Man 23 metai, užaugau su mama ir sese gana problematiškoje šeimoje, susiradau draugą, kuris mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Jis mane išmokė savimi pasitikėti, jis man parodė keliones, jis man parodė gražią ir darnią savo šeimą, parodė, kad gyvenimas gali būti ir be barnių, pykčių, neapykantos.
Draugaujame su juo šeštus metus, tačiau trečius metus jaučiu, žinau ir galvoju, kad tai ne tas žmogus, su kuriuo galėčiau gyventi, kurti ateitį. Skiriamės viskuo... o labiausiai skiriamės skirtingomis vertybėmis.
Jis jaunas visomis prasmėmis, šeimą kurtų 40-ies, aš tuo tarpu, nors ir nesakau, kad man čia ir dabar reikia vaikų, turiu didelę svajonę turėti gražų šeimos židinį, kurio niekada neturėjau, o turėti jį tikrai noriu ne tokiu metu kaip jis.
Skiriamės ir kitomis prasmėmis, požiūriu į gyvenimą kartu, turtą (mes kartu taip ir negyvename, nes taip kažkodėl nusprendėme, patogiau), ištikimybę ir t.t.
Vis dėl to, aš jo negaliu paleisti, aš pykstu, verkiu, kartais atrodo, jis tuoj tuoj perpildys mano tolerancijos taurę, tačiau viskas grįžta į savo vėžes, jis mane apkabina, pasako, kad mane myli, kad pasiilgo ir man atrodo, kad viskas bus gerai... Iki to kito karto...
Ir dabar galvoju, kiek tai gali tęstis? Kas turi nutikti, kad aš jį paleisčiau? Bet paleisti aš taip ir negaliu, nes su juo jaučiuosi saugi, mylima, kažkam reikalinga.
Jeigu kalbėtume apie vienatvę, taip aš negaliu būti viena, bet ne todėl, kad nesugyvenu su savimi, tiesiog turiu kažkuo rūpintis, manimi kažkas turi rūpintis. Tokia aš, ir man to reikia, galbūt tai yra didelis savininkiškumo bruožas, bet aš lygiai taip pat noriu ir jam priklausyti...
O jis nori būti laisvas, nori būti niekieno nevaržomas. Kai bandau aiškintis, pasakoti, kaip jaučiuosi, jis atsitraukia, - kartoja, kad nenori jokių problemų, priekaištauja, kad aš ar per daug pavydi, per daug „mamiška“, ar per daug anokia ir kitokia. Jeigu bandau toliau aiškintis, jis atsitraukia dar labiau, ir tada siūlo pabūti atskirai, nes jis vėl gi nenori problemų (taip po trejų metų buvome išsiskyrę, nors ir trumpam).
Todėl man lieka dvi išeitys, arba ignoruoti ir nebandyti nieko keisti, arba antrą kartą likti vienai, ir sakau vienai sąmoningai, nes neturiu nieko, kas padėtų man atsistoti ant kojų ir toliau gyventi savo gyvenimą be jo (vienintelis artimas žmogus be jo, - mano sesė, kuri gyvena užsienyje).
Kai tik pagalvoju apie tai, kad tik aš sprendžiu, kaip dėliotis savo gyvenimą, ir turiu rasti ryžto daryti sprendimus, pradedu verkti, nusvyra rankos, pradedu įsivaizduoti savo liūdną, niūrų gyvenimą prieš tai ir gražų, laimingą gyvenimą su juo... Tai, kodėl taip yra, kad su tuo žmogumi, su kuriuo jautiesi pats laimingiausias pasaulyje, nematai gražios ateities?
Taigi jis laisvas paukštis, aš naminė katė, bet mes vienas be kito negalime gyventi, tad kamuoja klausimas, ar tai meilė, ar tik begalinis prisirišimas, kurį turiu paleisti ir leisti jam skristi? Ir jeigu taip, kaip tai padaryti, kad pasaulis neslystų iš po kojų...
Atsako IP analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas
Tobula meilė būtų tokia, kur kiekvienas yra autonomiškas (savarankiškas) ir kartu susijęs (jaučiantis bendrystę). Tai yra siekiamybė.
Kodėl žmonės sukuria šeimą? Motyvai įvairūs. Tai ir saugumo poreikis, baimė priiminėti sprendimus, menkavertiškumo jausmas. Kaip yra čia? Panašu, kad yra saugumo poreikis, svajonė apie šviesų gyvenimą. Labai normalūs motyvai kurti šeimą.
