Įsigijom butą, paskui baldus, ir mačiau, kad nesimato pabaigos. Taip pralaukiau 10 metų ir vieną dieną prikibau prie jo: „na kada tu pagaliau mesi tą darbą, nes aš pradėsiu galvoti apie skyrybas“. Jis man supykęs atšovė, kad niekada, nes jam tas darbas patinka.
Pasijutau apgaudinėjama tiek metų ir, kad jis pas mane grįžta kaip pas meilužę po mėnesio komandiruotės ir jam tiek užtenka būti su manim, keletą dienų per mėnesį. Man pasidarė skaudu, pradėjau jį atstumti, iš pykčio, bet ne todėl, kad jo nenorėjau. Jis pajuto mano pasitraukimą ir pagaliau metė šitą darbą. Bandė viską sutvarkyti, o man jau buvo kritęs į širdį kitas žmogus.
Aš jo ilgai nekenčiau, nes viską sugadino, kad man teko žvalgytis į kitus. Taip praėjo dar nemažai metų, ir po vienos nakties su tuo kitu aš supratau, kad mano vyras man vis tiek mielesnis. Mes tebesam kartu, nors ne kartą vienas kitą atstūmėm, įžeidėm, įskaudinom. Nesenai jis ruošėsi išeiti iš namų, sakė nebegali taip gyventi ir pyktis dėl smulkmenų, o ir aš jį kažkada variau.
Išėjęs trumpam ir vėl sugrįžo, sakė dar kažkiek tebemyli mane. Kai mes susipykę ar nesam kartu, man blogai, man trūksta jo sielos, jo akių… Jis man teberūpi. Praeina pyktis ir vėl pradedu galvoti, koks jis gali būti mielas, kai NORI.
Prieš dvejus metus užtikau jį flirtuojantį su moterimi, jis pasakė, kad tai tik buvo nekaltas flirtas. Nežinau, ar teisybė, bet jis po to pradėjo keistis, dar labiau tolo. Vis mažiau prisiliesdavo, atseit todėl, kad aš jį atstūmiau.
Suprantu, turiu vyrą dosnų, išvaizdų, uždirbantį, gerą žmogų, bet neseksualų ir tingų. Žinau, idealių nėra, bet kaip gyventi be sekso? Kaip patenkinti savo poreikius? Jeigu sielą drasko mintys apie kitus. Beje, žinau, kad jis apie tai sužinojęs man tikrai neatleistų. Tai kaip gyventi taip visą gyvenimą?
Prieš 20 metų jam užtekdavo manęs kelis kartus į mėnesį (nors sakė, kad trūko, ir jam nebuvo gerai), o dabar tokiame amžiuje sekso iniciatyvos nebesulaukiu. Sako, dėl to, kad pyksta ant manęs. Taip, aš irgi kalta, jis atsimena ką skaudaus esu pasakiusi. Gal per mažai rodžiau, jog ir didžiuotis yra dėl ko. Taip pat jaučiu, kad pradėjo domėtis kitomis moterimis.
Kuo ilgiau gyvename, tuo mažiau jis nori kalbėtis, mylėtis, atvirauti (nes aš per daug gilinuosi ir užduodu daug klausimų), nes jis nebenori manęs klausyti, atseit visą gyvenimą manęs klausė. Na tas pusė bėdos, viską suprantu, žmogus nori daryti tai, ką jis nori, nes aš galiu jam paprieštarauti.
Vieną dieną sako: viskas bus mums gerai, kitą dieną sako: nežinau, ar tai meilė, ar prisirišimas, dar kitą dieną: aš su tavimi DAR gyvensiu, o susiginčijus sako: aš noriu skyrybų, arba tu pati viską gadini, kamantinėji mane, uždavinėji klausimus. Jis nori ramybės. Šnekėdavo apie antrą vaiką, aš nenorėjau anksčiau, nes ir pirmą pati viena auginau. Dabar jam sakau, kad vaikelis mus suartintų ir būtų kuo džiaugtis, bet dabar jis nebenori, atseit paseno ir susitaikė su ta mintim, kad nebeturės.
