aA
Vedybinis gyvenimas kupinas paradoksų. Ir kartais priverčia mus keistai elgtis bei kalbėti: „Brangusis, nusprendžiau palikti tave“ arba „Brangioji, aš išeinu pas kitą.“ Kodėl gi mūsų išrinktieji ilgainiui nepabrangsta, o priešingai – nupinga, nuvertėja? Kartais – tiek, kad nebegaila jų pamesti ar net perleisti kitam...
Pora, konfliktas
© Corbis/Scanpix
Apie tai kalbamės su psichoterapeutu profesoriumi Gintautu Vaitoška.

Geisti ar branginti?

Neseniai pasirodžiusios jūsų knygos pavadinimas šokiruoja. „Lengvas gyvenimas“... Ar tai tikrai apie santuoką? Nūnai net sekso vadovai nežada nekomplikuoto sekso. Štai viename iš jų – „Knygoje apie seksą“, tarp anonimų komentarų, kaip išradingiau pasismaginti, aptikau labai netikėtą tokiame kontekste: „Juo ilgiau gyvename drauge, tuo seksas mažiau jaudina. Nepadeda visi tie žurnaliūkščių pasiūlymai – seksualūs drabužėliai, romantiška aplinka... Manau, kad paslaptis yra ne geisti, o branginti. Geidžiu savo draugės silpniau, tačiau labiau branginu. Ir būtent todėl noriu jai įtikti.“ Šia paslaptimi dalijasi kažkoks 35 metų vyrukas, vardu Džeimsas. Ar, geismui senkant, iš tikrųjų nelieka nieko kita, kaip branginti? Ar tai ir vadinama meilės išsaugojimu?

Leiskite paklausti: o kaip žinote, kad esate mylima? Sprendžiate iš sutuoktinio akių? Žodžių? Ne: iš jo rūpinimosi jumis. Kai šį principą pritaikai sau, viskas tampa skaidru: mylėti – tai rūpintis. Pavojinga meilę vadinti geismu. Rizikinga kliautis jausmais, sprendžiant apie meilės buvimą ar nykimą. Perdėm egoistiška sumenkinti ją iki seksualinio jaudulio. Žmogaus egoizmo šaknis stora ir gili, o su ja glaudžiai susipynęs seksualumas. Tai galinga jėga, galinti ir sušildyti, ir sudeginti. Čia paprasta blogį palaikyti gėriu. Blogis vilioja apsimesdamas gėriu, imituoja meilę. Kuo, tarkim, bloga prostitucija, jei viena pusė nori greitai užsidirbti, o kita – patirti greitą malonumą.

Bet štai kitas atvejis: vedęs vyras karštai pamilo kitą moterį. Nori kartu gyventi, net susilaukti mažylio... Ar tai amoralu? Nauja meilė įkvepia, praturtina, papuošia meilužių gyvenimus. Šie atjaunėja, išgražėja, o ji net svorio numeta!

Mėgstame teisintis: „Širdžiai nepaliepsi!“ Tačiau tai jokia „širdies pergalė“. Tai mūsų pačių kapituliacija. Tiesa, šis fiasko toks malonus, kad nustelbia sąžinės priekaištus. Žavimės senovės graikais: koks spontaniškumas, natūralumas, aistrų, jausmų laisvė! Jokios kaltės, gėdos – kodėl gi mes taip negalim? Pamirštame, kad antikos pasaulyje negalėjo būti jokios kalbos apie žmogaus orumą, sąžinę, laisvą apsisprendimą. Senovės graikas buvo bejėgis prieš eroso stichiją. Menkas šapelis dievų rankose, pasak Kastanedos. Viena aišku: jei lioveisi mylėti, pats esi už tai atsakingas.