Ši mergina tikriausiai kabinsis į gyvenimą, stengsis išsaugoti šeimą, nes ji jos neturėjo. Kiek čia yra baimės prarasti tinkamą žmogų? Yra, bet ji nepakankamai pagrįsta.
Reikia kurti šeimą su tuo žmogumi, kuris to pageidauja ir tuo metu, kai abu pageidauja. Čia nuomonės išsiskiria. Jis nori kurti 40 metų, ji dabar. Skirtumas esminis.
Merginą pakerėjo draugo vidinė laisvė, harmoninga jo tėvų šeima. Bet jis neskuba kurti šeimos, jis neskuba į tą harmoniją, kurią pats deklaruoja. Žinoma, galima kurti šeimą 40 metų, bet laiko dar liko daug. Maža viltis, kad bus įmanoma kartu sulaukti tos datos; visą laiką mergina jausis nepatenkinta ir nežinia ko laukianti.
Draugystė tarp vyro ir moters neturėtų trukti ilgiau 2 metų. Per tą laiką reikia apsispręsti: vestis ar ne. Nes kitu atveju merginos diskomfortas sugriaus santykius, jo negali paslėpti, tai tiesiog gyvenimas ir reikia paisyti savo jausmų.
Ar reikia daugiau laiko jausmų įvertinimui, ką dar reikia patikrinti savyje ir partneryje?
Gali iškilti klausimas, ar tas vaikinas iš viso galvoja apie šeimą. Jis gali ir pats nesuvokti, kad norėtų likti vienas, todėl ir vedybų laikas toks tolimas. Galbūt jo šeimoje buvo daugiau vertinama laisvė, tai ir jam tapo svarbu. Šiuo metu suprasti tai iki galo vargu ar kas galėtų.
Pažiūrų panašumas yra svarbi sugyvenimo dalis. Senos tiesos: meilė ir laimė šeimoje susideda iš artumo jausminio, intelektinio (vertybinio), fizinio-seksualinio. Visa tai reikia įvertinti ir nuspręsti dėl tolesnio gyvenimo.
Mergina užaugo probleminėje šeimoje, vaikinas – harmoningoje. Ar jie galės sugyventi? Pamatai yra skirtingi. Nesvarbu, kad ji svajoja apie harmoniją, bet ji neišmokyta gyventi harmonijoje. Mergina, matyt, turi daug konfliktinės patirties, jis tikriausiai jos neturi.
Kaip jis elgsis konfliktų metu, kurių būna kiekvienoje šeimoje? Kol kas panašu, kad jis nuo jų pabėga. Konfliktiška vaikystė sukelia daug problemų, bet ir išmoko konfliktus spręsti, apie juos kalbėtis. Svarbu, kad kalbėtis galėtų abu.
Probleminė vaikystė neretai sukuria jausmą, kad negalėsi gyventi ir tvarkytis vienas, kad be kito neišsiversi. Nors žmogui geriau gyventi poroje, sugebėjimas būti vienam ir net tuo džiaugtis yra reikalingas. Tai suteikia nepriklausomybės, tikro orumo jausmo. Mūsų gyvenimas toks, kad žmogus gali gyventi vienas ir tvarkyti beveik viską gali pats.
Mergina, matyt, savotiškai idealizuoja draugą ir jo tėvų šeimą. Taip besielgdama ji iškelia vaikiną aukščiau savęs, pažemina save. Svarbu gyventi realybėje, mokėti įvertinti savo neigiamas ir... teigiamas puses.
Neįmanoma gerai sugyventi vertinant save tik neigiamai. Save nuolatos žeminantis žmogus pasąmoningai kerštaus partneriui ir tai griaus santykius. Ko gero, geriau, kai susitinka žmonės su panašia patirtimi, kad nereiktų nieko per daug idealizuoti ir save žeminti. Šeimoje svarbu turėti galimybę jaustis laisvai, kitaip – kam ta šeima?
Ne visai aišku, ką reiškia negyvenimas kartu. Dabar labai įprasta pradėti gyventi susidėjus jau po 6-12 draugystės mėnesių. Gyvenimas kartu negarantuoja laimės, bet be jo nėra ir šeimos. Laiško situacijoje negyvenimas kartu koreliuoja su vaikino noru kurti šeimą tik „tolimoje“ ateityje. Jis lyg sako šiuo ir kitais veiksmais (atsitraukimu bandant aiškintis): „Man per daug artumo su tavimi“.
Viktoras Šapurovas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
