aA
Žurnale neseniai skaičiau įdomų straipsnį, kuriame remiantis įvairiomis teorijomis ir psichologų nuomonėmis buvo akcentuojama romantinių santykių svarba žmogui. Straipsnyje buvo kalbama apie tai, kad netgi nesėkmingi romantiniai santykiai padeda asmenybės tobulėjimui; ugdo empatiją, supratingumą, jautrumą, lavina klausymo ir konfliktų sprendimo įgūdžius, o gebėjimas integruoti geismą ir socialinį kontaktą su artimu žmogumi yra itin svarbus paskutinio asmenybės raidos etapo aspektas.
© Shutterstock nuotr.

„Gal vis dėlto tikrai teisūs tie psichologai dėl romantinių santykių svarbos žmogui?“ - ne per seniausiai svarsčiau prisiminusi savo seną meilės istoriją, kuri tąkart mane ne tik įkvėpė naujoms idėjoms ir suteikė ryžto įgyvendinti seniai atidėliojamus darbus, tačiau taip pat padėjo daugiau suprasti apie save ir santykių ribas.

Kaip ten bebūtų, įsimylėjimas tikrai suteikia žmogui sparnus, o apie tai ir yra mano istorija, kuri prasidėjo vasarojant užsienyje, prie Atlanto vandenyno.

Tą vasarą mano gyvenimas nušvito naujomis, ryškiomis spalvomis, ir aš stačia galva nėriau į nepažįstamų jausmų jūrą, visiškai negalvodama apie rytojų.

Pirmą kartą visiškai atsitiktinai pamačiau Jį paplūdimyje. Atletiško kūno sudėjimo vaikinas maudėsi vandenyne, nepaisydamas tą dieną buvusio vėsaus oro, o aš sėdėjau ant laiptelių, vedančių į paplūdimį ir grožėjausi bangomis atsimušančiomis į uolėtą krantą. Nors mūsų žvilgsniai tąkart ir nesusitiko, gamtos fone tikrai abu pastebėjome vienas kitą, nes paplūdimyje buvome tik dviese.

Akies krašteliu kažkuriuo momentu netgi įsidėmėjau vaikino veidą, išraiškingą nosį ir kaktą, ryškius antakius, už akių krentančius juodus plaukus.

Tąkart paplūdimyje, pamatėme vienas kitą, tačiau nesusipažinome, ir net nesitikėjome dar kartą susitikti, bet, už poros dienų vėl atsitiktinai jį pamačiau lauko kavinėje.

Tąkart, gėriau rytinę kavą ir pasidėjusi priešais save planšetinį kompiuterį vis žvilgčiojau į ekraną, tikrinau elektroninį paštą.
Vaikinas įėjo, persimetė keletu žodžių su barmenu, ir, ant vieno iš staliukų nutrenkęs rytinį laikraštį, prisėdo.

Dabar jis sėdėjo tiesiai prieš mano akis! Nenorėdama atkreipti į save dėmesio, nunarinau galvą ir stengdamasi būti per daug nepastebima, neatitraukiau akių nuo kompiuterio ekrano (nors, tiesą pasakius, nelabai jau suvokiau, ką skaitau, be to, jaučiausi keistai, nes kažkuri mano sąmonės dalis lyg ir nesureikšmino, kad vėl jį matau, tačiau kita jos dalis, buvo tokia smalsi, kad norėjo kuo daugiau sužinoti apie šį vaikiną).

Taigi nors akimis naršiau internetinius puslapius, tačiau kažkuriuo tai sąmonės krašteliu kaip įmanydama sekiau jį. Įtempiau klausą ir bandžiau išsiaiškinti, apie ką jis kalba su barmenu.

Deja, supratau vos keletą žodžių iš jų pokalbio, nes nemokėjau vietinės kalbos.

Po minutės kitos vaikinas iš paplūdimio nustojo kalbėjęs su barmenu ir, užsisakęs kavos, žvilgtelėjo į mano pusę. Išvydęs mane, jis akių greitai neatitraukė, įsistebeilijo.

Stebima pasijaučiau nepatogiai, tad nusprendžiau jokiu būdu dabar nepakelti galvos. Bijojau, kad susitikus mūsų žvilgsniams galiu nurausti, o to pageidavau mažiausiai. Nors stengiausi likti nepastebėta, išgirdau jį į mane kreipiantis.

Šį kart buvau priversta pakelti į jį akis, nors ir neskubėjau atsakyti.

Bandžiau susiorientuoti. Ar tikrai esu kalbinama aš? O gal koks kitas kavinės lankytojas?

Įsitikinti, kad klausimas buvo skirtas tikrai man, nepareikalavo daug laiko; jo rudų akių žvilgsnis pro šelmišką šypseną buvo nukreiptas tiesiai į mano akis.

Susigrizbau ir angliškai paaiškinau, kad nemoku vietinės kalbos, todėl nesupratau jo klausimo.

Vaikinas nesutriko, netrukus pakartojo klausimą angliškai; pasirodo, jis tiesiog norėjo sužinoti, ar aš vakar nesušalau sėdėdama ant laiptelių paplūdimyje?

„Ak! Jis mane vis dėlto vakar įsidėmėjo, lygiai taip pat, kaip ir aš jį.“- pagalvojau, ir nusišypsojau kvaila, vis dar šiek tiek sutrikusia, šypsena. Paaiškinau jam, kad vakar buvau šiltai apsirengusi, o sušalti turėjo jis, - maudydamasis tokią vėsią dieną.

Jo veide vėl pasirodė ta šelmiška šypsena, kuri mane kažkokiu nesuvokiamu būdu hipnotizavo. Atrodo, jis netgi garsiai nusijuokė, ir pokalbį tęsė toliau, nukreipdamas kalbą į tai, ar man patinka šioje šalyje, ir ar daug įžymybių jau spėjau aplankyti?

