Nors ir atrodo moderni, ši palaipsniui įsigalinti tradicija anaiptol nėra iš esmės nauja: susitarimo elementų nestigo ir daug seniau sudaromose santuokose. Juk vedybos, šiaip ar taip, yra ne tik dviejų širdžių, bet ir dviejų juridinių subjektų sąjunga, taigi, teisiškai įpareigojantis aktas, įsigalintis pagal konkrečioje šalyje galiojančius įstatymus. Tarkim, vadovaujantis Niujorko, kaip ir daugelio kitų jurisdikcijų, nuostatomis, juridinės santuokos negali sudaryti teisiškai susituokusiu laikomas arba amžiui keliamų reikalavimų neatitinkantis asmuo.
Kaip rašoma portale „The Vintage News“, vedybų sutartys nuo neatmenamų laikų buvo pasiturinčių ir įtakingų šeimų derybų objektas. Jas sudarant tekdavo pasirašyti galybę dokumentų, numatančių kiekvienai šaliai atiteksiančią ir perleistiną nuosavybę – žemę ir kitas vertybes.
Šiandien vis daugiau susižadėjusių porų, stengdamosi apsidrausti nuo galimų nesutarimų, pasirašo ikivedybines sutartis – privataus pobūdžio abiejų šalių sutikimu pagrįstus susitarimus, kuriais vadovaujantis skyrybų atveju turėtų būti padalytas bendras turtas. Tokio tipo sutartys tolydžio populiarėja, ypač – įžymybių sluoksniuose.
Kartais sudaromos ir povedybinės sutartys. Kaip sufleruoja pavadinimas, jos pasirašomos porai susituokus. Šios sutartys numato tam tikrus reikalavimus, užtikrinančius santuokos tęstinumą ir patvarumą.
Deja, istorija gali pateikti ir nesėkmingų povedybinių sutarčių pavyzdžių. Vienas iš jų – susitarimas, pasirašytas garsiojo fiziko Alberto Einsteino ir pirmosios jo žmonos Milevos Maric. Pora susipažino 1896-aisiais Šveicarijos federaliniame technologijos institute Ciuriche, kai M. Maric studijavo matematiką ir fiziką siekdama mokytojos diplomo. Remiantis „FemBio“ pateikta informacija, M. Maric tada buvo antra moteris, išėjusi visą studijų programą šios institucijos Matematikos ir fizikos fakultete.
Bėgant metams bendrų darbo interesų paskatinta bičiulystė peraugo į stipresnius jausmus ir galop, 1903-iųjų sausį, baigėsi vedybomis.
Pora susilaukė dviejų sūnų, Hanso ir Eduardo. Visgi kartais, remiantis A. Einsteino ir M. Maric susirašinėjimu, daroma prielaida, kad buvo ir dar vienas kūdikis, gimęs metams iki santuokos įteisinimo. Šis faktas iki šiol nepatvirtintas.
Po 11 santuokoje praleistų metų pora susivokė, kad juos siejusių romantiškų jausmų neliko nė pėdsako. Visgi į šią karčią tiesą A. Einsteinas ir jo žmona nutarė pažvelgti blaiviai ir vadovautis logika. Beatodairiškai skirtis nė vienas nenorėjo, tad dėl sūnų gerovės abu nusprendė likti kartu.
Tiktai tolesnis bendras jų gyvenimas jau negalėjo apsieiti be tam tikrų susitarimų. Kaip nurodo Walteris Isaacsonas savo knygoje „Einstein: His Life and Universe“, garsusis mokslininkas sudarė ir pateikė žmonai tam tikrų sąlygų sąrašą. Štai kaip skambėjo jo pageidavimai:
„Privalai užtikrinti, kad:
- mano drabužiai ir kiti skalbiniai būtų tvarkingi;
- į mano kambarį laiku, tris kartus per dieną būtų pristatomas maistas;
- mano miegamasis ir darbo kabinetas būtų tvarkingi, o savo rašomąjį stalą galėčiau skirti tik savoms reikmėms.
Privalėsi atsisakyti visų asmeninių santykių su manimi, nebent tai būtų visiškai būtina dėl kokių nors socialinių priežasčių. Todėl teks apsieiti be:
- pasisėdėjimų su manimi namuose;
- išeigų ir išvykų dviese.
Bendraudama su manimi turėsi:
Šis glaustas tiesmukų nurodymų sąrašas tapo griežto susitarimo pagrindu. Gauti tokius nurodymus iš teisėto vyro nė vienai žmonai nebūtų malonu, tačiau M. Maric su pateiktomis sąlygomis sutiko.
Deja, tokie stiprūs jausmai kaip meilė arba jai išsekus atsiverianti tuštuma nepasiduoda jokiems logikos dėsniams. Taigi, praėjus keliems mėnesiams M. Maric ėmė ir persigalvojo. Ji paliko vyrą Berlyne, o pati kartu su sūnumis grįžo į Ciurichą. Oficialiai pora išsiskyrė tik po penkerių metų, per kuriuos nė karto nebuvo susitikę.
