aA
Esu vyras, man 22metai. Pradėsiu tuo, kad draugauju su savo drauge virš 3 metų. Dabar mes jau 7 mėnesiai kaip gyvenam skirtingose šalyse ir mūsų santykiai yra labai keblūs, nes aš esu labai keistas žmogus taip drįsčiau pasakyti, galbūt dėl to, jog gyvenime turėjau labai daug psichologinio smurto nuo mažens...
© Shutterstock nuotr.

Tai va, susipažinau su viena mergina Lietuvoje. Mums buvo po 18 metų, aš ją menkai pažinojau, ji manęs kaip mergina nelabai traukė, labiau kaip labai gera draugė. O ji buvo mane tiesiog įsimylėjus.

Mes pirmą kartą susitikome ir ji mane pabučiavo, mes praleidome kartu vakarą, naktį ir ryte prabudęs pasakiau sau ir jai, jog ji bus mano žmona, nežinau kodėl taip pasakiau, bet taip gavosi. Vėliau išvažiavau į užsienį dirbti, ten pradėjau rūkyti marihuaną kiekvieną dieną kokius 3 metus ir žaisti azartiškus žaidimus, pralošinėjau viską kokius du metus, net vėliau, kai ji atvažiavo pas mane gyventi.

Atrodo, jog buvau nuvalkiojęs savo gyvenimą, vidinę harmoniją, absoliučiai viską ir dar pralošinėdavau jos pinigus. Ji mane labai mylėjo, stengėsi dirbti, išlaikyti ir būti man kaip mama, bet nesugebėjo su manim kalbėtis, man aiškinti. Sakė, jog bijojo manęs, nors niekados nesu jos fiziškai įskaudinęs.

Vėliau ji jau nebeiškentė šitokios netvarkos ir mano baisaus degradavimo. Ji mane išdavė su kitu ir norėjo mane palikti. Bet aš neleidau, dariau viską kaip maniakas, jog susigrąžinčiau ją ir šantažavau net...

Ji sugrįžo, aš pažadėjau pasikeisti, bet aš tyliai dariau tą patį... Ji man kartodavo, kad aš nepalaužiamas, nors aš mintyse norėjau mirti, nustoti gyventi, nebevaldžiau savęs, nualinau organizmą, smegenis, nesugebėjau dirbti, viskas erzino.

Vėliau ji gražia forma pabėgo į Norvegiją pas savo mamą, nors mes gyvenom kartu ir aš jai to nedraudžiau... Po to aš pusę metų dariau vis dar tą patį, žaidžiau pokerį ir vartojau žolę... Vėliau išvykau į kitą miestą, pakeičiau aplinką pas kitus draugus nuo vaikystės, ten vis dar karteliais dariau tą patį, bet pradėjau mąstyti. Jie po poros mėnesių nuo manęs nusisuko, pamatė, kad aš beviltiškas gyvenime...

Likau pirmą kartą gyvenime vienas, už paskolintus pinigus išsinuomavau kambarį ir gyvenau, pradėjau dirbti, nebevartoti marihuanos, nes neturėjau su kuo ir už ką, išlošiau pinigų pragyvenimui iš pokerio, bet viską pralošiau ir neapsikentęs nustojau žaisti, pasidarė šlykštu viskas, pasidariau pats sau šlykštus.

Kartais pagalvoju, kad aš nepalaužiamas maniakas. Bet dabar grįžau jau du mėnesius atgal į seną savo miestą ir du mėnesius nebevartoju jokių žalingų įpročių, nebežaidžiu azartinių žaidimų, nes turiu nemažai skolų... Stengiuosi gyventi kaip normalūs žmonės, draugų neturiu, vos keli pažįstami...

Bet kartais išbėgu pabėgioti, pasivaikščioti nueinu į parką, atsisėdu ant suoliuko ir alsuoju žiūrėdamas į dangų, matydamas vaikus, kurie žaidžia, sportuoja. Pradėjau suprasti smulkmenas ir, manau, atsigaunu jau tai kažkokiu būdu įveikęs.

Stengiuosi negalvoti apie praeitį, su drauge kartais bendrauju internetu ir matau, jog ji sunkiai, bet dar tiki mumis, ji neturi jokio kito po išdavystės, aš tai pat neturiu kitos, aš dar atsigavinėju po tokios žiaurios gyvenimo traumos...

Mane traukia kitos merginos, bet aš viduje toks jautrus ir švelnus ir noriu tai rodyti tik tai, kuri dėjo maksimalias pastangas į mane iš meilės... Ji man pati brangiausia, nes ji šeiminis žmogutis, ji myli vaikus ir galiu teigti, jog tobulas žmogus kuriant šeimą...

