Su vaikinu draugauju jau septynerius metus, iš kurių keturis gyvename kartu. Baigėme studijas, dirbame ir uždirbame, atrodo, neblogai, abiems artėja trisdešimtmetis, tačiau jis taip ir nesiperša.
Aplink visi draugai tuokiasi. Net tos draugės, kurios su savo antrosiomis pusėmis yra pažįstamos tik metus ar kelis.
Žinoma, vedybų tema mūsų poroje ne kartą buvo paliesta. Ne kartą išdėsčiau, jog jaučiuosi nevertinama, negerbiama, kai vyras, su kuriuo esu tiek metų, nesiryžta žengti svarbaus žingsnio. Kai nesiryžta bent simboliškai parodyti, jog su manimi yra pasiryžęs praleisti visą gyvenimą.
Santuoka man – vertybė. Nenoriu būti tik sugyventinė, be to, pavargau atsakinėti ir į aplinkinių klausimus „o kada tu tekėsi?“, „ar tau dar nesiperša?“ ir pan. Žinau, tai kvaila, nes santuoka kuriama ne dėl kitų. Bet kitų akyse jaučiuosi tarsi kvailelė, dėl kurios vaikinas net per tiek metų tvirtai negali apsispręsti.
Mano vaikinui šita tema nėra maloni. Jis nelinkęs atvirauti apie tai, ką galvoja, kaip jaučiuosi, ką konkrečiai planuoja. Dažniausiai išgirstu lakoniškus atsakymus, kad taip, jis planuoja ateitį kartu, vedybas, šeimą. Tik niekada nesulaukiu atsakymo į klausimą kada.
Kelis kartus net buvau jam iškėlusi ultimatumą – jei poslinkių mūsų santykiuose nebus, aš išsikraustysiu. Žinoma, to padaryti nesiryžau – nenorėjau. Sutikau dar palaukti.
Bėda ta, kad kaskart turiu laukti vis naujų dalykų. Iš pradžių – kol jis baigs magistro studijas, po to – kol pakeis darbą, dar vėliau – kol jam pakels atlyginimą, dabar – kol įsigysime būstą.
Pavargau šitaip laukti nuo... iki... Nuojauta neramina, kad jo gyvenime visada atsiras svarbesnių tikslų nei santuoka. Be to, skaudina, kai artimas žmogus, net žinodamas, kaip jautiesi, nieko nekeičia.
Jaučiu, kad tokia situacija mūsų santykius tik skandina. Aš gyvenu su nuoskauda, su vidiniu pykčiu, kurį dažnai norisi išlieti ant vaikino. Žinau, kad tai labai blogai, bet dažnai mintyse net pradedu galvoti, kodėl viena ar kita dėl jo turėčiau daryti, jei jis negali dėl manęs padaryti to, ko prašau aš. Kodėl aš turėčiau būti jam gera, jei jis mane skaudina?
Ar dar verta laukti?
Pataria psichiterapeutas Olegas Lapinas:
Manau, kad į Jūsų klausimą atsakyti galima vienareikšmiškai: laukti neverta. Nes laukimas sukelia Jums vis daugiau skausmo ir nusivylimų. Laukti ko nors malonu tik trumpą laiką ir tai, jei laukiamas dalykas yra malonus. Pavyzdžiui, kai mes stovime prie neišpakuotų kalėdinių dovanų ir laukiame, kad bus galima jas išpakuoti.
Tačiau jei belaukiant praeina kelios valandos, mūsų poreikis lieka vis labiau ir labiau nepatenkintas, kyla suirzimas, pyktis, o jei dar prie to prisideda neviltis – prasideda ligos. Jei įpakavimas tuščias, mes galime taip užsigauti, kad net iš namų išeisime.
Poreikius reikėtų tenkinti laiku, ir septyni metai – ilgas laikas, kad Jūsų nepatenkintas poreikis jau imtų kelti skausmą. Tai, žinoma, neskatina Jūsų draugo apsispręsti, o tik sukelia jam kaltės jausmą. Jei jis ir vestų Jus, tai nebent iš šio kaltės jausmo: „negaliu žiūrėti, kaip ją skaudinu“. Bet ir tai Jums reiktų pasistengti perteikti jam visą šį Jūsų skausmą: mimika, gestais, žodžiais, laiškais ir gal net aplinkinių žmonių spaudimu.
Žinoma, Jūsų klausime yra ir atsakymas. Jūsų klausimą „ar verta laukti“ galima suprasti retoriškai: „na tikrai jau laukti aš nebegaliu!“.
Kiekvienas žmogus turi savo kantrybės ribas ir, jei aš teisingai Jus suprantu, jos jau beveik pasiektos. Ir liko labai nedaug, kad jos būtų peržengtos.
Tačiau leiskite Jūsų paklausti: apie kokį poreikį Jūs rašote? Ko Jūs iš tiesų laukiate, kai rašote „noriu ištekėti“ arba „visos draugės jau ištekėjo“?
Ištekėjimas savaime yra tik toks ritualinis aktas. Toks, kaip krikštynos ar laidotuvės, diplomo įteikimas ar gimtadienis. Dažniausiai šis ritualinis aktas tęsiasi vieną, maksimum dvi dienas. Po to viskas būna kaip ir neištekėjus. Tas pats žmogus, tie patys pokalbiai, toks pat seksas. Arba viskas būna rečiau. Arba išvis išnyksta. Vaikai atsiranda. Rūpesčiai. Gal pavyksta išbristi iš konfliktų. Gal po to būna ilgalaikiai santykiai, prisirišimas. O gal – skyrybos. Tas pats vyktų ir jei santykiai neįforminami.
Vestuvės iš tiesų gan gražus ritualas: vestuvinė suknelė, svečių sveikinimai, gėlės, draugų žvilgsniai, tėvų susijaudinimas, iškilminga atmosfera. Kartais dar ir pasivažinėjimas limuzinu, nešiojimas ant rankų per tiltą, spynos kabinimas prie turėklų. Ir dar daug maisto, svečių, alkoholio, muzikos, šokių, tradicinių kalbų. Bažnyčioje dar prisideda malda, kunigas, pašventinimas. Ar Jums kyla būtent šio ritualo poreikis?
Žinoma, vestuves neretai lydi labai iškilminga atmosfera. Vestuvės ženklina perėjimą prie naujo socialinio vaidmens – žmonos. O jam – prie vyro. Iš esmės vestuvės arba tiesiog santuokos registravimas – tai savotiškas atsiskaitymas prieš visuomenę: mes tampame visuomenės nariai, mes informuojame jus, kad mylimės ir kartu auginame vaikus. Ir dar informuojame, kad prisilaikome įstatymų bei papročių. Vienu žodžiu, mes – jūsiškiai. Mes – už sistemą. Todėl visiškai natūralu, kad „aš išteku“ – tai pirmiausiai žinia, skirta ne sau pačiam, o kitiems. Kiti – tai ir yra visuomenė.
Pagalvokite: ar tai, ko jums reikia – tai tapti pripažintais visuomenėje? Įgyti statusą, kurio ženklai bus „ienė“ prie pavardės ir žiedelis ant bevardžio piršto?
Jeigu taip, tame nėra nieko blogo ar gėdingo. Statusas – tai ir pagarba, ir solidumas, ir draugių sveikinimai. O svarbiausia, niekas nebeklausinėja tavęs: „kada vestuvės?“. Niekas neabejoja tavimi: „tai gal su tavimi ne viskas tvarkoje?“. Niekas nekimba, o tėvai dar ir ramūs: dukra ištekinta. Statusas – didžiulė vertybė. Tačiau jei Jūsų draugas kategoriškai ar paslapčia nenori šito, gal jam vedybinis statusas nesvarbus? Gal jo vertybės kitokios?
O jeigu jo vertybės kitokios, tad gal verta pagalvoti, ar Jums pakeliui su juo? Tarkime, Jūs svajojote apie partnerystę. Nes alternatyva partnerystei – priklausomi santykiai, kai vienas išsilaiko kito sąskaita. Jūs žinote, kad partnerystės ženklas yra ne kai abu žiūri vienas į kitą, o kai abu žiūri į tą pačią pusę žengdami drauge. Kitaip sakant, kai abu orientuojasi į panašias vertybes. Jeigu abu žiūri į skirtingas puses, tai jokios vestuvės, joks žiedas ir jokia aistra nesulaikys jų drauge. Anksčiau ar vėliau jie išsiskirs. Ir jeigu vertybės panašios, vestuvės, santuoka turi mažiausią reikšmę. Bendros vertybės – stipriausias porą jungiantis faktorius.
Man atrodo, kad Jūs nekalbėjote su juo apie tai taip rimtai. Jūs tik klausdavote: „kada?“, o jis sakydavo: „paskui“. Na, ne visai šitais žodžiais, bet esmė ta pati. Tačiau pasikalbėkite apie statusą, o ne apie vestuves. Tiesiog išsiaiškinkite, ar tikrai Jums labai svarbus statusas. Ir ar jam tikrai statusas toks nesvarbus. Jeigu taip, jūs skiriatės – ar verta dar kažko laukti?
Tiesa, čia dar reikia paminėti, kad kartais žmonės vertybių skalę koreguoja. Tarkime, Jums šiandien statusas gali daug reikšti. Tačiau vieną gražią dieną Jūs staiga suprastumėte, kad iš esmės svarbiau yra ne aplinkinių pripažinimas, o vidinis laisvės jausmas. Arba džiaugsmas. Arba žaidimas. Ir tuomet paaiškėtų, kad vestuvės, santuoka, pavardė, žiedas – visa tai gali sugadinti santykius, jei juose gražiausios dalys – būtent laisvė, džiaugsmas, žaidimas. Ir tokiu atveju jums nereikia laukti santuokos, nes Jūs jau seniai joje gyvenate. Gyvenate, tik štai nepastebite. Ir vis laukiate kažko, kas iš esmės būtų tik pančiai. Pančiai, kurie gražiai vadinasi „visuomenės ląstele“.
Žinoma, santuoka turi ir labai pozityvią pusę. Tarkime, ji uždeda tam tikrus finansinius įsipareigojimus, supaprastina vaikų statusą, leidžia paveldėti pusę turto skyrybų atveju ir palengvina kitokius teisinius niuansus. Tačiau santuoka niekada nebuvo ir nebus laimės ar džiaugsmo garantas.
Tačiau gali būti, kad aš pabandžiau įteigti Jums ne Jūsų vertybes. Atsiprašau už tai, įsijaučiau... Taigi, grįžkime prie Jūsų. Jūs, kaip ir dauguma merginų, norite ištekėti. O jis, matot, nenori. Ką daryti? Žinoma, reikia rasti kitą, kuris nori. Juk visa kita – ne taip svarbu, tiesa?
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