Neišvengiamą geismo išblėsimą daugelis sutuoktinių laiko tragedija. Prilygina meilės išnykimui: „Nebesimylime taip beprotiškai kaip kadais – vadinasi, meilė gęsta...“

Netiesa! Santuokoje vyro ir moters meilė gali ir turi augti. Auginti meilę – pagrindinė žmogaus gyvenimo magistralė. Tai liudija įvairiausios dvasios ugdymo tradicijos. Mylėti ir yra esminis dvasios poreikis. Tam reikia ryžto ir pastangų, kasdienio triūso šlifuojant savo būdo kampus. Žinoma, jausmai banguoja, meilę temdo pyktis, nuoskaudos, sumenkina trintis, irzlumas. Tačiau Čikagos sociologų tyrimai rodo, kad tie, kurie išgyveno krizę ir išsaugojo santuoką, jaučiasi laimingesni už tuos, kurie neištvėrę išsiskyrė (poroms, beje, nebuvo padėta įveikti krizę). Pats pasiryžimas gyventi kartu yra meilės dalis, juk ji – tai pažadas...

Ir jo laikymasis? Senelė prasitarė anūkei, kad ištekėjo už nemylimo. „Tai ko taip raudojai seneliui mirus, jei nemylėjai?“ – „Kad labai brangus man buvo... Turėjau laiko pamilti, o pabrango kartu begyvenant.“

Dauguma suaugusiųjų nūnai meilę supranta taip pat vaikiškai kaip ir ta anūkė. Mane, atvirai šnekant, toks neišprusimas glumina. Vakarų kultūra visada aiškiai skyrė ir skiria dvi meilės dimensijas – erosą ir agapę. Erosas – geismas, aistra. Tai, ką tu gauni iš meilės. Agapė – rūpestis, dėmesys, globa. Tai, ką dovanoji. Šiandien jos painiojamos, suplakamos į viena, norima visko iškart... Atrodo, kad nei šeima, nei mokykla nepajėgios jaunajai kartai perteikti Vakarų kultūros pagrindų.

Vis daugiau atžalų išgyvena gimdytojų skyrybas, kartais dar net negimę. Ar pasiryžusieji „negyventi kaip tėvai“ neturės bėdų dėl eroso ir agapės?

Jei nesugebėjai užauginti meilės, išsaugoti santuokos, sunku tinkamai auklėti vaikus. Tačiau tai būtų įmanoma, jei pripažintum savo indėlį į santuokos griūtį. Juk klysta ir geri žmonės. Santuoka mūsų vaikams neatrodys beviltiškas projektas, jei tėvai pripažins savo klaidas.

Randu tyrimų, skelbiančių, kad tėvų skyrybos vaikams nekenkia...

Vadinčiau juos kontratyrimais. Taip siekiama ne pažinti tiesą, o sumažinti savo kaltę ar komplekso kuprą. Remčiausi solidžiu, patikimu Judith Valerstain triūsu: ji 25 metus stebėjo išsiskyrusių tėvų vaikus, stebėjo jų likimus. Vienareikšmiškai įrodyta, kad iširusios šeimos padariniai vaikams – tik negatyvūs. Nekalbu, žinoma, apie kraštutinius, smurtinius atvejus.

Kas gi trukdo branginti mylimą žmogų? Skubu pareikšti: bjaurus jo elgesys! Atvėsti jam būtent dėl to. Su tuo, kuris dieną tave įskaudino, vakare nesinori mylėtis.

Svarbu suprasti, kad jo „bjaurumas“ viso labo yra jūsų vertinimas, o ne jo būdo bruožas, vertinimo pagrindas – jūsų pyktis. Vyro bjaurumas yra žmonos bėdų projekcija, ir atvirkščiai. Kuo daugiau problemų turi, tuo bjauresnis ilgainiui tampa artimas žmogus. Tai nereiškia, kad jis neturi bjaurių bruožų, tačiau nepakantumas jiems kalba apie tavo paties problemas.

Nesaugi žmona nori, kad vyras stovėtų šalia mūru, o kai šis ima bodėtis, skundžiasi: „Koks tu bjaurus!“ Šiuo atveju aišku: problema – jos nesaugumas, o jo bjaurumas – jos projekcija. Bet kartais antroji pusė elgiasi nepakenčiamai: meluoja, pavyduliauja, parazituoja...