Bet praeitis dažnai lenda į galvą, ir mes dažnai net internetu pykstamės dėl to, dažniau aš tai sukeliu... Nebežinau kaip elgtis, sakau jai, jog ją myliu ir noriu būti su ja labiau už viską, o ji verčia laukti, sako, laikas mus mokys ir rodys kelią.

Man trūksta, manau, profesionalaus psichologo. Aš noriu stotis ant gyvenimo kelio su žmogiškom vertybėm ir būti normalus. Turėjau šiurpią vaikyste ir niekas neišauklėjo, neparodė kelio. Todėl taip nusigrybavau. Buvau tikras sadistas, maniakas, apsėstas, narkomanas ir padugnė. O iš tikro aš esu labai jautrus, užsidaręs, švelnus ir konkretaus mastymo, sugebu susikoncentruoti ant mąstymo kaip retas kuris žmogus taip sugebėtų.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP ATSISPIRTI NUO DUOBĖS DUGNO

Labas vakaras. Taigi, esate priklausomas nuo žolės ir lošimų jaunas žmogus. Tikiuosi, kad šis laiškas parašytas blaivios sąmonės būsenos, t.y. neprisirūkius, ir kad iš tiesų esate konkretaus mąstymo žmogus. Nes konkretūs žmonės daro konkrečius žingsnius, o ne tik guodžiasi ir filosofuoja apie nelaimingą vaikystę ir nesupratingas drauges.

Konkretūs ir blaivūs žmonės žino, jog už savo gyvenimą atsako patys. Ir jūsų laiškas tuo man ir patiko: viską aprašote labai nuoširdžiai, negalėdamas savęs. Tik retsykiais pasimato norai, kad draugė būtų kaip mama. Ir kad suprastų, pamokytų, kalbėtųsi ir netgi auklėtų. Kitaip sakant, laiške yra tokia mintis: aš vis dėlto esu neatsakingas, nesubrendęs ir man reikia auklėtojo. Man reikia kelią nurodyti.

Kelias šis šiuo metu aiškus: lipti iš duobės dugno. Nes kai prasiskolinęs, neturi darbo, pabėgo mergina, nuo tavęs nusisuko draugai, esi pats sau šlykštus, bet vartoji ir loši - tai jau dugnas. Kelias iš jo - aukštyn. O aukštyje yra dangus. Ten ir teks lipti. Čia auklėjimas nepadės.

Tačiau kiekvienas žmogus pats save turi auklėti, ir auklėjimas prasideda nuo užduočių, kurias žmogus privalo atlikti. Duoti sau pačiam uždavinius jūs jau pradėjote: ėmėte bėgioti. Tai - ne visuomet lengvas dalykas, ypač kai bėgi sunkiu keliu ir ilgai. Užtat grūdina valią.

Ar galima šitaip pasistatyti sau tikslą, kad neloštum ir nerūkytum marihuanos? Galima, tik tuomet tikslas turi būti toks, kuris pakeistų ir vieną ir kitą. O kas gali pakeisti lošimo azartą? Stipresnis azartas. O kas gali pakeisti žolę? Svaigulys, kylantis nuo labai didelio artumo su kitu žmogumi. Stipresnis už lošimą azartas yra lošti ne kazino, ne kortomis, o su gyvenimu. Tarkime, su gamtos stichijomis arba su negandomis. Ir kad būtų prasmė lošti su gyvenimu.

Prasmė ši atsiranda, kai pavyzdžiui, išplėši ką nors iš mirties spąstų, tarkime, kai dirbi ne privačioje įstaigoje chirurgu ir nemokamai gelbėji kitus žmones. O štai, tarkime, buvę lošėjai ir narkomanai labai pajunta ir prasmę ir azartą, kai padeda tokiems pat buvusiems lošėjams ir narkomanams. Todėl manau, kad jums padėtų ne tiek profesionalus psichologas, kiek anoniminių priklausomų žmonių grupė.

Dabar apie svaigulį. Žolė, tikriausiai, rūkoma tam, kad pasijustumei lengvas, atsipalaidavęs, nerūpestingas. Tačiau ar ne taip jaučiasi žmogus, pagaliau radęs savo artimą? Žinoma, užkietėjęs narkomanas ar lošėjas ir iš mylimosios glėbio pabėga prie dozės ar kazino, tačiau padaro tai su didesne atsakomybe prieš kitą.