Kažkokie prasilenkimai pas mus. Kaip išspręsti krizę? Niekaip neišeina su juo nuoširdžiai pakalbėti, nes jis nenori, o gal nežino, kaip pasielgti ir elgiasi egoistiškai. Visą gyvenimą daro kaip jam geriau.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Radau Jūsų laiške požymių, kad jūs abu esate egoistai: ir vyras nenorėjo mesti savo seno darbo, nes jis jam patiko, ir Jūs nenorėjote likti jam ištikima, nes jums trūko sekso. Ir jis ne viską sakė jums apie savo seksualinius poreikius, ir Jūs jam ne viską sakėte apie savo. Kažkada Jūs varėte jį iš namų, dabar jis Jus varė iš namų. Visais šiais atvejais galų gale jūs abu skriausdavote vienas kitą, jausdavote vienas kitam pyktį , po to apmokėdavote už patirtą skriaudą ir likdavote atsiskaitę.
Ar blogai kad jūs abu rūpindavotės savimi? Ne. Įsivaizduokite, kad būtų priešingai: vyras važinėtų į tolimus reisus, o Jūs ištikimai jo lauktumėte ir tenkintumėtės keliais pasimatymais per mėnesį. Taip, Jūs liktumėte atsidavusi, ištikima, neegoistiška ir pavyzdinga žmona. Ir kas iš to? Poreikiai juk Jūsų liktų nepatenkinti. Paslapčia iki šiol jaustumėte, kad be reikalo aukojate savo gyvenimą. Tik ir guostumėtės savo gerumu. O dabar Jūs galite guostis tuo, kad be reikalo laiko neleidote ir pasirūpinote savimi. Kas gi dar Jumis pasirūpintų? Įsivaizduokite, kad vyras, kuris daug metų uždirbdavo šeimai ir buvo ištikimas, ir dabar visai nekreiptų dėmesio į kitas ir taptų jums pavyzdingas vyras: dėmesingas, seksualus. Tai kokia niekšė Jūs tuomet jaustumėtės šalia jo jį išdavusi! Ne, tegul dabar būna jo eilė paflirtuoti. Jums abiem tik geriau bus.
Egoizmas nėra blogas dalykas, kur kas blogesnis dalykas yra melavimas sau ir kitiems, kad esi labai geras. Toks melas ir vaikus išmoko veidmainystės, ir sutuoktinį siutina. Todėl, kad tie vadinami „gerieji“ žmonės dažniausiai be žodžių siunčia kitiems priekaištą: aš geresnis už tave.
Jūs nesate geresnė už vyrą. Ir nebandykite tokia jaustis. Juk visuomet lengva atsistoti į aukos vaidmenį ir pasakyti: štai aš tai vaiką viena užauginau, o kur tu tuo metu buvai? Tokiu būdu parodytumėte jam, kad save laikote geresne. Jis tam vaikui pinigus uždirbdavo. O apie seksą su kitu juk jam nesakėte? Ne.
Jis tik flirtavo su bendradarbe, o jūs net miegojote. Kol kas jo sąžinė švaresnė. Ir dabar jo eilė: jis siekia pabūti blogas, kad susilygintų su jumis. Taigi, pirmoji jūsų santuokos paslaptis, mano manymu, ir yra tokia: jūs siekiate būti lygūs.
Dabar, žinoma, vyras vis dar jums keršija: mažiau kalba, mažiau mylisi, apie kitas pagalvoja. Ir neslepia nuo Jūsų, kad daro tai iš pykčio. Jūs irgi labai nuoširdžiai prisipažinote, kad kažkada jį atstumdavote ne dėl to, kad nenorėjote, o iš pykčio. Taigi, panašu, kad antroji jūsų santuokos paslaptis yra tokia: jūs siekiate būti atviri vienas kitam ir sau.
Tačiau štai dar vienas dalykas : jųdviejų amžius. Kai jums buvo truputį daugiau kaip dvidešimt, buvo paprasčiau: priešaky daug laiko buvo likę gyventi, galėjai sau leisti turėti aukštus reikalavimus, nusivilti, kelti scenas, elgtis pagal nuotaiką. Žinojote: kaip nors po to atsiprašysi, atleisi, susitaikysi. Blogiausiu atveju – kitą susirasi.
Galima buvo manipuliuoti vienam kitu, tarkime, keliant vienas kitam pavydą. Gal tai ir nebuvo pats geriausias elgesys. Gal kaip nors reikėjo atviriau išsakyti, ką jauti. Gal reikėjo atsistoti į kito vietą. Tačiau kas tuomet būna toks protingas? Laiko juk atrodo priekyje – be galo be krašto. Tam ir duota jaunystė, kad pridarytumei kuo daugiau klaidų. O štai kai tau keturiasdešimt, laikas ima bėgti vis greičiau ir daryti visokius naivius žingsnius norisi vis mažiau. Norisi rečiau klysti. Štai kodėl, mano manymu, Jūs ir svarstote dabar sudėtingiau. Ir uždavinys Jūsų kitoks: kaip pasielgti, kad ir save patenkintumei, ir atsižvelgti į vis mažėjantį laiką, kur liko jums gyventi?
Štai jums kilo mintis turėti antrą vaiką. Kam? Kad jūs vaikus taip mylite? Ne. Jūs rašote: „kad vaikas mus suartintų“. Reiškia, Jūs nebesate tokia naivi egoistė, o norite artumo. Ir suprantate, kad neužtenka to iš vyro paprašyti ir negali išreikalauti. Neįmanoma ir priversti. Nes nesuveikia. Artumas reikalauja kažko kito, kažko didesnio – kad ir vaiko. Vadinasi, pripažįstate, kad žmogus nesikeičia pagal mūsų įgeidį. Kad reikia sumokėti už tą pasikeitimą didelę kainą – vaikas jums ne juokas, tai labai didelis darbas ir atsakomybė. Taigi, šiuo metu jūsų santuokos trečioji paslaptis yra tokia: jūs subrendote ir suprantate, kad artumas kainuoja daugiau, nei atrodė jaunystėje.
Kaip pasiekiamas artumas? Kiekvienas atranda į jį savo kelią.
Pirmiausiai atleiskite sau, kad jo nėra. Jūs ne pirma pora, kuri pragyvenusi kartu dvidešimt metų atranda, kad nutolo, atšalo, prikaupė nuoskaudų. Taip būna beveik visiems. Įsivaizduokite, kad Jūs daug metų kaupėte po kilimų šiukšles. Ir štai po dvidešimties metų jų prisikaupė tiek daug, kad jos jau virto krūva, kuri užstoja jums vieną nuo kito. Ir reikia po truputį jas iš ten iškrapštyti, išsikabėti, kas buvo blogo ir gero.
Šis iškrapštymas – toks pats nelengvas, kaip ir bandymas suartėti per vaiką. Manau, kad netgi geresnis, nei per vaiką. Juk ne faktas, kad atsiradus vaikui vyras nepradėtų vėl dinginėt iš namų, kad daugiau uždirbtų ir vėl jūs nutoltumėte. Galbūt geriau jums būtų kažkaip sutvirtinti buvimą kartu kitaip.
Todėl patarčiau jums susėsti kartu su vyru ir surašyti tolimesnių veiksmų planą: ko norėtumėte iki penkiasdešimties metų? Kur kartu nuvykti? Ką pastatyti? Kuo tapti? Kiek kartų ir kaip mylėtis? O gal lankytis poros psichoterapijoje?
Žinoma, jums atrodo, kad nebus lengva štai taip paimti ir sukurti bendrą planą. Tačiau pagalvokite: ar yra pasaulyje žmonių, artimesnių jums už vienas kitą? Ar yra tokių, kurie būtų tiek kartu patyrę – ir gero, ir blogo? Juk neatsitiktinai kažkada jūsų meilužis pralaimėjo Jūsų akyse prieš vyrą. Pamenate, kaip Jūs pasiilgote vyro sielos ir vyro akių? Tai buvo ne dėl to, kad vyras buvo geresnis už meilužį. O todėl, kad brangesnis, artimesnis, pažįstamas iki paskutinio apgamėlio. Tad kas gi, Jūsų manymu, geriau už jį gali padėti nugyventi Jums likusį amžių? Ir kam, Jūsų manymu, Jūs galėtumėte padėti jį nugyventi, jei ne jam? Kažkokiam naujam vyrui? Nespėsite. Vaikui? Jį reikės po truputį paleisti, jis tols nuo jūsų ir savarankiškės. O štai vyras liks – ne taip arti, ne toks tobulas, bet savas, artimas, nekenčiamas ir mylimas.
Ir kam visa tai? O tam, kad staiga vieną gražią dieną atrastumėte, kad nebesate du egoistai. O esate žmonės, daug patyrę ir daug išmokę kartu. Tuomet gali ir nuskambėti jūsų namuose tas retas, bet toks geidžiamas visų žmonių posakis: „buvai man pats geriausias pasaulyje žmogus. Tik aš ilgai to nesuprasdavau“.
Sėkmės jums.