Bet kuriuo atveju svarbu sugebėti atskirti savo vertinimą ir sutuoktinio būdo bruožą – tariamą ar tikrą. Kodėl? Mūsų emocijoms galioja tas pats dvejetainės sistemos principas kaip ir kompiuteriui: pliusas arba minusas. Pirminė psichikos kalba primityvi: tik „taip“ arba „ne“, jokių niuansų. Santykių pradžioje apdovanojame vienas kitą absoliučiu „pliusu“, tačiau ilgainiui pastarąjį daugelis pakeičiame „minusu“ – taip pat absoliučiu. Taip vyksta vyro demonizacija ir žmonos furifikacija...

Ar tai nuo žodžio „furija“? Šit kaip mūsų namuose apsigyvena raganos, paskutiniai niekšai, neraliuoti galvijai ir kitokie padarai... Vakar girdėjau, kaip vienas vyrukas džiaugėsi laisve: „Mano kobra su kobriukais kaitinasi Palangoje!“

Jei neįžvelgi savo problemų, neišvengiamai imi demonizuoti artimą žmogų. Tariesi, kad kauniesi su artimo žmogaus ydomis, o iš tikrųjų vargsti su savo paties šmėklomis. Būtent santuokoje patiriame giliausią transformaciją: sutuoktinis priartėja prie pačių mūsų pasąmonės gelmių. Jis – vienintelis, kuris mato tave tokį, koks esi iš tikrųjų: nuogą, silpną, menką. Tačiau būtent santuokoje įmanoma pačiam augti ir kitam padėti. Nors kartasi mėginama tik mandagiai bendrauti.

Koks dar mandagumas?! Vyleisi, kad santuoka išspręs tavo problemas, o šios padvigubėjo...

Kalbate apie transcendentinius lūkesčius. Šiuolaikinis žmogus tikisi šeimoje rasiąs visa, ko negavo ar ko trūko: supratimą, džiaugsmą, ramybę, palaikymą ir net dievišką ekstazę. O randa galybę problemų. Ir dar, kaip jam regis, svetimų... Nūnai santuoką griauna pernelyg dideli lūkesčiai – su tuo sutinka bene visi šeimos psichoterapeutai. Taip, viena iš santuokos metaforų yra rojus, tačiau vargas tam, kuris tikisi rojaus tiesiogine prasme! Netrunka paaiškėti, kad tavo išrinktasis nėra Apokalipsės riteris, nudobsiantis tavo slibiną. Nėra jis ir kilnus princas su karalyste užanty ir tėvo atstoti tau nesirengia...

O tu pati nesi supermodelis, virtuvės fėja, sekso nimfa ir aukštuomenės dama vienam asmeny. Bet vis dėlto viliesi, kad visada trokši tik savo vyro, o jis niekad negeis jokios kitos moters... Ar ir šis lūkestis transcendentinis?

Kūno artumas – ranka pasiekiamas, palyginti su dvasios. Nesuartėsi dvasiškai nei per tris dienas, nei per trejus metus. Tai ilga vienas kito išklausymo, buvimo dviese, atsiprašymų ir atleidimų istorija.

Gašlumo demono juodi darbeliai

Bet kas gi verčia mus tenkinti geismą už santuokos ribų? Ar tik ne jūsų minėtas gašlumo demonas iš Senojo Testamento. Cituojate Tobijo knygos istoriją apie septynis nuotakos Saros jaunikius. Visi jie po pirmosios vestuvių nakties rasti be gyvybės ženklų. Tik jaunikis Tobijas, angelo Rapolo padedamas, pajėgė demonui, tūnančiam kambario kertėje, surišti rankas. Ryte gyvas ir sveikas Tobijas pasirodė artimiesiems, nors šie jau buvo iškasę kapą. Kaip jam pavyko išvengti kitų jaunikių likimo? Sakote, kad jį išgelbėjo karšta malda prieš pirmąją naktį: „Viešpatie, dabar imu šią savo seserį ne iš gašlumo, o kilniu tikslu.“

Gebėjimas valdyti savo geismą, o ne būti jo valdomam – tai ne tik krikščioniškos kultūros pagrindas. Tai būtina visos kultūros ir civilizacijos sąlyga. Pasak amerikiečių filosofo arkivyskupo F. Sheeno, būtent vaikų gimimas sutuoktinių porai padeda erosą transformuoti į agapę. Erotinė aistra visad egocentriška, o meilė kūdikiui ją išcentrina, reikalauja pamiršti save.