O ko širdies gilumoje siekia priklausomi žmonės? Jie siekia tokio didelio artumo, kuris virstų visišku susiliejimu - grįžimu į mamos gimdą. Paprasta moteris tokio vyro nepatenkina, nes negali suteikti jam tokio artumo. Tai kelia vyrui nerimą. Jis tampa kaip kūdikis, kurį palieka mama. Ir jis išsigąsta gyvenimo, vietoj to siekia ir negali tiek susilieti su ja, nes per smegenyse įsispaudusį klaidingą kodą pajutęs nerimą, sielos troškulį ir artumo alkį, griebiasi įprastinių priemonių: parūkyti ir eiti lošti. O tai - aklavietė. Už to nėra jokios mamos, jokios gimdos, tik abstinencija.

O ką jam daryti? Reikia pasakyti, kad toks siekis susilieti reikalauja blaivumo. Ir blaiviai suabejoti, kad materialiame pasaulyje gali šį siekį patenkinti kažkuo, kas nuperkama už pinigus. Reikia pasakyti sau, kad to niekada nebus. Nebus išsigelbėjimo už pinigus. Kodėl? Kad į gimdą grįžti už jokius pinigus negali. Ir vėl tapti embrionu negali, nes jau dvidešimt treji metai, o po to bus dvidešimt ketveri, dvidešimt penkti ir taip į vieną pusę. Ir teks bręsti, ir nuo gyvenimo nepasislėpsi.

Tačiau gali susilieti su kažkuo, kas yra didesnis už gimdą - su gamta, su dievu, su visu pasauliu. Ir padaryti tai gali ne dėl cheminių priemonių, o dėl mistinių išgyvenimų. Taip, dar vienas dalykas, pirmiausiai pastebėtas anoniminių alkoholikų: tvirtybė prieš vartojimą ateina, kai patiki didesne jėga, kai pajunti ją mistiniu būdu, ir šis pojūtis ateina, kai nustoji save apgaudinėti, jog esi sveikas, kai lankaisi panašių į save bendrijoje, kai pasijunti atsidavęs aukščiausiajai jėgai.

Priklausomi nuo potraukio jėgos žmonės turi pajusti, kad priklauso dar didesnei jėgai, ir ši dar didesnė jėga iš pradžių yra kaip demonas. Ji stipriai traukia vartoti narkotiką ar lošti. Su ja nereikia ir negalima kovoti savo valia. Tačiau galima patikėti save dar stipresnei už ją jėgai - ją galima vadinti dievu, o galima - dievybe, o dar galima - pasaulio dvasia. Nesvarbu, kaip pavadinsi, bet tai turi būti tikėjimas.

Taigi, manau, kad reiktų susirasti tokią draugiją, kur žmones jungia šis tikėjimas. Tai - anonimų grupė. Jų yra visame pasaulyje daugelyje miestų. Ką jos duos, jei imtumėt tokioje grupėje lankytis?

Pirmiausiai atsirastų tikėjimas. Tikėjimas leistų nusiraminti, t.y. neieškoti nuolat kažko, kas turi nuraminti: žolės, žaidimų, merginos. Ne, ramybė ateitų iš kitur. Tuomet būtų įmanoma žiūrėti į moteris kiek kitaip: ne reikalauti iš jų, kad būtų šalia, ne šantažuoti ir maitinti pažadais. O leisti pasišalinti, gerbiant jų laisvę. Tai jau būtų panašu į meilę.

Su meile ir ramybe ateitų supratimas. Rašote, kad esate uždaras bei koncentruojantis į mintis žmogus. Tai padėtų suprasti save ir kitus. O supratimas priartintų prie dievo. Kai priartėtumei prie Dievo, nieko nebereikėtų.

Štai koks įdomus kelias laukia tokio žmogaus, kaip jūs. Arba ne. Jūsų pasirinkimas.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (551)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (153)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (304)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1321)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (6)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (17)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...

Mokslininkai pasiūlė devynias priežastis, kodėl iki šiol dar neaptikome nežemiškos gyvybės (15)

Šiuo metu mokslininkams žinoma, kad visatoje egzistuoja milijonai, o gal ir milijardai planetų,...

Ar kada nors susimąstėte, kaip namus įsirengtų „Hario Poterio“ personažai?

Jei nesate abejingi „Hario poterio“ romanų serijai, veikiausiai perskaitę visas knygas dar kurį...

Audriaus Bružo ir Šorenos skyrybų byloje – lemtingas verdiktas: teismas įvykdė poros prašymą (1)

Tai, kad byra aktoriaus Audriaus Bružo ir dainininkės Šorenos Džaniašvili santuoka paaiškėjo...

Pirmoji budistų vienuolė lietuvė: kartais atrodė, kad neištversiu (17)

„Ir uždarame vienuolyne tam tikrų praktikų pagalba galima pasiruošti taip, kad iš to išėjęs...