Kurį laiką taip ir plepėjome, sėdėdami prie skirtingų staliukų, kol jis atsiklausė, ar neprieštaraučiau, jei baigtume gerti kavą drauge? Prie mano staliuko.

Po trumpo mūsų pokalbio jau nebesijaučiau nepatogiai, tad galvos linktelėjimu leidau jam prisėsti šalia. Nežinau kaip, bet pokalbio metu man buvo smagu, jis nuolat sugebėdavo mane prajuokinti. Be to, greitai pastebėjau, kad mums abiems smagūs tie patys dalykai, o tai mus akimirksniu suartino.

Ak! Drauge mums buvo taip smagu, kad nusprendėme atsigerti dar po antrą kavos puoduką (tikriausiai tam, kad turėtume pretekstą pasilikti kavinėje ilgiau).

Nuo tos pažinties dienos kartu praleidome ištisą mėnesį. Netrukus jautėmis taip, tarsi būtume jau seniai pažįstami. Keistas jausmas... Gal ir apgaulingas? Tačiau malonus.

Kasdien buvome lyg ant sparnų; mūsų elgesys, juokas, žingsniai buvo pripildyti euforijos. Iki paryčių šnekėjomės, kartu maudėmės pildami vienas ant kito vandenį rieškučiomis, žaidėme slėpynių žaliuojančiame parke. Tą vasaros mėnesį darėme daug keistų, nelogiškų dalykų; paprastai suaugę taip nesielgia... Nebent... jie įsimylėję.

Jei neturėdavome galimybės susitikti, paprasčiausiai susitardavome - vienu metu, kartu, žvelgti į mėnulį ir ilgesingai galvoti vienas apie kitą. Buvome tokie romantiški!

Kaip nebūtų keista, tą pažinties mėnesį mano galvoje kilo tiek daug naujų idėjų ir sumanymų, kad pati nustebau esant save tokią kūrybingą. Per kraštus tryškau entuziazmu, o kasdien mane lankė viena už kitą geresnės idėjos.

Jeigu dailininkai ir poetai turi savo mūzas, tada mano įkvėpimų šaltiniu buvo - jis, draugas iš užsienio.

Mūsų vasaros meilės istorija buvo graži, tačiau nebuvo ta, kuri turi laimingą pabaigą. Nors... nepasakyčiau, kad ši vasaros meilės istorija buvo ir su labai jau liūdna pabaiga.

Baigiantis mano atostogoms dar nežinojome, ar tęsime santykius per atstumą, ar ne, tačiau atsakymą padiktavo pats gyvenimas. Aš neįsivaizdavau savęs be Lietuvos, jis pasirodo, be savo šalies. Beliko tik nieko nereikalaujant paleisti vienam kitą ir palinkėti sėkmės.

Ar skaudėjo širdį išsiskyrus? Taip skaudėjo kurį tai laiką, bet gyvenime viskas praeina, tad praėjo ir tai...

Irma

********************

Kviečiame dalyvauti konkurse „Mano vasaros meilė“ ir aprašyti savo meilės nuotykį, likusį tik prisiminimuose ar pavirtusį gražiais santykiais.

Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki liepos 6 dienos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mirusiųjų kūnus ruošiantis tanatopraktikas – apie išnarstytus organus ir paskutinius artimųjų prašymus (14)

„Po trijų mėnesių iškastas ketvirčiuotas kūnas, kurį reikėjo surinkti ir pašarvoti atvirame...

Kaip sekasi verslininkams, dėl vaikų persikėlusiems į ekologišką gyvenvietę (20)

Noras sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams vilnietę Darija su šeima atvedė į ekologiškos...

Tapinas apie į Latviją neišskridusią Grybauskaitę: man nesueina galai niekaip (73)

Sekmadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad dėl lėktuvo gedimo prezidentė Dalia Grybauskaitė...

Užkalnis norėjo atsikąsti šviestuvo ir pakramsnoti baldus (91)

Jeigu šviestuvai, baldai ir baro puošmenos būtų valgomi, „Pachamama Dinner Club“ būtų...

Po atimtų vaikų skandalų motina pratrūko: augindama du vaikus jaučiuosi nesaugi (65)

Apie tūkstantį žmonių sekmadienį 11 val. susirinko į mitingą prieš vaikų atiminėjimą...

Bioarcheologė: prieš kelis šimtus metų lietuviai gyvendavo tik iki 40 m. ir mirdavo nuo baisių ligų (120)

„Žmogaus griaučiai yra nuostabūs tuo, kad jie ne tik suteikia galimybę judėti ar apsaugo...

Broliai Antetokounmpo: Nigerijos palikuonys kelią į krepšinio sėkmę skynėsi per skurdų uždarbį gatvėje (1)

Meilę gimtajai Graikijai išpažinę ir rasizmo išpuolius išgyvenę broliai Antetokounmpo...

Autobuso vairuotojas: pasitaikydavo, kad ir autobuso durys iškrisdavo, ir žieminių padangų nedėdavome

Anksčiau buvo paprasčiau – žiemą visuose autobusuose šalta, vasarą karšta, atidaryti liukai...

5 mitai apie investicinius fondus

Visuomenėje apie rizikos kapitalo fondus vyrauja įvairūs mitai, kurie dažnai yra neigiami ir netgi...

Eksperto prognozė: kaip kriptovaliutų rinka atrodys 2019 metais (92)

Londono universiteto koledžo mokslininkas Paolo Tasca sako, kad kriptovaliutų rinka tampa vis...