Gražiai pasakyta: surišti gašlumo demoną... Bet nūnai jam ne tik rankos atrištos: tas išpera sutinkamas iškėstomis rankomis it koks „vipas“, jam pataikaujama ir meldžiamasi.

Pirmąkart istorijoje žmogus gali patirti beribį seksualinį malonumą. Tapo įmanoma mėgautis nevaisingu, grynu seksu. Nūnai daug kalbama apie sexual addiction – įjunkimą į sekso malonumus. Psichologai apie tai prabilo tik dabar, nors tai žinota bibliniais laikais. Tas, kuris pakliuvo gašlumo demonui į nagus, seksą naudos ne meilei išreikšti, o geismui patenkinti. Aistra turėtų tarnauti meilei.

Galbūt reikėtų susižadėjusius ne džiaugsmingai sveikinti, o priminti, kad bus labai sunku? Maždaug taip: „Vedybinė laimė kainuos jums taip brangiai, kad net įsivaizduoti negalite...“

Mano mėgstamo autoriaus psichoterapeuto Pecko knyga „Nepramintu taku“ taip ir prasideda: „Gyvenimas dviese yra sunkus.“

Neseniai pasirodžiusioje savo knygoje „Lengvas gyvenimas“ teigiate priešingai!

(Juokiasi.) Tiesa, bet prie tokios išvados prieinu pačioje knygos pabaigoje.

P. S. Mums nuolat kartojama, kad nepakeičiamų žmonių nėra (šią tiesą ypač mėgsta darbdaviai). Iš tikrųjų nėra nepakeičiamų darbuotojų – kaip ir nepakeičiamų verslo ar sekso partnerių... O kaipgi sutuoktinis? Gyvenimas liudija, kad šis asmuo, deja, irgi pakeičiamas. Ir jį galima išmainyti į kitą – patrauklesnį, jaunesnį, geidžiamesnį... Bet tik tada, jei neišmokote jo branginti.

Regis, kalbėjome apie sunkų bei rimtą dalyką. Bet... ir tokia tema knieti pajuokauti. Taigi vakare patildykite televizorių ir praneškite savo žmogui: „Brangusis, aš sumažinau geismą tau. Tikiuosi, dabar prasidės lengvesnis gyvenimas...“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

DELFI reportažas iš gaisro iškankinto kaimo: primena Černobylį, nėra žmonių, žūsta gyvūnai (161)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (374)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Kainos svetur: kiek už duoną ar bananus teks sumokėti Emyratuose (110)

Jungtiniuose Arabų Emyratuose tikrai ne visur vienodos kainos – Abu Dabis ar Dubajus jau...

Sekmadienį yra didelė tikimybė pagerinti Lietuvos orų rekordą (5)

Šeštadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl „valstiečiams“ nepavyko nukopijuoti Lenkijos valdančiųjų sėkmės? (44)

Jei kitą savaitę Seimo nariai nuspręstų išsilaisvinti nuo tarnystės Lietuvai ir paskelbtų...

Dirba veikiančiame ugnikalnyje, iš kurio sklinda odą ėdantys nuodai: visa tai – dėl „velnio aukso“ (2)

Tiršti dūmai uždengia dangų virš Ijeno kalno, o ore tvyro sudegusių degtukų kvapas. Iš...

Paliktos nuotakos byla atsidūrė teisme: tikruosius jaunikio motyvus išdavė draugui rašytos žinutės (156)

Nauja meile patikėjusiai, išsiskyrusiai ir vaiką auginusiai merginai teko skaudžiai nusivilti. Jai...

Kaip savame sklype užsiauginti miško grybų (1)

Auginti grybus savame sklype – vienas malonumas. Galima auginti pievagrybius, voveraites,...

Sprendžiant dėl Britanijos ateities Londone minios „Brexit“ priešininkų renkasi į protestą (18)

Tūkstančiai „Brexit“ priešininkų šeštadienį renkasi Londono centre raginti Jungtinės...