutrikusių, o tarp normalių. Apgyvendinkime juos miestuose. Pakeiskime ligonines poliklinikomis ir psichinės sveikatos centrais. Na, bent iš dalies. Kurkime jiems bendruomenes ir reabilitacijos namus. Ir senoviniai psichiatriniai kazematai ėmė tuštėti. Kalbantys su savimi, keistos mimikos ir judesių žmonės ėmė dažniau pasirodyti gatvėse. Vis dažniau jie ėmė gyventi šeimose.

Jūs turbūt pastebėjote tokią tendenciją. Yra sukurta nemažai kino filmų, kuriuose parodyta, kaip gyventi su sutrikusio intelekto ar kraštutinai izoliuotu žmogumi. Tarkime, su Dauno liga sergančiu debilu, su psichopatiška asmenybe ar su autistu.

Prisiminkite tokius filmus, kaip “Skrydis virš gegutės lizdo”, “Lietaus žmogus”, “Paskutinė Mifunės daina”, “Moteris įtakoje”, “Mergina su trūkumais”, “Kas kankina Gilbertą Greipą?” , “Karalius Žvejys”, “Princesė ir karžygys”, “K-Pax”. Juose psichiškai sutrikę žmonės gyvena šeimose, bendrauja su kitais. Ir pavaizduoti jie su didele simpatija. Šie filmai tarsi sako mums: pakęskite tuos žmones, neskubėkite jų kur nors uždaryti ar izoliuoti. Kokius jausmus sukelia tokie filmai?

Iš vienos pusės, jie verčia mus būti kiek platesnių pažiūrų. Iš tikrųjų, psichiniai ligoniai suvokia pasaulį iš kitokios, labiau mums neprieinamos pusės. Ir mus tai erzina, mums atrodo, kad jie apsimeta, kvailioja, kad užtenka mums patapšnoti tokiam žmogų per petį ir pasakyti “baik durniuoti” - ir viskas pasitaisys.

O jie nesitaiso, ir mes puolame į neviltį. Kodėl jis nesitaiso? Nesunormalėja? Ir imame pykti ne tik ant jų, bet ant savęs dėl savo bejėgiškumo. Prieš pyktį liberalumas yra gera priemonė. Tik ne absoliučiai.

Viena vertus, platesnė pažiūra į psichinę ligą lyg sako: o ką, jei pasaulis žymiai sudėtingesnis, nei tu manai? O ką, jei paranojiškas žmogus su persekiojimo manija vieną kartą iš šimto užuodžia tikrą sąmokslą? O ką, jei depresyvus pesimistas, sakantis: “visas gyvenimas yra beprasmiškas, ir žmogus jame yra didelė klaida”- ką, jei jis atspindi vieną iš tūkstančio, bet vis dėl to realią gyvenimo briauną?

Kita vertus, liberali pažiūra į psichinį ligonį provokuoja artimųjų kaltę. Juk neretai žmogus su įtarumu, depresija, pykčio protrūkiais tampa nepakenčiamas. Jis pats sukelia aplinkiniuose įtarumą, depresiją, pyktį. O mus moko jį toleruoti ir suprasti! Štai viduramžiais paranojiško vyro žmona pasakytų “mano vyrą apsėdo velnias” ir paprašytų miesto magistratūroje uždaryti jį į prieglaudą ar nuvežti inkvizitoriams. Dabartinė žmona, žinanti, kad su psichiniu ligoniu reikia gyventi, jį toleruoti ir suprasti, greičiausiai kaltins save.

Ir tai galima suprasti. Tik suprasti galima, bet ne nuimti nuo artimųjų kaltės jausmo. Todėl kad kaltė kyla iš atsakomybės. Galbūt, tokia artimųjų dalia – jaustis atsakingu už kitą žmogų. Ir kada nors, kai psichozė praeina, žmogus tai su dėkingumu prisimena. Juk iš tikrųjų tik atrodė, kad jis išorėje vienas, o draugijoje viduje. Ne vienas jis, ne vienas. Su mumis.

Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (273)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

Atmosfera tarp politinės korupcijos tyrėjų kaista: pasipylė abipusiai kaltinimai (122)

Neleistinų politikų ir verslo santykių tyrimui Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete...

Šimašiaus ultimatumas Skverneliui: arba pritariat, arba nacionalinio stadiono nebus (207)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad per porą savaičių negavus Vyriausybės pritarimo,...

Hitlerio danties fragmento tyrimas griauna sąmokslo teorijas apie jo mirtį (39)

Mokslininkai iš Prancūzijos ištyrė nacių diktatoriaus Hitlerio danties fragmentą. Gautos...

Rusija pagrasino Estijai: vyriausybės retorika „viršija ribą“ (14)

Rusija neratifikuos sienos sutarčių su Estija , kol ši nepakeis savo elgesio, trečiadienį...

Jei vaistai bus pardavinėjami vaistinėse ir degalinėse, kokių bus galima įsigyti? (8)

Seimui pritarus sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos iniciatyvai netrukus leisti kai...

Įspėja ne vietoje plaunančius automobilius: norintys sutaupyti mokės baudas (197)

Daugiabučių gyventojai, nenorintys skirti daug lėšų automobilio plovimui, dažnai nepaiso...

Kaip į namus įsileisti gyvybės: paprastos ir nebrangios priemonės skoningai atnaujinti būstą

Pavasarį esame natūraliai išsiilgę šviesos, šilumos, šviežumo ir gyvybės, todėl visa tai...

Dietologės vertinimas, kas sveikiau: nealkoholinis alus ar sultys (33)

Šalia gausybės įvairių gaiviųjų gėrimų staiga į populiariųjų viršų iššovęs...

Ekspertė: CV be darbo patirties siunčia tėvų išlaikytiniai (56)

Vadovavimo ir lyderystės ekspertė Alisa Minionaitė sako, kad darbdaviai, gavę kandidato,...