Baigėsi meilės sveikinimo ir meilės istorijos konkursai, skirti šv.Valentino dienai. Dėkojame visiems dalyvavusiems ir atsiuntusiems savo kūrybą. Taip pat norime sugėdyti tuos, kurie pasinaudojo svetima kūryba, bandydami apgauti.

Skelbiame nugalėtojus:

Už geriausią meilės sveikinimą - mn vardu pasirašiusį skaitytoją.

Už gražiausią meilės istoriją - Kariną.

Redakcija su nugalėtojais susisieks elektroniniu paštu ir informuos apie prizo - siurprizo atsiėmimą.

Dievą pamiršiu, laiko nejausiu,

kaip vėjas kilsiu, skrisiu ir siausiu,

kas man, kad lyja, kas man, kad sninga

jeigu šalia tu, jei tu laiminga.

mn

Aš čigono nemylėsiu!..

Saugok mane, Viešpatie, nuo karo, maro, bado ir čigonų” - melsdavosi teta, tada dar nesupratau žodžių prasmės, tik balsą pamenu, tarsi lemtį šalin vejantį...

Šeštokėlių vakaronėj mama bakstelėjo pirštu į klasioką : “Šitas bus tavo”. Nužvelgiau kreivai : nedidukas, juodas kaip anglis, o dar tą liesą silkę šokdina. Sirgom pravardžių liga, įvairiai, net šešku, jį vadindavome - nesupykdavo, bet kartą išsprūdo: čigonas, tai net kumščiais grūmoti ėmė, greitakalbe žodžius berdamas - šitaip temperamentas išdavė tiesą...

- Tik ne Dovydas, - numojau, bet į vandenį spjauti negalima...

Ir domėjausi tik jo istorija, dažnu mergaitiškų pokalbių objektu, - augo be tėvo, baltapūkės sesers lepinamas, sako, net valanda anksčiau keldavosi, kad tankius plaukus, ir taip lyg smala išteptus, susiglaistytų...

Bet vieną dieną striukės kišenėj radau laiškutį: “Noriu, kad vėl matytum” ir atpažinau Dovydo raštą.

Nuskubėjau pas gydytoją - akys sveikos, bet vis dažniau jos smigo į priekyje sėdinčią figūrą, dabar atsimenu tik tamsiai rudą apgamą ant kaklo, nes yra žmonių, kurie užgimsta, kad iliustruotų, įkūnytų vieną idėją - toks Dovydo žodis buvo “aistra”. Natūralūs, gundantys judesiai, net galvos mostai liudijo mūsų prarastą nerūpestingumą ir šėlsmą, žvilgsnyje įsižiebdavo taboro, kurio taip nekentė, laužai, mokydami matyti, imti, kalbėti - tokiam gyvenimui sunku atsispirti. Dovydas sumokėjo, kad klasiokės visą dieną suptųsi karuselėse, tik aš pasprukau; spigindavo akimis, sukdamas delnuose nugvelbtą tušinuką, kol mokytojai ėmė laidyti pastabėles apie kelius į Romą....

Per Valentino dieną gavau 50 mažų, paties klijuotų, vokučių su vieninteliu žodžiu ir, kai sumišus nuraudau, jis paklausė: “O ką darytum, jei prie durų išvystum savo vaikiną nuogą?”. “Paskolinčiau pinigų rūbams” - atsakiau.

Taip atsivėrė, išlukštenau pamažu lyg perskeltą riešutą ir nekantriai laukdavau, kol spustelsiu klasės rankeną ir Dovydas pasakys: “Nujaučiau, tikėjau, kad ateisi - vėl istorijos neišmokau”, dar ir dabar nesuprantu, kaip nusirašydavo net vos įskaitomas metaforas, nė neatsisukdamas - anksčiau niekam tai nepavykdavo..

Įdomi draugystė, bet įsiterpė tyla, jis tapo atšiauresnis, taip pašalus balos leduku apsitraukia... Mažai bendravo su draugais, tik keistai sunėręs laužydavo delnus ir lyg aktorius, užsitepęs bjaurų grimo sluoksnį, ėmė iš visų šaipytis, pasitelkdamas fantaziją. Pradėjom vengti, nes bijojom: sklido šlykštūs posakiai lyg jo ant grindų mėtomi prezervatyvai.

