Mes gyvename Dubline, vyras išskrido su tėčiu pabūti prieš mirtį ir pats akis jam užmerkė. Grįžau į laidotuves, vyras atrodė keistas. Supratau, kad dėl netekties. Pasiliko dar mėnesiui.
Po pusės metų radau telefone jo žinutes buvusiai jo merginai. Rodos, žemė po kojomis pradėjo slysti. Pabandžiau atleisti. Jis pats pradėjo sirgti, važinėti į Lietuvą pas gydytojus. Rado vėžinių ląstelių daug. Taip pat jis susitiko su buvusia pirmąja meile. Nors dabar jau nusprendė nebesusitikti daugiau, kad neskaudintų manęs, nes sakė, kad myli mane, o ten tik šiaip prisiminė, kaip brangų jam žmogų.
Prieš 3 mėnesius vyrui buvo insultas, bet viskas baigėsi laimingai. Jaučiu, kad manęs nebemyli, bet negaliu skaudinti jo, nes širdyje yra skylė ir neaiški kiekviena diena. Myliu jį be galo, bet kaip gyventi, kai matai šaltumą? Gal tai – depresija, bet kaip su ja kovoti? Jis nepripažįsta psichologų.
