Pradėsiu nuo pradžių. Esu ištekėjusi ir auginu sūnų. Su vyru santykiai klostėsi kaip ir neblogai. Mes gerbėme vienas kitą, palaikėme bei dalindavomės visais gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Aš pasitikėjau juo ir buvau rami, tačiau tos tikrosios meilės jam nejaučiau.
Mes pragyvenome kartu beveik 11 metų, aš prie jo pripratus, tai tarsi savaime aiškus dalykas. Taip viskas ir būtų buvę, jei ne Kęstas. Jis mano gyvenime atsirado visai netikėtai ir aš apsvaigau. Aš pajutau tai, ko nejaučiau nė su vienu vyru ir nežinau, kaip tai pavadinti. Viduje viskas virpa vos tik pagalvojus apie jį, prisilietus prie jo man svaigsta galva, o būdama su juo jaučiuosi laimingiausia pasaulyje...
Viskas vyko labai greitai. Jau po savaitės iš darbo lėkiau greičiau pas jį, vyrui melavau, kad užsilaikau darbe, kad važiuoju pas draugę ir dar 20 priežasčių, kad negrįžčiau laiku namo. Darbe melavau, kad sergu ir vėl lėkdavau pas jį, negalvodama nė apie nieką. Jis mane nešiojo ant rankų, sakė, kad ieškojo tokios kaip aš visą gyvenimą ir net kad myli mane.
š tikėjau juo, man atrodė, kad mes sutverti vienas kitam. Jis lygiai kaip ir aš norėjo būti kartu (bent jau taip sakė), vis kartojo, kaip norėtų rytais pabusti šalia ir matyti mano šypseną. Vos tik aš paskambindavau, jis tuoj pat atsirasdavo kažkur šalia, nesvarbu, kur būtų buvęs ir su kuo, atidėdavo visus savo reikalus, kad galėtų pabūti kartu.
Kęstas gyveno kitoje šalyje su kita moterimi (Rasa - toks jos vardas), atskrido eilinį kartą aplankyti tėvų. Planavo pabūti čia savaitę ir grįžti namo, tačiau sutikęs mane niekur jau neišskrido. Sakė, kad jau negali manęs palikti. Kalbėjo apie bendrą gyvenimą kartu, apie dukrytę, kurią norėtų, kad jam pagimdyčiau, savo draugams pristatinėjo mane kaip savo būsimą žmoną.
Jo tėvai taip pat mane puikiai sutiko ir džiaugėsi, kad mes esame kartu (su jo tėvais aš keistai gerai sutariu). Jau po trijų savaičių mes ieškojome buto, kur galėtume drauge gyventi. Supažindinau jį su savo sūnum, vaikui jis labai patiko. Pasakiau, kad tai draugas, kuris norėtų praleisti su mumis laisvalaikį.
Kai išsinuomavome butą, aš grįžau namo, susirinkau savo bei vaiko daiktus ir išėjau. Vyras negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Aš prisipažinau, kad įsimylėjau ir nieko negaliu padaryti. Jis manęs nestabdė...
Kęstas sakė, kad viską telefonu paaiškino Rasai, su ja išsiskyrė ir kad ji atsiųs jam čia jo daiktus. Tikrai mačiau, kad jie bendravo, ne kartą skambinosi ir rašė žinutes. Pokalbių aš neklausiau ir žinučių neskaičiau, aklai tikėjau Kęstu. Po savaitės iš tiesų buvo atsiųsti daiktai, aš pasijutau devintame danguje. Man tai buvo kaip įrodymas to, kad jis tikrai lieka su manimi. Jis net baldus mūsų butui užsakė, tiesa, be manęs, todėl patikinti, kad tai tiesa 100 procentų, tikrai negalėčiau.
Kartu mes gyvename jau 3 savaites, tačiau pastebiu, kad žinutės, kurios buvo rašomos tariamai išsiskyrimui su Rasa - nesiliauja. Kartais, kai skamba telefonas, jis nekelia ragelio, arba pakėlęs išeina į kitą kambarį kalbėtis. Žinutes jis taip pat paslapčiomis rašo, o su telefonu nesiskiria net kai eina į dušą.
Aš tikrai gerbiu asmeninį gyvenimą ir niekada nebuvau pavydi, tačiau toks elgesys man labai nepatiko. Kai aš jo klausiau apie Rasą, ar jis tikrai nusprendęs likti su manim, jis tik šypsojosi, vadino mane katinu ir sakė, kad viskas bus gerai, kad neprisigalvočiau jokių nesąmonių. Tačiau žinutės nesiliovė.
Vieną naktį, neiškentusi, pasiėmiau jo telefoną (man labai dėl to gėda) ir perskaičiau visas žinutes. Patikėkit, jos nebuvo ištrintos, tarsi jam nebūtų ko nuo manęs slėpti, tarsi viskas taip ir turi būti. Sėdėjau duše ir verkiau, skaičiau žinutes ir negalėjau patikėti. Skaičiau dar ir dar kartą, norėdama įsitikinti, kad viską gerai suprantu. Ir "vualia"!!! Jis rašo, kad ją myli, kad be jos būti negali ir kaip tik susitvarkys reikalus - grįš namo... Ji taip pat jo labai pasiilgo, myli ir laukia sugrįžtant...
Nieko nesuprantu. O kaip gi daiktai? Beje, apie daiktus, jie iki šiol yra lagaminuose, jis tik išsiėmė reikalingiausius, o visi kiti sukrauti taip kampe ir stovi. Aš į jo daiktus lįsti nenorėjau, o ir jis išsikrauti kažkaip neskubėjo. Kai jam siūliau kartu išsidėlioti, jis atkirto, kad ten yra asmeninių daiktų, susijusių su Rasa, kuriuos man dabar matyti būtų nemalonu (nuotraukos, dovanos, laiškai).
Aš jam apie perskaitytas jo žinutes nieko nesakiau, apsimečiau, kad nieko nepastebiu ir kad viskas yra gerai. Tačiau dar po kelių dienų nugirdau jo pokalbį su draugu (kaip supratau, tai artimas jo draugas). Jis jam sakė, kad yra pasimetęs, kad myli dvi moteris ir nežino ką daryti, kad bijo mus įskaudinti, o apsispręsti niekaip negali.
Rasą jisai pažįsta 15 metų (nuo vaikystės), jis ją labai gerbia ir pasitiki, žino, kad ji jo neapvils ir niekada neišduos, jinai sunkiais gyvenimo etapais jį palaikė ir padėjo. O aš? O aš visai kas kita... Jį traukia prie manęs, aš jam labai patinku, jam priimtinas mano būdas, jam su manimi lengva, tačiau manęs jis beveik nepažįsta. Niekuo neparemti jausmai...
Nežinau ką man daryti, jaučiuosi tarsi būčiau muilo burbule, aplink vaivorykštinės spalvos, tačiau bet kada jis gali sprogti... Elgiasi jis kaip niekur nieko, o ir aš jam nieko nesakau, lyg nieko ir nežinočiau. Svarstau, gal grįžti pas tėvelius kuriam laikui, kad leisčiau jam apsispręsti? Tačiau jei būsim atskirai - jis taip manęs ir nepažins. Ir ar apskritai jis nori mane pažinti? O gal tiktai sutvarkys savo reikalus ir grįš namo? Nežinau... Su juo kalbėti nematau prasmės, vis tiek nepasakys teisybės, tačiau kaip man išsiaiškinti? Kaip man elgtis?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠNIRTI IŠ MUILO BURBULO?
Taigi jūs klausiate, kaip jums elgtis, patekus į „muilo burbulą“. Manau, kad šitaip jaučiatės dėl to, kad širdies gilumoje muilo burbulu laikote savo taip staigiai atėjusį įsimylėjimą. Jūsų metafora verčia manyti, kad daryti nieko nereikia - muilo burbulai sprogsta patys. Jei nesprogtų - reiškia, ne muilo burbulas buvo, o rimti jausmai. Kodėl gali atsirasti abejonės dėl jausmų rimtumo?
Viskas jūsų istorijoje vyko stebėtinai greitai ir lengvai: „Jis mano gyvenime atsirado visai netikėtai ir aš apsvaigau. Aš pajutau tai, ko nejaučiau nė su vienu vyru ir nežinau kaip tai pavadinti. Viduje viskas virpa vos tik pagalvojus apie jį, prisilietus prie jo - man svaigsta galva, o būdama su juo jaučiuosi laimingiausia pasaulyje“.
Kokie svaiginantys žodžiai! Kiek vyrų ir moterų pritarimai palinksėtų galva,perkaitę juos! Greičiausiai jums tai buvo visai nepanašu į bendrą gyvenimą su vyru, kai gyvenimas tikriausiai kūrėsi ne taip svaiginančiai ir ne taip lengvai. Tai nebuvo dangaus dovana. O mes labiau už dangaus dovanas vertiname tai, į ką buvome įdėję daugiau pastangų.
Jūsų meilės istorija su Kęstu veikiau primena ne meilę, o reklaminį video klipą apie meilę. Tokia lengva meilė nieko nekainuoja ir tuo paperka. Tačiau ją sunku iškeisti į labiau vertinamą dalyką. Todėl nei jums, nei jūsų draugui nėra kaip padaryti atsakingą žingsnį ir išsiskirti. Juk niekas nemeta patikimo dalyko dėl svaigalo.
Jūs galite persikelti į kitą butą, užsisakyti baldus, tačiau lagaminai lieka neišpakuoti. Jie ir negali būti išpakuoti, nes lagaminus mes išpakuojame, kai esame pasiryžę naujam gyvenimui, naujiems santykiams, kurie turi pakeisti senus. O seni kainavo brangiai - kaip jūsų Kęstas gali jų atsisakyti? Jis gi sako, kad Rasa jam - patikrintas, patikimas žmogus.
Greičiausiai ir jums nėra taip paprasta palikti vyrą su sūnumi, ir pateisinti save jūs galite tik tuo, kad buvote apsvaigusi nuo meilės. Apsvaigimas - dažna būsena, kurioje mes leidžiame sau elgtis nerūpestingai, tarsi bijodami prablaivėti. Nes manome, kad blaiviame stovyje niekad nesiryžtumėme padaryti kai ko rizikingo. O padaryti rizikingą žingsnį mums kartais prireikia. Tuomet atsiranda įsimylėjimai už santuokos ribų. Tai – lyg gryno oro gurkšnis atmosferoje, kurioje atsiduria nemaža porų praėjus keliolikai bendro gyvenimo metų.
Įsimylėjimas už santuokos ribų. Jūs neturite manyti, kad taip daro tik neištikimų smurtautojų alkoholikų sutuoktiniai. Ne, dažnai viskas būna taip, kaip pas jus: „Mes gerbėme vienas kitą, palaikėme bei dalindavomės visais gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Aš pasitikėjau juo ir buvau rami, tačiau tos tikrosios meilės aš jam nejaučiau. Mes pragyvenome kartu beveik 11 metų, aš prie jo pripratus, tai tarsi savaime aiškus dalykas“.
Taigi anksčiau ar vėliau savaime aiškūs dalykai pasidaro mums ne tokie įdomūs, kaip kažkokie nauji. O nauji įdomūs būtent dėl to, kad nėra savaime aiškūs, jie yra netikėti, kaip dovanos ir siurprizai.
Kuriam laikui naujų dalykų vertė mums pasirodo didesnė nei senų. Taip vaivorykštė ar muilo burbulas gali sukrėsti mus savo grožiu. Nepaisant to, kad nei vienas, nei kitas neišsilaiko nei kelių minučių. Jūs galite žavėtis vaivorykšte, bet ant jos negalite džiauti išskalbtų skalbinių. Jūs galite grožėtis muilo burbulu, bet ant Kalėdų eglutės jo nekabinate. Santuokai reikia kažko tvirtesnio. Ir vis dėlto mums reikia ne tik apčiuopiamų dalykų.
Tai nėra akivaizdus dalykas - kad mes įsimylime už santuokos ribų, nes mums kažko reikia. Mes pirmiau įsimylime, ir tik po to, atgaline data galime suprasti, kad mums tuo metu kažko reikėjo. Svaiginanti meilės chemija veikia greičiau už protą, ir mes netgi nenorime, kad būtų kitaip. Mes žinome mūsų proto bjaurią savybę viskuo abejoti, dėl to skubame apsvaigti ir pridaryti visokių dalykų, o tik po to pradėti galvoti, ką gi čia mes pridarėme.
Jūs klausiate, ar leisti Kęstui apsispręsti. Ir čia pat rašote, kad tiesos jis jums nepasakytų. Manau, kad tokiu atveju jūs negalite sužinoti, ar jis apsispręstų, ar ne. Netgi labai gudrus šnipinėjimas atskleistų jums tik tai, ką Kęstas norėtų, kad girdėtų Rasa, ir ką jis norėtų, kad girdėtų jo draugas.
Jo sielos apsisprendimai būtų jums geriau žinomi, jeigu jis taptų jums artimu žmogumi. Tuomet jūs žinotumėte tiesą, nes artimus žmones mes permatome labiau, nei jie patys save. Gali būti, kad taip jūs matote savo sūnų, galima tikėtis - ir vyrą. Jiems nė nereikia visko jums aiškinti – jūs žinote, kas jie per žmonės ir ką padarys rytoj ar poryt.
O štai svaiginančius mylimuosius mes dažniausiai kiek idealizuojame, jų veiksmų nepermatome, nes jie nėra mums artimi. Jų paskirtis kita - padėti mums trumpam atsikvėpti, pasidžiaugti „jausmų vaivorykštėmis“, ir, deja, virsti muilo burbulais, atnešančiais nusivylimo kartėlį.
Negalim tiksliai žinoti, ar jūsų naujas ryšys yra būtent toks. Jei prie svaigulio prisidėtų žmogaus pažinimas, suartėjimas su juo, tuomet tai būtų nauja istorija - į kurią jūs įdėtumėte tiek daug, kad irgi ją įvertintumėte ne mažiau už savo santuoką. Tuomet vaivorykštė virstų skalbinių virve, o burbulai tiek sutvirtėtų, kad papuoštų jūsų naujų namų eglutę.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