Tuo metu ištekėjo mama, patėvis augino sūnų ir Dovydas prarado vienintelio - numylėtinio rolę. Nesuvokėm jo reakcijos... Mirė man artimas žmogus, bet nesiskundžiau, toliau puikiai mokiausi ir kasdien vis daugiau šypsojaus. Tarsi pavydėdamas man “ sėkmės” , Dovydas ėmė terorizuoti ir aš, nepakęsdama pažeminimų, pasakiau: “ Tu myli tik arklius”, nes dar mažą seneliai išmokė tik taip su čigonais kalbėtis...

Pakeičiau mokyklą...

Pirmą rugsėjo ketvirtadienį pliaupė kaip iš kibiro. Neturėjau lietsargio, todėl glaudžiaus prie lango stiklo, kol naujieji klasiokai spruko namo. Vienas iš vaikinų užsikėlė kojas ant stalo ir įžūliai šūktelėjo: “ Tai negi niekas man kompanijos nepalaikys - pasilikit!”. Atsisukau: taip pat atsegioti marškiniai, juodvarnio plaukai, tik akys mėlynos...

Nedvejodama užtrenkiau duris ir permirkus iki siūlelio, vos gaudydama kvapą parbėgau namo, kad suprasčiau: patenkame į tokias pat situacijas, sutinkame panašius žmones, kol kažko nepakeičiam, neišmokstam. Gyvenime kartojasi tie patys scenarijai. Tada tapo aišku: prakalbinti Dovydą reikėjo ir pačiai atsiverti, o ne penėti išdidumą lyg gegužiuką lizde ir šitaip brangiai sumokėti, klaidą radau ir tapo lengviau - naujasis klasiokas lietuvis, o jie, jei atvirai, tai net vaikščioti nemoka: vangiai kilnoja pėdas ir tiek...

Pabudau naktį ir susigriebiau už galvos: nė detalės neatsimenu, tik visa apimantis jausmas, kad sapnavau Dovydą. Kraujas kunkuliuoja smilkiniuose, dūžta išsprūdęs kavos puodukas lyg rudas nuosėdas išliedamas mintis, kad nė viena meilė nesibaigia, jos neįmanoma atsisakyti ar užmiršti, nes užgrobia sielos gabalą ir niekada jo nepalieka, mažiausia smulkmena ir gali atgimti kaip virusas.

Bet - juk po mėnesio aš išteku (visada norėjau anksti), iš draugiškumo atiduosiu ranką: sutapo požiūriai į pasaulį, be to ir mano laisvės nevaržo - net pavardės nekeisiu...

Pasiuto visi: buvo draugais, tapo reketininkais - daryk mergvakarį. Na jau ne - prieš vestuvių naktį išsimiegoti noriu.”Vyras irgi ne šventasis - nenusileisk”, - ragina. Kompromisą suradom: savaitę prieš restorane šėlom. Nepadorūs tortukai, intriguojantys žaidimai ir, žinoma, draugių siurprizas: profesionalus striptizas. Užgeso šviesa, tik žibintai laižė du judančius vyrus. Skambant romantiškai muzikai, kaip tik tokios nemėgstu, išbėga trečiasis. Šokolado spalvos kostiumas. Meta žemyn skrybėlę ir nustėrstu: Dovydas!..

Gerai, kad talentai veltui neina - bandau ramintis, bet jis artėja, šviesos pluoštas nugriebia mane, pašoku, draugės trina rankas - juk sumokėta, kad sugundytų nuotaką. Jis visai nesutriko, gal akimirką akys, bet joks virpulys nenubėgo išlavintais raumenimis, tobulas judesys ir puola mane bučiuoti. Drąsiai. Kvailiausia situacija, bet negaliu atstumti to pusnuogio kūno. Minutei atsitraukė ir aš, metus ant stalo banknotą, griebiau mašinos raktelius.

Paprasčiausi dalykai: negalvok nieko, nes automobilis užklimps Dzūkijos miškuose, nuslys nuo skardžio. Valgyti, gerti, miegoti senoj sodyboj, klaidžioti po aplinkines pelkes, gal tik gamta nuramins įsišėlusią aistrą - seniausią instinktą, padės nugalėti.

Į vestuves grįžau ir dar niekad dėl to nesigailėjau, tik tikiuos, kad niekas nenugirdo, kaip suklupus prie altoriaus sušnibždėjau: “ Viešpatie, apsaugok mane nuo čigonų, dar nuo karo ir maro, jei įstengsi”...

Karina

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją