Laba diena, esu žmogus, kuris praranda šeimą dėl jo paties kaltės... Taigi man 27-eri, mano išrinktajai 28-eri, susituokę esame 5,5 metų, auginame 4 metukų nuostabų sūnų, bet viskas griūna... Kaip minėjau, dėl šios griūties kaltas esu aš... (na, bent aš taip manau). Esu tylus žmogus, nelabai mokantis išreikšti savo mintis troškimus ir t.t.
Taigi prieš keletą dienų žmona priėjo ir pasakė: mes skiriamės tiesiai šviesiai į akis... Ji pasakė: „pripažink: nebemylim mes vienas kito".
Taigi mes pasikalbėjom ir paaiškėjo, kad jau prieš 2 metus viskas prasidėjo, aš jai nuo tada nerodžiau pakankamai dėmesio, meilės ir visą tą laiką turėjau žalingą įprotį. Štai istorija...
Mums teko persikraustyti gyventi į kitą šalį, aš išvažiavau pirmas, kad įsikurčiau, tai užtruko 4 mėnesius, šeima atvažiavo dar po mėnesio, aš per visą tą laiką atpratau nuo šeimos, ir kai jie atvyko, nejutau nieko savo žmonai, bet po kažkiek laiko vėl apsipratau ir kaip turbūt maniau, kad viskas čia gerai, taip ir turi būti.
Daug laiko praleisdavau su draugais, mažai su šeima, na žodžiu, prisiviriau košės kaip turi būti, per tuos dvejus metus. Pastaruosius 2 mėnesius mes nebemiegam kartu. Ji man sakė, kad nepaliks manęs, gyvensim taip kaip ir gyvenom, sakykim, tuos 2 mėnesius, nebent aš norėčiau, kad ji su vaiku išeitų, žinoma, aš nenoriu, aš noriu išsaugoti šeimą, bet man dabar skaudu žiūrėti, kai ji išeina vakarais nežinai kur, o aš jau nebeturiu teisės žinoti... Kaip išsaugoti šeimą? Kaip man sutvarkyti save? Ar yra kokių nors vilčių? patarkite,
Ačiū
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
PRARANDU ŠEIMĄ DĖL SAVO KALTĖS
Jūs klausiate, kaip jums išsaugoti šeimą ir kaip sutvarkyti save. Manau, kad šeimai išsaugoti pirmiausiai reikalingas jūsų abiejų su žmona susitarimas. Ji yra jums pasakiusi, kad jūsų palikti nesiruošia, jei tik jūs nenorite, kad ji išeitų. Taigi, iš tikrųjų ji nenori jūsų palikti, o tai, kad ji jums siūlė išeiti, reikia suprasti kaip pagąsdinimą. Kurio tikslas- pagaliau jus paveikti, atkreipti į ją dėmesį, atitraukti jus nuo senų įpročių. Tai- savotiškas jūsų jausmų patikrinimas. Ar stipresni jie už jūsų įpročius?
Tie seni įpročiai jums irgi aiškūs: jūs kalbate apie jums žinomą „žalingą įprotį“ ir pomėgį pabūti tarp draugų. Matyt, kai jūs būdamas dvidešimt dviejų metų paskubėjote tuoktis. Jums vis dar reikėjo tokio gyvenimo, kai gali leisti sau žalingus įpročius ir intensyvų bendravimą, ir atsisakyti jų dėl žmonos ilgam nepavykdavo.
Tai, kad žmona jau kurį laiką nejaučia jums meilės, ir kad jūs po penkerių mėnesių pertraukos nebejautėte jai to paties, yra natūralu. Ilgi išsiskyrimai iš tiesų susilpnina jausmus, ir galvoti, kad tai yra santykių griūtis, galima tik iš vienos pusės: susilpnėja aistra. Tai gąsdina. Tačiau lieka kitokie jausmai, tarkime, prieraiši meilė. Jos nereikia sumenkinti ir vadinti „pripratimu“. Tai būtų „pripratimas“ tik jei jūs vienas kitam taptumėte abejingi. O tai, kaip dramatiškai jūs išgyvenate žmonos žodžius, rodo, jog jūs nesate abejingas.
Šiuo metu, panašu, kad jūs ne tik ne abejingas, bet ir save kaltinate, esate sutrikęs ir nesaugus. Suvokdamas, kad šeima, kurioje dabar auga jūsų mažas sūnus, gali iširti dėl jūsų kaltės, jūs automatiškai netampate labiau pajėgus palaikyti meilę šeimoje. Jūs tik galite nedaryti senų klaidų, tarkime, nepraleisti tiek laiko už šeimos ribų ir bandyti skirti daugiau dėmesio žmonai.
Skirti tą dėmesį jūs galite valios pastangomis. Jūs galite demonstruoti žmonai: „matai, aš pasitaisiau“. Tačiau šeimai sustiprinti jums reikia daugiau- iniciatyvos. T.y., jūs turite nuo vilties, kad šeimą pavyks išlaikyti, pereiti prie veiksmų, kurių esmė- padaryti visą savo šeimą ir savo žmoną tokiais pat svarbiais sau žmonėmis, kaip, tarkime, darbą ar bendravimą už šeimos ribų.
Jūs galite neatskirti šių dalykų: argi „parodyti žmonai, kad gailiuosi ir žadu pasitaisyti“- ne tas pats, kaip „padaryti ją sau svarbesniu žmogumi“?
Ne, ne tas pats. Jei jūs demonstruojate žmonai, koks jūs geras ir dėmesingas, tai darote tai ne iš meilės, o iš baimės. Juk ji gali savo grasinimą išpildyti, ir jūs to nenorite. Taigi, jūs tik imituojate meilės jausmą.
O jei jums iš tiesų jūsų viduje žmona ir vaikas pasidarytų svarbesni, jūs skirtumėte jiems dėmesį ne iš baimės. O iš to, kad jie IŠ TIKRŲJŲ jums labiau rūpėtų. Jums nereikėtų nieko imituoti ir nieko demonstruoti. Jūs savo iniciatyva skirtumėte jiems dėmesį. Jums norėtųsi tai daryti.
Tai apie ką mes čia kalbame ? Apie tai, kaip jums vėl įsimylėti savo žmoną? Argi tai įmanoma padaryti valios pastangomis?
Įsivaizduokite: ne tik įmanoma, bet jūsų situacijoje netgi būtina. Jums reikia padaryti sau meilės injekciją. Ir padaryti ne tik dabar, bet daryti ją reguliariai. Ypač dėl to, kad jūsų gyvenimas susijęs su gyvenimu užsienyje, su naujais darbais ir grėsme, kad jūs vėl mažai matysitės.
O kaip padaryti žmoną ir vaiką svarbesniais sau žmonėmis?
Įsivaizduokite, kaip kažkada kelionė į užsienį pasidarė jums svarbesnė už visa kita. Greičiausiai tai vyko šitaip: jūs supratote, kad reikia užsidirbti ar tiesiog geriau gyventi, ir įsitikinote, kad svarbiausia jums dabar- išvykti į užsienį ir čia įsikurti. Tai nebuvo paprastas pasvajojimas. Tai buvo konkretus tikslas ir jis užėmė VISĄ JŪSŲ DĖMESĮ. Užėmė taip stipriai, kad nenuvažiuoti pasidarė nebeįmanoma. Nes jis, šis tikslas, tapo prioritetiniu.
Jei jūs dabar, jau būdamas užsienyje, nepakeisite savo viduje prioriteto, tai santykius su darbu teisinsite tuo, kad štai, mat, be šeimos gerovės jūs nedirbtumėte, kad viską darote dėl šeimos, kad jei ne darbas, jie nepragyventų ir t.t. ir pan. Ir darbas išliktų jūsų prioritetu, o šeima būtų tik tai, dėl ko išvis yra prasmė dirbti.
Matyt, jūsų žmonos šis variantas netenkina, ir netenkina jau porą metų. Jai tik dvidešimt aštuoni, ir ji vis dar pati nori būti kieno nors prioritetas. Ji nori, kad ne dėl darbo, o dėl jos kas nors darytų ryžtingus veiksmus. Ji nori pati jaustis dėmesio ir rūpesčio centras. O vaikas jai yra toks artimas, kad ji savęs nuo jo neatskiria. „Skiri dėmesį man - tuo pačiu skiri ir vaikui“.
Taigi, pradėkite nuo vaizduotės. Įsivaizduokite, kaip darbo vietą jūsų sąmonėje užima žmona ir vaikas. Jie tampa prioritetiniai. Jūs galite tai padaryti.
Tačiau jei jūs paliksite prioritetu tik žmoną ir vaiką, o save visai sumenkinsite ( juk jūs toks kaltas !) , žmona negalės jūsų gerbti. Todėl nepaisant šio prioritetų perstatymo jums reikia prisiminti savigarbą. Jums reikia išlaikyti savęs paties jausmą, prisimenant, ko norite pats. Tokiu būdų jums teks išmokti išlaikyti pusiausvyrą tarp savęs, žmonos ir vaiko.
Iš pradžių tai atrodo sunkiai pasiekiamas uždavinys, bet galų gale žmogus išmoksta išlaikyti tokią pusiausvyrą. Juk ir su dviračiu važiuoti kažkada atrodė labai sunku. Po to išmokote išlaikyti balansą? Išmoksite ir dabar.
Sėkmės jums atstatant santuokinę harmoniją.
Olegas Lapinas
Turite problemų? Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
